Zedas nuėjo pasakyti labanakt Rani. Ji jau gulėjo lovoje, padėklas su maistu stovėjo greta jos. Rani nebuvo susipynusi kasos, palaidi plaukai vilnijo ant pagalvės mirguliuodami it vanduo. Pasilenkęs prie jos, Zedas lūpomis palietė švelnias sruogas. Rani patampė jo marškinių raukinius, kad geriau gulėtų.
— Zedai-ka, atrodai puikiai, — tarė ji.
— Ačiū. Ir kodėl aš leidausi įveliamas į visa tai? Grįšiu anksti.
Ji perspėjo:
— Tik neskubėk tuojau pat išeiti — Imrė pamanys, kad tu nemandagus.
— Nesirūpink, iš karto nepabėgsiu.
— Perduok jam ir visiems kitiems linkėjimus, pasakyk, kad labai apgailestauju, jog negalėjau atvykti pati.
Jis ramiai žvelgė į seserį.
— Gal nori, kad ką nors perduočiau asmeniškai Ferisui Diurui?
— Ne, — papurtė galvą ji. — Jei ir norėsiu jam ką nors pasakyti, pasakysiu pati.
Išeidamas pro laukujės duris, Zedas dar priminė Koriosui, kad užrakintų duris dvigubu užraktu ir neužmirštų įjungti signalizacijos. Paskui nužingsniavo skersai gatvę į parką. Atsigręžęs dar pažvelgė į namą — šis šmėžavo pro medžių šakas milžiniškas kaip pilis, pro užuolaidų plyšelius laukan skverbėsi šviesos dryžiai. Tą vakarą parke nebuvo nė gyvos dvasios: nei porelių, besivoliojančių drėgnoje žolėje, nei tirštėjančiose vakaro sutemose žaidžiančių vaikų. Parkas atrodė gana grėsmingas.
Zedas sukiojosi siaurutėmis gatvelėmis, įstrižu keliu taikydamas išeiti prie Kynetų dvaro, įsikūrusio Promenadoje. Jų namas buvo gerokai didesnis nei Jago Šeimos — Kynetai nuo seno garsėjo gausia gimine. Į Promenadą išeinančios durys buvo plačiai atlapotos. Abipus jų stovėjo po vergą. Kai Zedas žengė pro juos į vestibiulį, abu nusilenkė. Dar vienas vergas paėmė iš jo apsiaustą. Pro atviras pagrindinės salės duris Zedas įžiūrėjo gausių svečių nugaras. Iš ten atsklido ir spygaujantys balsai. Visai kaip turistai, dingtelėjo Zedui. Jis atlošė pečius.
Minia prasiskyrė. Iš spūsties tirštumos išniro Imrė Kynetas ir širdingai išskėtė rankas.
— Zedai, labas vakaras! Kaip malonu, kad suradai laiko ateiti.
— Ačiū, — tarė Zedas.
Jis tik trumpai bestelėjo šeimininko rankas. Imrę Kynetą jis nepaprastai gerbė. Po to, kai mirė Domna Sam, Imrė Kynetas liko vyriausias iš Keturių Šeimų galvų — septyniasdešimt septynerių metų senis, bet labai judrus, nedidukas, santūrus, jis pirmininkavo Čabado Tarybai, buvo gyvybingas ir veiklus. Turėjo visą būrį sūnų ir dukterų, tad pristigti įpėdinių jam tikrai negrėsė. Kynetų Šeima valdė pačius brangiausius Čabado išteklius — vandenį. Išsiraizgiusi vamzdynų sistema, kurios dėka žaliavo Abanato parkai, buvo jų, vamzdžius jiems priklausanti gamykla gamino iš plieno, lydomo Diurų Šeimai priklausančioje įmonėje. Jie išlaikė ir vandens gryninimo stotį. Laivai, buksyruojantys ledkalnius iš ašigalių iki miesto pakrančių, taip pat buvo jų. Kynetai buvo tvirtai sumegztas šeimos kamuolys, tačiau labai draugingi — tikra priešingybė, pagalvojo Zedas, atsiskyrėliams individualistams Jago.
Imrė pakreipė galvą, stengdamasis dirstelėti per plačius Zedo pečius.
— O kur Rani?
— Rani prašė perduoti linkėjimus, sakė labai apgailestaujanti, bet ateiti šįvakar negalės. Ji prastai jaučiasi. Sakė neabejojanti, kad jūs suprasite.
— Na, žinoma. Ar jai kas rimta?
— Ne, — atsakė Zedas. — Tiesiog įsimetė kažkoks menkas negalavimas, bet nerimauti tikrai neverta.
Prie jų atplaukė Aliza Kynet — masyvi moteriškė, aukšta, o platumu kone nenusileidžianti skeliečiams, stambių bruožų veidu, didžiulėmis juodomis akimis ir tokiais ryškiai raudonais plaukais, kad negalėjai nė žiūrėti neprisimerkęs. Greta jos vyresnis už ją sutuoktinis atrodė kone nykštukas. Balta plati, laisvomis klostėmis krintanti jos suknelė tik dar labiau pabrėžė įspūdingą stotą.
— Zedai, sveikas sugrįžęs iš Tinklo. Imre, kodėl stoviniuojate vestibiulyje? Kviesk svečią vidun! Zedai, o Rani neatėjo su tavim?
— Ji šiek tiek negaluoja.
— Kaip gaila. Ką gi, tikėsimės sutikti ją pokylyje pas Diurus. Ferisas labai nusivils. Tikėjosi, kad šįvakar ji ateis.
— Vadinasi, jis čia.
— Žinoma. Štai ten, žiūrėk. — Aliza dūrė pirštu į vieną nugarų.
— Perduok Rani mūsų nuoširdžiausius linkėjimus, pasakyk, kad visi nekantraujame ją pamatyti. Nagi, eikš į draugiją. Imre, ateina dar kažkas. — Ji reikšmingai pažvelgė į vyrą, kuris sukikeno ir nuėjo sutikti ant slenksčio stoviniuojančios moters. — Zedai, pasiskubink, jei nenori įkliūti. Tai Čarita Diamos.
— Aliza, aš tave myliu, — tarė Zedas.
— Gėrimai štai ten, dešinėje.
Zedas patraukė į dešinę.
Stalas su gėrimais stovėjo atremtas į veidrodinę sieną — prie jo prisiartinę žmonės veidrodžiuose matė savo atspindžius. Ir didžiulis kambarys dėl veidrodžio atrodė dar erdvesnis. Kynetų vaikai buvo įsitaisę strateginiuose taškuose. Po salę zujo vergai, nešini valgiais nukrautais padėklais: čia buvo tešloje keptos žuvies, saldumynų, pyragaičių, presuotų jūros dumblių, Lėjaus sūrio, vaisių. Zedas nuo plaukiančio pro šalį padėklo išsirinko pyragaitį su kiaušininiu kremu. Vergas nedelsdamas padavė jam mėlyno stiklo lėkštutę. Zedas nusišypsojo, tvirtai pasiryžęs atrodyti kuo draugingesnis. Galų gale juk kaip tik to šįvakar ir atėjo čionai. Salės viduryje visų dėmesio centre buvo Teo Levosas, Čabado Keturių Šeimų vyresnysis — jis kažką griausmingai pasakojo. Tai buvo stambus, triukšmingas žmogus, įpratęs prie erdvės. Zedas kantriai palaukė, kol jis stabtelės atsikvėpti.
— Labas vakaras, Teo.
— Zedai Jago, ak tu, tyleni! Kiek laiko šitaip stovėjai čia, nė burnos nepraverdamas? Kodėl nieko nesakei?
— Nenorėjau pertraukti tavęs.
— Kaip tik ir reikėjo mane pertraukti! Jūs, Jago, amžiais lyg vandens į burną prisisėmę.
— Rani prašė perduoti tau linkėjimus.
— Jos čia nėra? — Teo rankomis įsisprendė į klubus. Zedas paaiškino. — Ką, ji serga? Kaip ji gali sirgti, kai jos brolis — gydytojas? Ką gi, labai gaila, kad ji susirgo, taip jai ir pasakyk.
— Būtinai perduosiu.
— Pasisveikink ir su Džena, ji sukiojasi kažkur netoliese.
Jis mostelėjo į nedidelę nišą, kurios sienos buvo nukabinėtos lentynomis su knygų įrašais. Ten stovėjo Džena T‘ao, Levoso partnerė ir dviejų iš trijų jo vaikų motina, ji šnekučiavosi su Klera Brion. Zedas ne itin grakščiai linktelėjo abiejų moterų pusėn. Džena atsakė jam linktelėjimu. Ant raudono jos švarkelio puikavosi šokantis drakonas, dailiai išsiuvinėtas auksiniais bei juodais siūlais.
— Zedai Jago! — sucirpė balsas. Zedas atsigręžė, patyliukais keikdamasis. — Kaip miela tave išvysti! Kai tik įėjau paskui tave, iškart ir pasakiau sau: kaip elegantiškai jis šiandien atrodo, o jergutėliau, tikrai taip! Tačiau Imrė štai pasakė man, kad Rani nesveikuoja. Savaime suprantama, nieko rimta, ar ne? Juk kitaip tu nebūtum nė per žingsnį nuo jos atsitraukęs, visas Abanatas žino, kaip judu atsidavę vienas kitam, o jergutėliau, tikrai taip! Visi mes taip laukiame Aukciono! Aš štai dairausi naujos virėjos — senosios sutarties terminas ką tik pasibaigė, kad tu žinotum, koks nepatogumas. Nė nesitikiu rasianti ką nors, kas bent perpus įstengtų jai prilygti! Be to, šiais metais privažiavo šitiek turistų, baiminuosi, kad jei ne vienas, tai kitas būtinai mane nurungs. Be abejo, Jago Šeimai niekad neiškyla tokių rūpesčių. O jau koks gražuolis jaunas vergas anądien lydėjo Rani! Mačiau juos, einančius per parką. Sekretorius? — Ji įsistebeilijo į Zedą, akys užsiplieskė smalsumu ir pagieža.
— Jos naujasis pilotas, — paaiškino Zedas.