Aptvaruose niekas nejudėjo. Nepaisant gana ankstyvo meto, keritai galėjo būti jau sulindę į urvus. Erita Alogonga pasivijo Rani. Nors tokio masyvaus kūno sudėjimo, moteris judėjo lengvai ir vikriai.
— Pamėginkite užmesti akį į šeštąjį aptvarą, — pasiūlė ji. — Ten jie buvo gana aktyvūs.
Aptvarus vieną nuo kito skyrė takai, atitverti tinklinėmis tvoromis; juos saugojo budrūs vergai. Šitie sargybiniai buvo Sovkos vergų elitas — jų niekad nesvaigindavo dorazinu, maža to, jiems patikėdavo net ginklus. (Tiesa, be mirtino užtaiso; baisiausia, ką jie galėjo padaryti — tai paralyžiuoti.) Rani patraukė taku, vedančiu palei šeštąjį aptvarą. Deinas nesitraukė nuo jos nė per žingsnį. Staiga iš urvo angos kyštelėjo balta galva. Rani stvėrė Deiną už rankos.
— Matai? — sukuždėjo.
— Taip, matau, — atsakė jis.
Stebėdamas jų link kepėstuojantį keritą, Deinas nejučia pagalvojo: pasiutimas, tai bent bjaurybė! Jis tikėjosi išvysiąs nediduką, liauną gyvūną, panašų į Pelino kailinius žvėrelius. Tačiau šis buvo kitoks, visų pirma — netikėtai riebus. Šviesiai pilkšvos akys, nedidelė galva su šnipu, užtupdyta tiesiog ant drūto liemens. Uodegos gyvūnas neturėjo išvis. Kentas prisėdo ant pasturgalio, nukoręs priekines letenas, iš kokio metro nuotolio įsistebeilijo į žmones. Deinas apžiūrėjo jo letenas; iš karto krito į akis galingi nagai. Tikriausiai jiems net nelabai sunku rausti savo urvus, dingtelėjo jam. Kerito kailis buvo baltas, bet ne šiaip sau baltas — žaižaruojantis, kvapą gniaužiantis baltumas kone su žydru atspalviu, spindintis tarsi deimantas. Deinui šmėkštelėjo lyg ir nei šioks, nei toks palyginimas: labai panašu į Pelino Kamerašo aukštikalnių sniego kepures… Norėdamas geriau apžiūrėti gyvūną, jis atsitūpė prie pat tvoros ir pirštais įsikibo į tvoros tinklą.
Keritas nedelsdamas liuoktelėjo ant jo.
Priekinėmis letenomis įsirėmęs į tvorą, nagais įsikibęs į metalines šios akutes, gyvūnas maždaug juosmens lygyje svilino žmogų nuožmiu žvilgsniu. Ir staiga išsitiesė: visu svoriu atsirėmęs galingomis, raumeningomis užpakalinėmis kojomis, netikėtai tapo dvigubai augesnis. Be garso prasižiojo nasrai, sublykčiojo dvi eilės smulkių, lygių, aštrių dantų. Stvėrusi Deiną už peties, Rani trūktelėjo jį tolyn nuo tvoros. Taku jų link tekinas jau skubinosi vyriškis, vilkįs baltą kombinezoną su gobtuvu, jis mosavo ginklu su paralyžiuojančiu užtaisu. Rani šnipštelėjo:
— Nejudėk. Labai panorėjęs, keritas gali persiropšti per tvorą
— šitaip jau yra atsitikę.
Tačiau šitas keritas buvo gudrus. O gal kartą jau gavęs paragauti paralyžiuojančio užtaiso. Jis nedelsdamas šleptelėjo ant visų keturių ir juokingai krypuodamas nukuduliavo prie savojo urvo angos. Tuojau pat ir nėrė į ją. Rani, Erita Alogonga ir vergas lengviau atsikvėpė. Rani tarstelėjo:
— O dabar eime į veislyną.
Pakeliui ji palietė Deino ranką.
— Žinai, kai pirmąsyk išvydau keritą, — pusbalsiu tarė ji, — aš irgi pasielgiau taip pat, kaip ir tu.
Prie įėjimo į veislyną, Erita Alogonga atleido savo pavaduotoją ir skyriaus vadovą.
— Šitai ekskursijai vadovauju aš.
Įėjusi vidun ji nusišypsojo. Ir pasakė Rani:
— Privalau būti labai apdairi. Tenka nuolatos sau priminti, kad dabar aš vadovauju jau nebe vien šiam skyriui.
Jie suėjo vidun pro automatiškai slankiojančias duris. Palei didžiulės patalpos sienas nuo grindų iki pat lubų rikiavosi vielinio tinklo gardai. Čia buvo karšta. Visuose kituose pastatuose tvyrojo palaiminga vėsa. Erita Alogonga paaiškino:
— Veislyne stengiamės palaikyti maždaug tokią temperatūrą, kokia būna keritų urvų gilumoje.
Patalpa buvo persisunkusi tokiu pat kvapu, koks sklido ir nuo aptvarų. Artimiausiojo narvo kampe gulėjo didžiulė baltakailė kerito patelė, ji miegojo. Ant jos, aplink ją, o, galimas dalykas — ir po ja kūpsojo mažyčiai balti ir pilki gauruoti kamuoliukai; iš kailio tankumyno blykčiojo dantys ir nagai. Deinas suskaičiavo trylika jauniklių. Erita Alogonga vėl prašneko:
— Vos gimusius, mes apsvaiginame juos narkotikais. Tačiau gimdymo metu jokių preparatų pasitelkti negalime: apdujusios patelės atsiveda negyvus jauniklius. Bet jeigu ir toliau paliktume jas neapsvaigintas, jos tučtuojau pultų prižiūrėtojus. Puldinėja net apsvaigintos.
Ji ištiesė rankas. Deinas įsistebeilijo į šias marginantį persikryžiuojančių randų ornamentą. Nė pats nepajuto, kaip grįžtelėjo į taikiai miegančius jauniklius.
— Kas laukia jų visų? — paklausė jis.
— Neveislinius patinus įkurdiname atskiruose aptvaruose ir auginame, kol sulaukia brandos. Tada jų kailių kokybė būna ideali. Šiuos pjauname, diriame kailius. Veisimui skirti patinai apgyvendinami kartu su visa ruja. Apsigimusias pateles iš karto atskiriame ir sunaikiname. Jų neįmanoma išlaikyti niekur, kur jos gali užuosti bandą — tuojau pat pradeda raustis pas gentainius. Patinų nagai gerokai mažesni, tad jie urvus rausia retai. Įkaitusios patelės tampa labai agresyvios. Galų gale jos ima galabyti patinus. Vaikuotis turinčias pateles savaitę iš anksto patalpiname čia. Šitie jaunikliai gimę prieš aštuonias dienas. Dar po penkių dienų motiną ir jaunikles pateles grąžinsime į bandą. Kitos patelės maitinančių motinų ar mažylių nepuola. Mes kontroliuojame dauginimosi ciklą — keritų hormonų balansas priklauso nuo mitybos. Vaisingumą ir agresyvumą galima reguliuoti, duodant jiems daugiau ar mažiau mėsos. Poravimosi metu jie pjaunasi tarpusavyje: dėl teritorijos, dėl maisto ar paprasčiausiai dėl to, kad toks jau jų būdas. Keritai — apsigimę peštukai.
Rani ištarė:
— Iš tiesų nuožmūs padarai.
— Tikras siaubas, — paantrino Erita Alogonga.
Pro užpakalines duris jie sugrįžo į biurą. Iš šaldytuvo, stovinčio mažyčiame kambarėlyje, Erita Alogonga ištraukė ąsotį, padėjo ant stalo dvi taures. Įpylė vyno Rani ir sau. Rani mostelėjo Deinui. Šis susirado dar vieną taurę ir pripildė ją gėrimo iš ąsočio. Fermos valdytoja nė nemirktelėjusi galėjo patarnauti Rani Jago, tačiau jos vergui — ne; tai buvo tobulas ir objektyvus automatiškai veikiančios Čabado hierarchijos pavyzdys.
Iš biuro vestibiulio, kur sėdėjo sekretorė, atsklido sumiši balsai. Erita Alogonga paaiškino:
— Domna, atvyko turistai.
Rani pakreipė galvą ir įsiklausė.
— Atrodo, jie kažkuo piktinasi.
— Reikia manyti, jie iš tiesų niršta. Nuo tada, kai pradėjo kristi jaunikliai, mes nebeįleidžiame ekskursijų į veislyną — baiminomės kokio nors užkrato. Tikrąją diagnozę iš Kerėtojo gavome tik vakar, aš užmiršau atšaukti draudimą.
Ji atidarė duris į biuro vestibiulį.
— Mums žadėjo, kad galėsime apžiūrėti viską! — bambėjo irzlus vyriškas balsas. — Kokia gi čia nugaišusi įmonė?
Sekretorė atsakė ramiai, pasverdama kiekvieną žodį:
— Ši įmonė įkurta ne turistų pramogai. Tai gamykla. Mes išleidžiame produkciją. Taigi pasiliekame teisę apriboti lankymąsi kai kuriose įmonės sekcijose, jeigu manome, kad pašaliniai asmenys gali trukdyti gamybos procesui.
Deinas pastebėjo, kad Rani linkčioja sužavėta.
— Tobulai, — tarstelėjo ji.
Valandėlei kilo šurmulys. Vyriškis suniurnėjo kažką apie išsisukinėjimą.
— Visiškai teisingai, — piktai sucirpė kažkokia moteris. — Kai mano sesuo lankėsi čia praėjusiais metais, ji galėjo pasižiūrėti į mažylius. Visi jie buvo narveliuose. Sesuo sakė, kad jie atrodė tokie meilučiai. Noriu juos pamatyti.