— Zedai-ka?..
Sesers balsas skambėjo visai mieguistai. Neatsimerkdama ji nusižiovavo.
Zedas užgniaužė įniršio pliūpsnį. O kas, jei atėjęs būtų ne jis? Deinas turėtų būti čia, turėtų gulėti prie durų skersai slenksčio… Ne be pastangų Zedas atgniaužė susirietusius pirštus.
— Taip, čia aš.
— Ar jau vėlu?
— Ne, nelabai.
Moteris atsimerkė.
— Ar Ferisas Diuras buvo ten?
— Taip. Klausinėjo apie tave. Aš gana įdomiai pasišnekėjau su Imre Kynetų. Primink rytoj, kad papasakočiau.
— Gerai. — Jos lūpos išsirietė į mieguistą šypseną.
Zedas piršto galiuku perbraukė lygų sesers skruostą.
— Labanaktis, Rani-ka, — ištarė.
Jis išėjo, palikęs duris atviras, ir patraukė į savo kambarį. Pastovėjo atsirėmęs į duris — siūbtelėjęs geismas dundėjo jo kūne, skvarbus lyg nuodai, mitrus lyg chirurgo peilis. Zedas prišoko prie savo kambario lango, plačiai jį atlapojo ir, sunėręs rankas, atsirėmė į palangę; prakaitas sruvo upeliais.
Apačioje mirguliavo miesto šviesos, virš galvos spindėjo ramios žvaigždės. Zedas užvertė galvą aukštyn.
Po geros valandėlės neįveikiamas potraukis nuslopo.
Zedas stovėjo nekrustelėdamas, išsigandęs. Jo savitvarda grėsmingai traškėjo per siūles. Dukart per vieną vakarą jis sugebėjo susijaudinti taip, kad nedaug trūko, jog būtų ėmęsis veiksmų — o juk vos prieš dvi savaites sugrįžo iš Tinklo. Jis buvo įsipratinęs nepasiduoti goduliui, kaip reikiant praalkti… Zedas pasirėmė galvą rankomis. Iš baimės ir savigraužos nieko nepeši. Tiesa, dar galima apsilankyti pas Lamartiną — žinoma, jie anaiptol neapsidžiaugs jo sulaukę, bet už du šimtus kredų leis išsirinkti bet kurį vergą ir daryti su juo, ką širdis geidžia. Patenkintas poreikis kuriam laikui užsnūs.
Lengvas vėjelis nubruožė jo skruostą. Vakaruose kabojo palydovo pjautuvas. Prisimerkęs Zedas dairėsi po vėlyvo vakaro dangų. Miesto žiburių švytėjimas atsispindėjo ledkalnių šlaituose.
Zedas nuleido galvą. Paskui pasiėmė vaistinėlę ir, nykščiu atkabinęs užraktą, išrausė skaidrią kapsulę — chloralio hidratas, ramaus miego be jokių sapnų garantas. Zedas prarijo kapsulę neužsigerdamas ir užtrenkė vaistinėlę. Paskui nusimetė drabužius, paleido plaukus, uždarė langą ir įsiropštė į lovą.
Nutarė išgaišinsiąs užpuolusias jį aistras Abanato ledynuose.
Devintas skyrius
Kitą rytą, nešinas krepšiu su ledo alpinizmo įranga ant peties, Zedas Jago nulipo nuo slenkančios juostos, užsibaigiančios pačioje vakariausioje Abanato gatvėje. Jam už nugaros spindėjo vaiskus apyaušrio dangus. Miestą nuo vandenyno pakrantės skyrė oranžine žole apaugusi kalva. Zedas patraukė per ją, jautė, kaip stangri žolė po jo kojomis linksta, bet nelūžinėja. Paplūdimio smėlis buvo smulkus kaip pudra. Netgi tokį ankstyvą metą kopose jau knibždėjo turistų, nuo galvos iki kojų išsitepliojusių apsauginiu kremu, dėvinčių saulės akinius — ir daugiau beveik nieko. Dar pora valandų — ir jau šimtai jų voliosis po kaitria Čabado saule, išsitepusių storu apsauginio kremo sluoksniu. Vėjų košiamas paplūdimys buvo bene vienintelė vieta Abanate, kur net vidudienį galėjai išbūti po atviru dangumi, galutinai neišteždamas nuo karščio.
Zedas žingsniavo į šiaurę, kol pasiekė grįstą šaligatvį ir metalinius vartelius. Iškaba ant vartelių bylojo: PRIVATI VALDA. Kitapus vartelių buvo prieplauka su vandenyje siūbuojančiomis valtimis. Zedas pastūmė neužrakintus vartelius; už jų pritūpęs žmogus su plaktuku rankoje pakėlė galvą, linktelėjo ir vėl kibo kažką remontuoti. Virš palenktos jo galvos dunksojo Abanato ledkalniai, kvapą gniaužiantys apgaulingu grožiu, nepakeliamu žėrėjimu tvilkantys akis.
Ledkalniai yra nuo ledynų atskilę ledo luistai. Ledynų buvo netgi Čabade, užsilikusių iš tų laikų, kai maždaug prieš dvylika tūkstančių standartinių metų visą planetą, išskyrus pusiaujo juostą, kaustė ledas. Dabartinį Čabado klimatą lėmė milžiniškas dulkių debesis, per kurį daugmaž tiek laiko ir skriejo visa Čabado saulės sistema — tarpžvaigždinės dulkės, kažkokios senų senovėje užgesusios ir subyrėjusios žvaigždės likučiai, gerokai sumažino planetos paviršiaus atspindėjimo lygį, tuo pačiu pakilo ir temperatūra.
Kiekvieneriais metais nuo poliarinės ledo dangos atskildavo ledkalnių luistai, jie krisdavo į vandenį ir imdavo lėtai šliaužti pusiaujo link. Pirmasis Abanato ledkalnis, pavadintas Primo, buvo atitemptas iš pietinio ašigalio šešiasdešimt septintaisiais naudingųjų iškasenų gavybos kolonijos įkūrimo metais. Kol nebuvo ledkalnio, kolonistams teko vartoti nugėlintą jūros vandenį — griežtai normuojamą ir perdirbamą. Šešiasdešimt pirmaisiais kolonijos metais vienas chemikas mėgėjas iš Lėjaus, dirbęs visiems prieinamoje Krioberio Universiteto laboratorijoje Nekse, išrado ir ištobulino netoksišką substanciją, kuri gerokai lėtino tirpimo procesą. Užtepta ant bet kokio paviršiaus, ši medžiaga sukurdavo izoliacinį sluoksnį ir apsaugodavo kone bet kokį kietą kūną, neleisdama jo pasiglemžti karščiui. Chemikas užpatentavo savo išradimą, paskui pardavė licenciją Kynetų Šeimai ir ramiai pasitraukė atgal į Lėjų auginti rododendrų.
Kynetų Šeima nusisamdę visą būrį chemikų inžinierių ir paaiškino šiems, ką jie turėsią padaryti su medžiaga, pavadinta Antitirpikliu. Ruošdamiesi laukiantiems darbams, jie pasistatydino keturis milžiniškus laivus, žinomus bendru Plūduriuojančių Salų pavadinimu. Po to ištisus penkerius metus kiekvieną poliarinį pavasarį išsiųsdavo žvalgybinį katerį dairytis plaukiojančių ledkalnių. Pakankamai didelį pavyko aptikti tik šeštaisiais metais.
Jis buvo penkių šimtų metrų aukščio, šešių šimtų keturiasdešimties metrų pločio ir dviejų tūkstančių keturių šimtų metrų ilgio.
Milžiniška ledo lytis buvo atsiskyrusi nuo pietų ašigalio Komarkovos ledyno ir srovės nešama judėjo į šiaurę. Plūduriuojančios Salos išplaukė jos pasitikti. Laivai išsirikiavo palei pietinį ledkalnio kraštą, masyviais pirmgaliais įsirėmė į ledo sieną ir sutartinai stumtelėjo. Ledkalnis pasidavė. Išstūmę iš srovės, laivai nubuksyravo jį į ramius vandenis, kur ledkalnis sustojo, tada pasitelkė žarnas ir purkštuvus, naro skafandrus, oro balionus ir dvidešimt dvi talpas Antitirpiklio. Laivų įgulos aptepė ledkalnį izoliacine medžiaga iš viršaus ir apipurškė iš apačios. Darbai užtruko ištisus keturis mėnesius. Ir pagaliau jie ėmėsi švelniai varyti ledkalnį Abanato link — priartėjęs prie kranto, jis apačia galų gale įsirėžė į Abanato pakrančių dumblą. Aplinkui jį buvo įrengta dirbtinė įlanka — didžiulis dubuo; inžinieriai apraizgė ledkalnį vamzdžiais ir šliuzais — ši sistema padėjo surinkti gėlą vandenį ir nukreipti jo tėkmę. Trintis su jūros vandeniu po truputį graužė apsauginį sluoksnį, tad ties vandens linija ledkalnis lėtai tirpo. Mažėjant apimčiai, ledkalnis lengvėjo, vis aukščiau iškildamas iš jūros. Maždaug kas penkeri metai Kynetų Šeima — beje, už miesto bendruomenės pinigus — pagamindavo naują Antitirpiklio porciją ir išsiųsdavo brigadą atnaujinti apsauginio sluoksnio.
Be Antitirpiklio Primo veikiausiai būtų išlaikęs kokius penkerius metus — ir tada sutirpęs tiek, kad naudotis juo nebebūtų prasmės. Su Antitirpikliu jo pakako keturiasdešimt penkeriems metams. Šimtas dvyliktaisiais kolonijos įkūrimo metais Kynetų Šeima dar kartą išsiuntė Plūduriuojančias Salas į pietus, ir jos šįsyk atvilko jau du ledkalnius: vieną šiek tiek didesnį už pirmąjį ir vieną šiek tiek mažesnį. Šie buvo pavadinti Primo II ir Secundo.