Zedas suvertė savo nešulį į artimiausią valtį, įlipo pats ir pasuko laivelį įlankos link. Priekyje pienišku matinio stiklo baltumu švytėjo regimoji Primo II dalis. Kiek į pietus nuo jo dunksantis Secundo žaižaravo vandens atspalviu. Iš po valties nosies švytinčia vėduokle žiro purslai. Per kokius tris metrus nuo jos iš vandens galvą kyštelėjo smalsus ir visiškai nebaugštus ruonis, jis įdėmiai nužiūrėjo žmogų. Zedas padidino greitį ir lengva tarsi kevalas valtelė, šoktelėjusi aukštyn, nuslydo pačiu jūros paviršiumi. Artėdamas prie Primo II, Zedas išgirdo tykų miegančio milžino murmėjimą. Tokius garsus skleisdavo visi ledkalniai: jie dundėjo ir šnypštė, tirpstant ir persiformuojant ledo sluoksniams. Abanato ledkalnis tirpo labai lėtai, tad tarp savo gentainių buvo bene pats tyliausias.
Zedas jautėsi ramus, atsipalaidavęs, lengvas. Jis pasuko valtį ir priplaukė prie Primo II iš pietvakarinės pusės. Ruonių čia nebuvo — gyvūnams kur kas labiau patiko nuožulnus rytinis šlaitas. Vientisą žvilgantį ledkalnio paviršių čia trikdė prieplauka, takas ir ilgas žemas pastatas. Zedas pririšo valtį prieplaukoje, užsimetė ant peties krepšį ir nužingsniavo į pastatą.
— Lorena! — šūktelėjo.
Ji išniro iš vieno įrangos sandėliuko, šiek tiek vilkdama koją — pasekmė stuburo sužalojimo, kurį patyrė prieš ketverius metus, kai kopdama į ledyną su specialiais nagais neišsilaikė ir krito. Kopti ji jau nebegalėjo, bet vaikščioti trauma beveik netrukdė.
— O aš jau laukiau, kada pagaliau pasirodysi, — tarė moteris.
— Girdėjau, kad Tinklas jau grįžęs.
Ji buvo panaši į Juki: taip pat apsėsta vienintelės įkyrios minties. Lorenai Basami gyvenimas egzistavo tik ant ledo ar aplink jį.
— Ar yra daugiau kopiančiųjų? — pasiteiravo Zedas.
— Yra du.
Ji pasakė vardus. Abu alpinistai buvo iš mėgėjų kopti su specialiais nagais. Kažin kiek iš viso jų dabar dar likę? — pagalvojo Zedas. Gal trisdešimt? Jis palankstė pirštus. Kartu buvo atsigabenęs visą tradicinę ledo alpinisto įrangą: batų kapliukus, ledo kirvuką bei kūjelį, varžtus ir kobinius, specialius batus. Bet taip pat turėjo ir ledo kombinezoną su nagais.
— Kaip ketini kopti?
— Su nagais, — atsakė jis.
— Krepšį gali palikti devintojoje kabinoje.
Nusekęs paskui ją į devintąją kabiną, Zedas išpurtė minkštas, gauruotas ledo kostiumo klostes, ištiesė jį ant vienintelės kėdės. Paskui išsirengė, atsagstė kostiumą, įsinėrė į jį. Medžiaga glaudžiai apgulėjo kūną nuo čiurnų iki kaklo. Zedas sukišo rankas į kostiumo rankoves, plaštakos šmurkštelėjo į pirštines su lanksčiais, pirštams skirtais rėmeliais. Jei ne stangrūs, apgaulingai minkšti paramsčiai nagams, mūvėdamas šias galėjai pasijusti beveik kaip su chirurginėmis pirštinėmis.
— Norėsi įrangos diržo? — paklausė Lorena. Zedas papurtė galvą. — O virvės?
— Ne.
Jis užsivarstė batus. Lorena pasilenkė patikrinti.
— Paimk bent dėklus prie diržo, — pasiūlė ji.
Zedas suraukė antakius. Bet galiausiai apsisprendė pasiimti kirvuką ir kūjelį. Juk gali atsitikti ir taip, kad kopdamas vien nagais pavargs, štai tuomet ir pravers įrankiai. Iš krepšio jis išsikraustė kirvuką, kūjelį, batų kapliukus ir specialius akinius; kirvuką ir kūjelį priglaudė dėkluose prie diržo.
— Tvarka, — pratarė.
Vyriškis nusekė paskui Loreną į garso patalpą. Užsiverdamos sunkios durys atkirto visus išorės triukšmus: ruonių kosčiojimą, praplaukiančių valčių dūzgimą, švelnų bangelių plekšenimą. Staiga neįprastai garsiai ėmė aidėti dviejų žmonių, kvėpuojančių skirtingu ritmu, šniokštavimas. Visiškai abejingu judesiu Lorena pirštais ėmė braukyti Zedo kostiumo tarpukojį, kol užčiuopė nago dydžio diską, sujungtą su kostiumo baterijomis. Iš greta jos stovinčio aparato ji trūktelėjo laidą ir pritvirtino prie kostiumo. Tada linktelėjo ir Zedas ištarė savo vardą. Dauguma ledo alpinistų nagams valdyti pasirinkdavo savo vardą — kaip tik savo vardą, kau kopi į ledynus, užvis mažiausiai tikėtina sušukti kaip nors atsitiktinai.
— Zedas. Zedas. — Jo balsas skambėjo keistai, bet tik todėl, kad garso patalpoje jis visiškai nesimaišė su jokiais kitais garsais.
— Zedas.
Jis kartojo savo vardą — kuždėdamas, rėkdamas, tardamas normaliu balsu, kol pagaliau Lorena mostelėjo jam liautis. Tada perjungė laidelį.
— Jago, — tarė Zedas. — Jago.
— Pakaks, — pasakė Lorena. Atjungė laidą, diską vėl užlipino apsaugine juosta.
Zedas ištiesė rankas.
— Zedas.
Pirštinės akimoju sureagavo ir išleido nagus — penkių centimetrų ilgumo, lengvus, nelanksčius, nepaprastai tvirtus, pagamintus iš plieno bei keramikos sluoksnių.
— Jago, — tarė Zedas — ir nagai vėl sulindo į pirštines.
Zedas pakartojo procedūrą dar kelis kartus, vis keisdamas intonaciją — ir nagai kaskart paklusdavo.
— Gerai.
Lorena ištarė jo vardą. Nagai nereagavo.
— Tvarka, — ištarė ji ir atidarė garso kambario duris. Juodu išėjo iš pastato. — Kopk ketvirtuoju maršrutu, — paliepė ji.
— Gerai, — atsakė Zedas.
Kartą, prieš kelerius metus, jis jau kopė šiuo maršrutu, bet dabar takas turėjo būti pasikeitęs — ledas po Antitirpiklio sluoksniu, nuolat mindomas alpinistų kojų, susiplūkdavo, judėdavo, keisdavo formą.
— Jei negrįši iki sutemų, mums teks prisistatyti tavęs nukelti, — pasakė Lorena.
Ji visuomet taip sakydavo. Retsykiais iš tikrųjų atsitikdavo taip, jog tekdavo kviesti katerį, kad sugrąžintų iš ledynų kokį jėgų netekusį alpinistą. Tačiau tam, kuris kopia vienas, apsirūpinęs tik nagais, be porininko ir neprisitvirtinęs virvėmis, keliai žemyn buvo tik du. Vienas — pasiekti rytinį šlaitą, kur lede buvo iškirstos pakopos. Ir kitas — stačia galva kristi.
— Iki, — tarstelėjo Zedas.
Jis priėjo prie maršruto žymos ir sustojo melzganos beveik visiškai vertikalios sienos papėdėje. Čia juostele prisitvirtino prie galvos apsauginius akinius, ant batų prisirišo kapliukus. Dabar nagus turėjo ir jo kojos: po dešimt nukreiptų žemyn ir po du — styrančius į priekį ties kojų pirštais. Virš galvos dunksojo Primo II — negailestingas ir atšiaurus. Ledą dengęs sniego sluoksnis buvo jau kadai nutirpęs — dar tada, kai ledkalnis plaukė pusiaujo link, tad dabar akinančiai tviskėjo į aukštybes šaunantis grynas poliarinis Čabado ledas — raukšlėtas, išvarpytas properšų, tūkstančių metų senumo.
Po ledu, tik protarpiais išnirdami į paviršių, raizgėsi vandentiekio sistemos vamzdžiai. Tas vietas ženklino raudonos žymos, ir alpinistai prie jų net nesiartindavo. Vamzdynai driekėsi iki kelių metrų aukščio virš vaterlinijos. Aukščiau jau nebebuvo nieko, niekas nebetrikdė gryno ledo: nei saulės šviesa, nei trintis nuo retsykiais praūžiančio gūsingo vėjo, nei didžiuliai rūko tumulai, susitelkiantys apie ledines viršūnes ir pasišiaušusiomis pilkšvomis klostėmis slenkantys sausumos link. Zedas pasitikrino, kokią maršruto atkarpą gali matyti iš apačios. Maždaug dvidešimties metrų aukštyje jam virš galvos kyšojo atbraila. Mirguliavimas akyse trukdė įžiūrėti, kas yra virš jos. Kvaila būtų dar ilgiau delsti, tarė jis sau, širdis ėmė plakti stipriau. „Zedas”, — tarstelėjo jis. Pirštinės tučtuojau išleido nagus. Zedas iškėlė kairiąją ranką ir kaip įmanydamas aukščiau įsikirto nagais į ledinį paviršių. Tada dešiniosios kojos priekinius kapliukus spyriu įsmeigė į ledą gal metro aukštyje ir prisitraukė, mostelėdamas aukštyn dešiniąją ranką. Nagai susmigo į ledą. Jis jau atsiplėšė nuo lygaus paviršiaus. Subedęs kairiosios kojos kapliukus, Zedas perkėlė svorį ant jų, atsargiai išlaisvino kairiosios rankos nagus. Iškėlė ranką, vėl susmeigė nagus — šįsyk dar aukščiau. Prisitraukė, spyrė dešiniąja koja. Kopti į ledą — visai kas kita nei kopti į uolas, kur gausu įvairiausių atsikišimų, į kuriuos galima įsikibti, riedulių, kurių patogu įsistverti, pagaliau ir pats akmuo — tvirtas ir saugus. Kiek atsilošęs, nuleidęs kulnus ir pernelyg neįtempdamas raumenų, Zedas lėtai tarsi gyvatė rangėsi drumzlina žydra siena aukštyn, staipydamasis tik ant rankų ir kojų pirštų galiukų. Nepaisant vėsaus vėjo, oras įkaito iki gerų trisdešimt dviejų laipsnių Celsijaus; po ledo kostiumu Zedo kūnu upeliais žliaugė prakaitas. Pasiūtas iš pačios geriausios medžiagos, kada nors sugalvotos ledynų alpinizmo aprangai — aptono ir kerito kailio, — kostiumas buvo elastingas, beveik besvoris, tuo pat metu ir apsaugantis nuo šalčio, ir atspindintis šviesą.