— Nuostabu, — balsu ištarė Rani.
— Atsiprašau, Rani-ka? — prakalbo Binkis.
Rani pakėlė galvą.
— Labas rytas, — pasisveikino. — Neišgirdau, kaip įėjai.
Ji ištiesė jam laišką. Binkis atidžiai jį perskaitė.
— Man labai gaila, Rani-ka, — pasakė.
— Man irgi gaila. — Moteris pasirąžė. — Ar visoje šitoje krūvoje esama dar ko nors, į ką turėčiau užmesti akį?
Binkis pasklaidė likusius laiškus.
— Atrodo, čia vien visokie pakvietimai, Rani-ka.
— Fui.
Ji vėl pasirąžė. Jautėsi kažkokia sustingusi, tarsi apmirusi. Galbūt nė pati nepajuto, kad miegodama buvo susirangiusi nepatogia poza. Rani pakilo ir porą kartų perėjo kambarį.
— Zedo nėra namuose, — tarė ji Binkiui. — Iškeliavo kopti į ledkalnį.
Binkis nulenkė galvą. Rani ūmai parūpo, kur galėtų būti Deinas. Staiga šmėkštelėjo netikėtas prisiminimas: vergo ranka, liečianti jos skruostą… Ji suvirpėjo.
Atsigręžė į interkomo įtaisą ir pakvietė:
— Deinai!
— Ką pasakysite, Rani-ka?
— Prašau ateiti į mano kambarį. — Rani atsitraukė nuo interkomo ir nusišypsojo Binkiui. — Binki, tavęs man šįryt nebereikės.
Jis nusilenkė.
— Kaip pasakysite, Rani-ka. — Akimirką sudvejojęs pridūrė: — Turiu sutvarkyti keletą reikalų mieste. Ar galėčiau…
— Žinoma, — atsakė ji. — Eik.
— Ačiū, — padėkojo vyrukas ir pasišalino.
Rani išgirdo Deino žingsnius laiptuose, paskui — jo balsą: jis sustojo pasisveikinti su Binkių. Kažin ar jis manęs geidžia? — vis klausė ji savęs. Ir pati sau atsakinėjo: taip, manau, taip. Deinas įėjo į kambarį. Vilkėjo šviesiai pilką kombinezoną, nuo blausios audinio spalvos jo plaukai atrodė dar tamsesni.
Rani nusišypsojo jam.
— Panorau tavo draugijos. Zedas iškeliavo kopti į ledkalnius… — ji įdėmiai stebėjo, kaip vergas reaguos, bet gavo nusivilti, — …o aš turiu baisybę darbo. Vyliausi, kad tu pasėdėsi su manim.
Deinas prisėdo ant taburetės.
— Kaip pasakysite, Rani-ka.
Nuolankus Deino paklusnumas moteriai paglostė širdį, bet tuo pat metu ir suerzino. Velniai parautų, dingtelėjo jai, šitaip galėtų pasakyti Binkis. Bet čia pat jai dingtelėjo, kad Deiną ir Binkį sieja viena gana svarbi tam tikros patirties detalė. Ji atsisėdo prie kompiuterio ir įvedė kodą, norėdama pasiekti pageidaujamą informaciją. Ekrane sumirgėjo skaičiai, paskui užsižiebė užrašas: PATVIRTINKITE TAPATYBĘ. Rani prispaudė kairįjį nykštį prie vėsaus plastiko.
Tyliai prisiartinęs Deinas sustojo greta jos.
— Ką darote? — paklausė jis.
— Paprašiau pateikti pastarojo meto mūsų dorazino atsargų bei sunaudojimo analizę. Būtina paskirstyti ribotus išteklius taip, kad nepristigtume preparato ten, kur labiausiai reikia. Šiuo metu didžiausias dorazino pareikalavimas yra Barakuose; tiesa, po Aukciono jis ženkliai sumažės, bet jei padėtis nesikeis, mums galbūt teks pradėti vartoti kurį nors iš legalių dorazino pakaitalų, nors nė vienas jų nėra toks efektyvus. Zedas tvirtina, kad geriausias iš jų — pentatinas.
— Suprantu, — atsakė Deinas.
Rani labai aiškiai suvokė čia pat esant vyriškį visą: jo rankos, vos per kelis centimetrus nuo jos, truputį pakreipta jo galva, jo akys, tamsios kaip juodasis gintaras, jo kvapas… kažkodėl primenantis lietaus kvapą. Lyg kas būtų timptelėjęs už liežuvio, ji nė pati nepajuto, kaip paklausė:
— Deinai, kur tu buvai nuėjęs aną dieną? Tada, kai aš buvau tokia sudirgusi?
Rani išsyk pastebėjo, kad klausimas netikęs; jei tik būtų galėjusi, ko gero, būtų susibrukusi žodžius atgal į bumą. Deinas pažvelgė į kompiuterio ekraną ir nurijo seiles.
— Buvau nuėjęs į Pagrindinį Nusileidimo terminalą, Rani-ka.
— Į Pagrindinį Nusileidimo terminalą? — pakartojo ji. Vyrukas linktelėjo. — Ir kas atsitiko?
Deinas prikando apatinę lūpą.
— Įsijungė signalizacija ir aš pakliuvau į Narvą.
Ji staiga pajuto užuojautos vergui pliūpsnį.
— Tu nežinojai, kad vergams uždrausta kelti koją į Pagrindinio Nusileidimo terminalo teritoriją.
— Turėjau susiprasti. — Deinas akivaizdžiai stengėsi nutaisyti neutralią išraišką: veido raumenys trūkčiojo. — Net nepagalvojau apie tai. Pamačiau laivus… ir visai išgaravo, kad aš — jau nebe Žvaigždžių Kapitonas.
— O kas nutiko, kai atsidūrei Narve?
Jai pasidarė smalsu. Paprastai ji net neatkreipdavo dėmesio į elektroninį tinklą, mirguliuojantį virš kiekvienerių vartų. Kaip gyva nebuvo mačiusi nė vieno, pakliuvusio į Narvą.
— Apsauginiai išsitraukė paralyžiuoklius. Ėmė klausinėti. Aš… — jis atsikvėpė, — …apsimečiau kvaileliu. Jie užregistravo mano vardą kompiuteryje ir liepė nešdintis.
— Ką tai reiškia — užregistravo vardą kompiuteryje?
— Įrašė, kad Deinas Ikoro, Jago Šeimos vergas, buvo pakliuvęs į Narvą Abanato Nusileidimo terminale.
Jo balsas skambėjo lygiai, bet Rani užjuto giluminę įtampą — ir suprato, kad Deinas nepasakys, kas ją sukėlė.
— Hmmm…
Moteris suraukė antakius, o paskui, dėbtelėjusi į Deiną skersa akimi, įsakė kompiuteriui parodyti jai pastarųjų dviejų dienų Abanato Nusileidimo terminalo Narvo įrašus. Akimirka — ir ekrane įsižiebė vardų virtinė. Rani perbėgo juos akimis: daugiausia tai buvo turistai, bandę be atitinkamo leidimo prasibrauti į ryšių ar kompiuterių skyrius, dar — agresyviai nusiteikęs vieno maršrutinių luotų įgulos narys, kažkoks gatvės girtuoklis… Aha, štai. DEINAS IKORO, VERGAS, JAGO ŠEIMA, 56488B SISTEMA. Neskubėdama, atsargiai — iki šiol dar niekad nebuvo to dariusi — ji paliepė kompiuteriui ištrinti įrašą.
Kai moteris prispaudė nykštį prie ekrano, šitaip patvirtindama savo įgaliojimus atlikti tokią operaciją, Deinas paklausė:
— Ką jūs darote?
— Trinu įrašą, — atsakė Rani ir atsilošė krėsle. — Dabar jei kam nors, tarkime, mano broliui, parups šita informacija, tavo vardo sąraše nebebus. Tu — Jago Šeimos nuosavybė, aš turiu teisę šitaip padaryti.
Rani manė, kad jį tai pradžiugins. Tačiau Deino veidas tik dar labiau įsitempė.
— Jeigu jūsų brolis manęs paklaus, — pasakė vyriškis, — privalėsiu pasisakyti jam — taip pat, kaip pasakiau jums. Jeigu jis sumanys patikrinti įrašus, kaip aš paaiškinsiu, kodėl šis įvykis neužfiksuotas?
— Pasakysi, kad įrašą ištryniau aš dėl kažkokių savų priežasčių, — aštriai kirto ji.
Deinas linktelėjo. Ir po valandėlės ištarė:
— Ačiū.
Jis atsisėdo ant taburetės. Rani vėl atsigręžė į ekraną ir išsikvietė dorazino duomenis.
Ji tiesiog neįstengė nesižavėti Deino savitvarda. Taip ir nepaklausė, kas nunešė jį į Abanato Nusileidimo terminalą. Galbūt jis paprasčiausiai norėjo paganyti akis į laivus. O gal — apsidairyti kokio nors būdo ištrūkti iš planetos. Bet jeigu tikrai taip, šito jai visai nereikėjo, o ir nesinorėjo žinoti.
Moteris sutelkė dėmesį į skaičius ekrane. Šiuo metu pagrindinis jos rūpestis buvo Aukcionas. Aukcionui dorazino trūks plyš turėjo pakakti. O po Aukciono… Ji padalijo ekraną į kelis langus ir paprašė kompiuterio išskirstyti skaičius. Kiek iš tikrųjų sunaudojama Aukcionui skirtų dorazino atsargų, kiek jo prireikia Aukcionui pasibaigus — tam, kad nepradėtų bruzdėti vergai, likę sulaikymo celėse?
Šiek tiek prireikia. Nelabai daug. Vis dėlto šiais atvejais doraziną galima visiškai saugiai pakeisti pentatinu ir šitaip — kompiuteris greitai atliko apskaičiavimus — sutaupyti maždaug penkis tūkstančius dozių. Gerai. Rani patenkinta nusišypsojo ir atsigręžė pasakyti Deinui, ką jai pavyko išsiaiškinti.