— Dėkoju. Žinai, aš kviečiau jį į šį pokylį…
Zedas nustebo.
— Policininką? O kodėl?
Kiek jis žinojo, nė vienas iš Maiklo A-Rae pirmtakų niekad nebuvo sulaukęs tokio kvietimo.
— Norėjau sužinoti, ką jis pasakys, — atsakė Imrė. Suglaudęs delnus, jis pirštų galais parėmė smakrą. — Nemaniau, kad Maiklas A-Rae kvietimą priimtų — žinoma, ir nepriėmė. Vis dėlto atsakymo iš jo sulaukiau. Mudu kalbėjomės kompiuteriniu ryšiu. Jis man paskambino.
Zedas linktelėjo.
— Taigi, jis skambino ir man, kai dar buvau Tinkle.
Imrė, regis, lengviau atsipūtė.
— Tu pats kalbėjaisi su juo? Vadinasi, turėtum žinoti, koks jis.
— Kiek galima susidaryti įspūdį iš penkių minučių pokalbio, — atsakė Zedas, — taip.
— Jis pavojingas, — tvirtai pareiškė Imrė. — Fanatikas. Sprendžiant iš pavardės, turėtų būti iš Kerėtojo… Štai ir svarstau sau: galbūt jo praeityje įmanoma atkapstyti kokių nors smulkmenų, kurios bent šį tą mums paaiškintų… Žinai, jis tavęs neapkenčia.
— Man irgi taip pasirodė, — sutiko Zedas. — Bet neimsiu dėl to rautis plaukų nuo galvos, Imre.
— O be reikalo. Jis neapkenčia ir tavo sesers.
Zedo pečiai įsitempė.
— Iš kur žinai?
— Iš to, ką jis man sakė. — Imrė nudelbė žvilgsnį į savo rankas. — Jis išvadino ją nelabai gražiais žodžiais ir mestelėjo vieną kitą užuominą apie… na, apie judu.
Zedas šiurkščiai atrėžė:
— Nesistenk glaistyti to, ką jis pasakė. Panašių dalykų aš prisiklausęs į valias. — Staiga pajutęs nenumaldomą poreikį pajudėti, jis lėtu žingsniu patraukė aplink stalą. — Ar turi dar ką pridurti, Imre?
Imrė sulinksėjo.
— Taip. Norėčiau sužinoti, kaip Rani ketina spręsti dorazino stygiaus problemą.
Zedas liovėsi žingsniavęs.
— Ar jūs jau pajutote trūkumą? — paklausė.
— Taip, — atsakė Imrė. — Mums ypač striuka vandens gryninimo stotyje — ten atsargos visai baigia išsekti. Be dorazino negalėsime darbo patikėti vergams, o tai reiškia, kad, jei neatsinaujins dorazino tiekimas, mums reikės samdyti darbininkus iš šalies, užuot pirkus vergus. Nukentėsime ne mes vieni. Jeigu būsime priversti atsisakyti vergų ir pasitelkti samdomą darbo jėgą, sušlubuos prekyba Aukcione, o tai reiškia, kad celėse liks nemažas neparduotų vergų perteklius…
— Toliau gali nebetęsti, — pertraukė jį Zedas — šįsyk švelniau.
— Aš puikiai žinau, kas bus tada.
Jeigu nebus dorazino, vergų nebus galima laikyti celėse be tam tikrų apsaugos priemonių, be sargybinių, netgi ginklų… Galbūt kaip tik šiais metais prasidės grandininė reakcija, kuri, ko gero, ilgainiui susprogdins Sardonikso sektorių iš vidaus. Kalbant metaforiškai, žinoma, tarė sau Zedas.
— Man net šiek tiek gaila, kad Maiklas A-Rae atsisakė dalyvauti šiame pokylyje, — pridūrė jis.
Ir vėl šmėkštelėjo mintis: juk aš jį pažįstu. Arba pažinojau kadaise. Zedas suraukė antakius, naršydamas atmintyje to blankiai šmėžuojančio atpažįstamumo pojūčio šaltinio.
Bet taip ir nerado.
Imrė Kynetas trumpai nusijuokė.
— O man — ne.
Abu vyrai sužiuro kits į kitą. Galiausiai vėl prašneko Zedas:
— Imre, privalau eiti. Rani rūpinsis; pažadėjau jai, kad ilgai netruksiu.
— Tu vis tiek ilgai netruktum, — atitarė Imrė.
— Perduosiu Rani viską, ką man sakei. Ar jums jau labai striuka su dorazinu?
— Su tiek, kiek turime, išsiversime dar tris mėnesius.
— Žvaigždės! — išsprūdo Zedui. — Neilgai.
— Neabejoju, kad Jago Šeimos atsargos ne tokios apverktinos, — pridūrė Imrė.
— Gal ir taip, — atsargiai atsakė Zedas.
Imrė atsistojo.
— Šiaip ar taip, nuo šios problemos niekur nepasislėpsite ir jūs, — pareiškė. — Perduok Rani, kad aš nekantraudamas lauksiu žinių iš jos.
— Būtinai, — pažadėjo Zedas. — Rasiu kelią ir pats, Imre, nelydėk manęs.
Jis patraukė prie durų. Tarpduryje dar atsigręžė. Imrė stovėjo greta aukšto toršero, tarp delnų suspaudęs senovinę knygą odiniais viršeliais.
Zedui taip ir nepavyko be kliūčių nusigauti iki laukujų durų: kažkas ištarė jo vardą ir sugriebė už peties. Zedo raumenys įsitempė, jis atsisuko. Sučiupęs už rankos jį laikė kažkoks nepažįstamasis nemaloniai blyškiu veidu. Jis vilkėjo auksinės ir raudonos spalvos drabužį — tai buvo Diurų Šeimos spalvos. Zedas ne iš karto sumojo, kad tai — Ferisas Diuras.
Jis ištarė:
— Domni Ferisai, būkite toks malonus ir paleiskite mano ranką.
Ferisas Diuras jį paleido.
Zedas susiglostė marškinius.
— Labai ačiū.
Ferisas Diuras paklausė:
— Ar Rani čia nėra? Kodėl ji neatėjo su jumis?
Zedas atsakė:
— Ji liko namuose, prastai jaučiasi. Tikiuosi, suspės pasveikti ir jūsų pokylyje tikrai dalyvaus.
— Ar išsikvietėte ką nors iš ligoninės jos apžiūrėti?
Zedas atsakė:
— Aš pats — vyresnysis gydytojas.
Ferisas tik išsprogino akis.
— Tikrai, — ištarė. — Aš ir užmiršau. — Jo marškiniai buvo ištepti riebalais. Puikiausias jaukas keritams, dingtelėjo Zedui panieka persmelkta mintis. — Tikiuosi, jai nieko rimta?
Zedas sukando dantis. Prie šonų nuleistos plaštakos nejučia susigniaužė į kumščius.
— Ne, — atsakė jis. — O dabar, jei malonėsite man atleisti…
Jei nepasitrauksi man iš kelio per penkias sekundes, Ferisai Diurai, pagalvojo jis, — imsiu ir tiesiog peržengsiu tave. Ferisas pasitraukė; Zedas lengviau atsikvėpė ir praslydo pro jį. Deivis Kynetas spoksojo į jį iš kokių dviejų metrų atstumo tuo nelemtu, didvyrį garbinančiu žvilgsniu.
— Duok šen apsiaustą, — riktelėjo Zedas vergui, budinčiam prie durų. Vergas padavė jam drabužį. — Prašau perduoti labų dienų savo poniai.
Vergas pažvelgė į jį skaidriomis akimis ir nusilenkė:
— Komandore.
Naktis, kaip ir dauguma Čabado naktų, buvo šalta ir gaivi. Virš galvos mirgėjo žvaigždės tarytum ledo kristalėliai. Zedas glaudžiau susisiautę apsiaustu. Jis nužingsniavo Promenada į šiaurę. Būtinai papasakosiu Rani apie pokalbį su Imre, galvojo jis, laikėsi įsikibęs tos minties, neprisileisdamas jokių kitų. Tačiau skausmas jį pasivijo, siūbtelėjo tokia aitria banga, kad Zedas susverdėjo, lyg eidamas prieš stiprų vėją. Vaikų kankintojas — ar tai štai kuo jam lemta galiausiai tapti? Na jau ne, pirmiau pats save pribaigsiu, tarė jis sau. Akimirkai jį užplūdo karštas troškimas, kad egzistuotų koks nors lengvesnis būdas išsikapanoti iš to, į ką jis pats save įstūmė. Juk jis galėjo keliauti į Tinklą ar, dar geriau, į Psichikos centrą ir atsiduoti telepatų globai. Galėjo dar kartą pamėginti susirasti mylimąją. Galėjo visiems laikams iškeliauti iš Čabado, įsidarbinti pilotu kokioje nors korporacijoje, o gal net grįžti į Tinklą, mokytis toliau, galiausiai tapti Žvaigždžių Kapitonu.. Tačiau nenugalimas prisirišimas prie Rani jį sugadino, jos jam niekas niekada neatstos, kad ir kur keliautų, kad ir ko imtųsi — ir jis puikiai žinojo, kad niekas jam nepadės.
Staiga Zedas sustojo vidur gatvės it nudiegtas. Taip, jis protekine skubinosi namo, tačiau ginė jį mintis ne apie seserį, o apie Deiną, galbūt netgi Binkį. Zedas ėmė kvėpuoti lėtai ir giliai, kol įtampa pagaliau kiek atslūgo, raumenys atsipalaidavo. Zedas mokėjo save pažaboti: tokį, koks tapo, jį padarė ne tik atsitiktinumas, bet ir jo paties valia.
Namuose tvyrojo palaiminga tamsa ir ramybė. Lipdamas laiptais aukštyn, Zedas girdėjo, kaip Koriosas vaikščioja palei langus, iš naujo jungdamas signalizaciją. Reikės įsirengti signalizaciją ir valdoje, dingtelėjo jam. Kažin kodėl tokia mintis nė vienam jų neatėjo į galvą anksčiau? Ogi todėl, atsakė jis pats sau, kad mes niekad nepagalvojome, jog pavojus gali grėsti ir mums. Jis dirstelėjo į Rani miegamąjį. Ji buvo užmigusi neišjungusi šviesos. Zedas įžengė į kvapią prietemą ir sustojo prie lovos.