— Sakyk, ką žinai.
— Jie, savaime suprantama, investuoja dažniausiai naudodamiesi Čabado Pirmojo banko paslaugomis. Be išlaidų naudingųjų iškasenų gavybos bei apdorojimo mechanizmams jie investuoja dideles sumas į povandeninių kasinėjimų įrangą, į deimantų prekybą Belėje, į kai kuriuos naujesniuosius gyvenamųjų namų bei viešbučių statybos projektus Abanate, taip pat aprūpinimą medikamentais.
— Ar tai stabilios investicijos? Nieko rizikinga?
— Abejoju, ar Pirmojo Čabado banko investuotojų komitetas imtųsi ko nors rizikinga.
Rani nusišypsojo.
— Tikiuosi, kad ne. — Ji pakilo nuo taburetės. — Dėkoju, kad pasivarginai ateiti, ir už sugaištą laiką.
Valdytojas irgi atsistojo ir nusilenkė.
— Man visuomet malonu jums pasitarnauti, Domna.
Ji pasikvietė Amri, kad palydėtų banko valdytoją į apačią. Išeidamas žmogelis kažkaip droviai pasakė:
— O žinote, Domna, tik visai neseniai sužinojau, kad aš — ne vienintelis iš mūsų giminės, kada nors dirbęs jūsų Šeimai.
— Štai kaip?
— Mano protėviai nuo seno gyveno Čabade, aš — jau penktoji karta, ir jūsų Šeima visada samdydavo darbuotojus iš mano giminės — po vieną iš kiekvienos kartos. Mano proproprosenelė buvo Lizos Jago sąskaitininkė.
Galų gale likusi viena, Rani nusispyrė sandalus ir sudribo ant lovos. Namuose buvo pernelyg karšta — oro vėsinimo sistema paseno, ją reikėjo remontuoti ar keisti. Rani aukštielninka išsidrėbė ant vėsios, glotnios lovatiesės. Ji užsimerkė ir atpalaidavo pertemptus raumenis, prieš akis slinko visokiausių reginių virtinė: Sovka kadaise ir Sovka dabar, keritų narvai, Eritos Alogongos randai, tokie balti tamsioje rankų odoje, Deinas Ikoro, jos Žvaigždžių Kapitonas…
Ilga ir sunki buvo diena. Rani negailestingai apkaltino dėl to Ferisą Diurą. Jei ne tas nelemtas jo pasiūlymas, ji nebūtų susinėjusi su Zedu, o tada nebūtų ir išskridusi galaižin kur per patį karštį. Rani prispaudė delną prie plokščio savo pilvo ir pabandė įsivaizduoti save nėščią. Pastoti būtų visiškai paprasta: pakaktų tik nebegerti tų piliulių, kurias vartojo nuo trylikos metų — po vieną per standartinę savaitę. Ji suraukė nosį: kažin ar jai patiktų būti nėščiai? Kai kurios moterys laukdavosi išties su malonumu. Kažkas dusliai džergžtelėjo oro vėsinimo sistemoje — garsas išblaškė Rani fantazijas; mintyse ji pasižymėjo, kad reikės pasakyti Binkiui, jog iškviestų ką nors pataisyti sistemų.
Binkis… vergai… dorazinas. Rani susiraukė ir atsimerkė. Velniai parautų tą Maiklą A-Rae! Štai kas yra pati svarbiausia jos problema. Jeigu policininkas galų gale pasieks savo, nebebus ko rūpintis dviejų kapitalų suliejimu, nes nei ji pati, nei Ferisas Diuras nebeturės jokio kapitalo, kurį galėtų sulieti. Staiga ji prisiminė knygą, kurią, Izobelės priversta, kadaise perskaitė — Nakamuros „Čabado istoriją”. Aršus vergijos priešininkas Nakamura pranašavo, kad moralinis pasipiktinimas bei nuolat kylančios kainos galų gale privers Čabadą išsižadėti vergovinės sistemos ir pakeisti ją laisvai samdomu darbu. Maiklas A-Rae, regis, ir bus tasai moralinio pasipiktinimo įsikūnijimas, dingtelėjo jai. Galbūt visa tai, kas vyksta dabar, ir yra nuosmukio pradžia, galbūt galiausiai paaiškės, kad Nakamura neklydo.
Vergovinė sistema anaiptol nebuvo iš pačių efektyviausių — Rani puikiai tai žinojo. Tačiau Čabado vergijos variantas veikė visai neblogai, o Jago Šeimai vergija buvo gyvybiškai reikalinga. Jago Šeimos pinigais buvo išlaikomas Tinklas ir organizuojamas Aukcionas — Jago Šeima iš to ir pelnėsi. Jei staiga neliktų vergijos, Sovkos fermos išsilaikytų. Tačiau Tinklas — ne. O jeigu nebebūtų Tinklo, pagalvojo Rani, ko tuomet imtųsi Zedas Jago?
Ji staigiai atsisėdo lovoje. Nenorėjo galvoti apie brolį — tik ne dabar. Ji basa nušlepsėjo prie miegamojo durų ir užtrenkė jas. Tada nusimetė kombinezoną, nuoga susirangė ant lovos ir įsipylė vyno. Tarp krūtų susitvenkęs prakaito lašelis nuslydo iki bambos; Rani net suvirpėjo. Čabade netgi prakaitas buvo prabanga. Rani nužiūrinėjo savo kūną svarstydama, kur šiuo metu galėtų būti Deinas: tikriausiai savo kambaryje, galbūt kalbasi su Amri, o gal klausosi tojo — kaip ten jį? — Vitorijo Stratos muzikos. Netikėtai ją nupurtė geismo virpulys.
Ryšys tarp jųdviejų plykstelėjo tarsi perkūnija iš giedro dangaus. Jai visuomet nutikdavo šitaip. Ji prisiminė prieš porą mėnesių patirtą trumpą nuotykį su vienu jaunu akrobatu, o prieš tai buvo malonus meilės laikotarpis su Klera Brion. Tai buvo nerūpestinga meilė, greita kaip vėjas, švelni ir smagi.
Iki šiol ji dar niekada nemylėjo vergo. Laikydama vyno taurę rankoje, ėmė žingsniuoti po kambarį. Ji netgi nežinojo, ar jis trokšta jos. Rani delnu palietė savo skruostą, perbraukė jį lygiai taip, kaip tai padarė jis. Žinoma, jis jos trokšta. Juk ji galėtų jį išsikviesti, kad pasėdėtų ir pasikalbėtų su ja, galėtų netgi įsitempti į lovą. Jos lūpos sutrūkčiojo nuo tramdomo juoko. Pamanykite, ir kas iš to, jeigu ji lieptų jam su ja pasimylėti? Staiga jai parūpo, kokią ją regi Deinas. Galbūt ji jam atrodo per maža, o gal kaip tik per aukšta, o gal pernelyg liesa?
Kažin ar jis geras lovoje?
Jos galvoje suskambėjo Deino balsas. „Taip, Rani-ka, ne, Rani-ka”. Vergo elgsena, regis, šitaip nederanti Žvaigždžių Kapitonui. Rani negalėjo atsistebėti, kaip greitai jis to išmoko, bet paskui prisiminė, kas buvojo mokytojas. Zedas neapkentė Kleros, niršo dėl tų naktų, kai Rani negrįždavo namo, o dar labiau siuto tada, kai ji parsivedė Klerą, kad galėtų pasismaginti su ja savo lovoje. Pažinties su akrobatu jis išvengė. Jeigu ji įsiviliotų į lovą Deiną, Zedas netartų jai nė pusės žodžio, bet visą įniršį išlietų ant Deino kailio. O tai jau būtų visai nepakenčiama. Rani susiraukė. Tai jau dabar nepakenčiama — arba bus taip, ir net labai greitai. Tiesa, ji galėjo grąžinti Deinui laisvę. Tada Zedas nebegalėtų jo nė pirštu paliesti.
Bet jeigu ji grąžintų Deinui laisvę, Čabade jo nė padujų neliktų — vyrukas kiek įkirsdamas dumtų kuo toliau nuo Sardonikso sektoriaus ir nuo jos gyvenimo…
Šito ji irgi nenorėjo.
Rani užsimetė chalatą ir susirišo diržą, tarsi užverždama kvėpavimo takus galėtų užkirsti kelią ir mintims. Paskui, stumtelėjusi delnu, atlapojo duris.
— Binki! — Šis po akimirkos įėjo į kambarį. — Noriu, kad šį laišką tuojau pat išsiuntinėtum Jago Šeimos partneriams.
„Tam ir tam, siuntėjas — Domna Jago. Jago Šeima bus labai dėkinga už bet kokią suteiktą informaciją apie šeimą iš Kerėtojo, pavarde U-Elenai. Nuoširdžiausiai dėkoju. Domna Rani Jago”. Binkis surinko tekstą. Rani stebėjo, kaip ekrane įsižiebia teksto eilutės.
— Ačiū, Binki. Šitą išsiųsk, o kai tai padarysi, prašau atidaryti man bylą su visa medžiaga, kokią tik esame gavę apie Maiklą A-Rae.
Zedas papietavo virtuvėje.
Čia atklydo ir Deinas, bet tuojau pat apsisukęs nėrė lauk, skubiai tarstelėjęs: „Atsiprašau”. Zedas nulydėjo jį žvilgsniu. Deino kūnas buvojau atsigavęs, po truputį jam grįžo pasitikėjimas savimi ir ta lengva, grakšti, visiems hiperiams būdinga eisena. Zedas šyptelėjo į ūsą. Būtų visai smagu, dingtelėjo jam, paskirti dar šiek tiek laiko visam tam atimti.
— Ar dar liko vyno? — paklausė jis.
Koriosas jam įpylė. Ne, to jis nedarysiąs. Juk pažadėjo Rani nebeliesiąs Deino, be to, susikaupė aibė kitų darbų, o ir laiko jis turi ne kažin kiek. Užlipęs į savo kambarį, Zedas išsimaudė po dušu ir apsirengė. Sidabrine sąsaga susisegė plaukus, iš spintos išsitraukė apsiaustą. Šis buvo mėlyno audeklo su kerito kailio pamušalu, puoštas sidabrinėmis juostelėmis.