Tačiau ir jis nebuvo tobulas. Nuolat spaudžiami prie ledo, Zedui įsiskaudėjo delnai. Toli gražu ne vieną kartą jis liko kadaruoti prisitvirtinęs tik nagais, stengdamasis tvirčiau įspirti į ledą priekinius kojų kapliukus. Ėmė mausti dilbius. Reikėjo iš pat pradžių pasinaudoti kirvuku ir kūjeliu. Ar mažų mažiausiai — pasiimti virvę ir prisitvirtinti kilpa… Nutilk, sudraudė jis svarstantį, abejojantį sveiko proto balsą. Negalvok. Kairioji ranka. Dešinioji koja. Dešinioji ranka. Kairioji koja. Štai taip, dabar — viskas iš naujo. Prakaitas graužė akis, netrukus jos jau degte degė. Ledo kostiumo vidinė pusė išlaikė kūno temperatūrą, tokia ji ir liks iki galo. Tačiau plaštakos jau baigė užtirpti. Zedas ėmė lankstu slinkti apie pūpsantį kauburį, tokį didelį, kad net nematė, kas kitapus jo. Tačiau žinojo ir nematydamas: toliau — tik tokia pat ledo siena. Ji mirguliuodama negailestingai kilo aukštyn, regis, į pačią begalybę. Zedo koja slystelėjo. Jis spyrė dar kartą, pasislinko dvidešimt centimetrų aukštyn ir pagaliau atsidūrė ant atbrailos.
Ši buvo gana plati — vietos pakako ir atsisėsti, ir atsistoti bei apsisukti, kai ateis metas kopti toliau. Zedas luktelėjo, kol apšils rankos. Nusibraukė prakaitą nuo akių. Ir nebelaukdamas, kol smegenys sumąstys kokią nors itin įtikinamą priežastį dar trupučiuką — visai visai trumpą valandėlę — pailsėti ant atbrailos, vėl ėmė ropštis aukštyn. Nagais kabinosi į ledą. Atsipalaidavimą buvo pakeitusi įtampa, bet atsipūtęs jis vėl atsipalaidavo. Jautėsi taip, tarsi visu kūnu būtų paniręs į šilto aliejaus vonią. Fizinė, jutiminė tikrovė sugniaužė jį tarsi milžiniškas nepermaldaujamas kumštis. Tas pats kumštis nepaliaujamai stūmė vyriškį ledine siena aukštyn. Zedas patyliukais plūdo karštį, akinantį žėrėjimą, šaltį, nuo kurio apmirę delnų audiniai, regis, lipo prie kaulų. Jis jau nebejautė pirštų. Tik vieną kartą dirstelėjo žemyn.
Jūra kažin kur apačioje tviskėjo tarsi melzganai žalias krištolas.
Iki antrosios atbrailos jam teko įveikti dar šešiasdešimt metrų. Ši irgi buvo plati. Zedas prisitraukė ir užsirito ant jos. „Jago”, — ištarė ir nagai sulindo į pirštines. Jis maigė ir gniaužė sušalusias, pavargusias, nutirpusias rankas, kol atsikūrė kraujotaka — plaštakas ėmė varstyti tūkstančiai adatėlių, skausmas svilino lyg ugnis. Tačiau tai buvo malonus skausmas. Zedas atsišliejo į kietą ledinį paviršių ir vyptelėjo. Skausmas nuskaidrino pojūčius, visas pasaulis dabar atrodė šviesus ir aiškus, kontūrai — ryškūs. Kažin ką apie tai pasakytų Deinas Ikoro? — šmėkštelėjo Zedui.
Už tam tikrą mokestį Čabade buvo galima įsigyti ir dar tobulesnių kopimo į ledynus technologijų. Operacija gana rizikinga, tačiau visiems buvo žinoma, kad chirurgas Ja Narajanas tokias atlieka. Zedas pažinojo bent du ledo alpinistus, kuriems buvo įdiegtas toks patobulinimas. Per operaciją būdavo išimami plaštakų bei dilbių kaulai, prie jų pritvirtinami dirbtiniai kaulų papildai, tada audinių sluoksniai vėl užklojami į vietą. Tokie dirbtiniai kaulai pirštų galiukuose užsibaigė įtraukiamais nagais. Operacija atsieidavo plaštakų jautrumą, be to, išleidus nagus nebebuvo įmanoma sugniaužti kumščio.
Kartą viename pokylyje Zedui teko išklausyti kažkokio didžiai išsimokslinusio Teo Levoso svečio prakalbą apie „iškrypėlišką ledo alpinizmo egotizmą”. Tasai žmogus tvirtino, neva šitokio egotizmo nesąmoningu patvirtinimu ir simboliu drąsiai galima laikyti tai, kad kopiantysis su nagais ledynuose begalinę daugybę kartų išrėkia savo vardą. O tai, porino filosofas, atskleidžia, kokia iš esmės sugedusi yra Čabado visuomenė. Svečiai, kurie jo klausėsi, tik mandagiai linksėjo ir susilaikė nebaksnoję pirštu į, pavyzdžiui, tokias smulkmenas: prakalbos autorius pats buvo Levoso svečias, taigi, murkdėsi pačioje pergedusios visuomenės grietinėlėje, jį aptarnavo vergai, jis nerausdamas gurkšnojo importinį nuosmukio vyną.
Zedas tąsyk sutramdė pagundą čia pat pasmaugti tą pusprotį. Jis tik paklausė, ar tasai žmogus pats kada nors yra kopęs į ledynus. Atsakymas buvo toks: „Na, žinoma, ne!”
Prisiminęs tai, Zedas išsišiepė. Tokio lygio nesąmonių jam nedažnai tekdavo išgirsti. Kopiant į ledo sieną, prireikdavo labai nedaug laiko, kad tariamas vardas prarastų bet kokią prasmę, virstų tiesiog garsu, nereiškiančiu jokio asmens. Vardas nebeturėdavo savininko — tai būdavo tik paprasčiausias, su niekuo nesusijęs žodis.
Zedas atsistojo ant atbrailos. Dirstelėjo į kairįjį riešą, kur buvo įtaisytas kostiumo laikmatis, pasitikrino, kiek laiko jau kopia. Nelabai nustebo sužinojęs, kad praleido ant ledo sienos jau beveik tris valandas. Pečius ir rankas varstė skausmas, bet Zedas nekreipė dėmesio. Skruostus paglostė švelnus vėjelis. Zedas ištarė savo vardą — tuoj pat išlindo nagai. Jis mostelėjo maudžiančia ranka, įsikirto nagais į ledo sieną, žingtelėjo aukštyn, smeigė į ledą priekinius dešiniosios kojos kapliukus.
Kopė vis aukščiau ir aukščiau.
Tą rytą per pusryčius Rani prisiminė vakarykščią Zedo užuominą ir nekantriai laukė, kol jis ateis pusryčiauti. Tik tada, kai Amri atskubėjo įjos kambarį nurinkti lėkščių, Rani susizgribo, kad Zedas tikriausiai nebepasirodys.
— Amri, ar mano brolis vis dar miega? — paklausė ji.
Amri papurtė galvą.
— Ne, Rani-ka. Jo kambario durys atviros. Jo nėra namuose.
— Gal žinai, kur jis išėjo?
— Ne. Bet man atrodo, išėjo iš namų anksti rytą.
Koriosas, kuris su glėbiu pašto plumpino laiptais aukštyn, patvirtino:
— Taip.
— Ar žinai, kur jis išėjo, Koriosai?
— Ledas, — nedaugiažodžiaudamas atsakė milžinas.
— A, — murmtelėjo Rani.
Ji pasiėmė paštą. Domnai buvo smalsu, koks pokylyje nutikęs įvykis galėjo išginti Zedą kopti į ledkalnį. Vargu ar pokalbis su Imre būtų paakinęs jį tokiam žygiui.
O gal priežastis — susidūrimas su Ferisu? Rani apsvarstė tokią tikimybę ir gūžtelėjo pečiais. Ir sulig šiuo judesiu užčiuopė užantspauduotą laišką.
Laišką atsiuntė Ferisas Diuras. Rani jį atplėšė. Ferisas teiravosi apie jos sveikatą ir išreiškė apgailestavimą dėl to, kad ji negalėjusi dalyvauti pokylyje. Buvo dar vienas laiškas — iš Abanato policijos. Šį Rani atplėšė nedelsdama. Pareigūnė Curada rašė štai ką: „Mėgindami susekti Laisvių Čabado Žmonių grupuotę mes susidūrėme su tam tikrais keblumais. Arba jų grupė mažesnė, nei manėme, arba labai gerai organizuota. Tik keletas iš mūsų informatorių išvis yra apie ją girdėję, o jų pateiktos informacijos nuotrupos iš esmės pasirodė bevertės”.