Tačiau ant taburetės vergo nebebuvo. Deinas užsiglaudęs stovėjo greta lango ir žiūrėjo į gatvę.
— Kas nutiko? — paklausė Rani.
Jis pamojo. Smalsumo apimta moteris pakilo ir žengė prie lango.
— Tik nestovėkite tiesiai priešais langą, — perspėjo Deinas.
Suglumusi Rani prisigretino prie jo, ir Deinas pasitraukė atatupstas, užleisdamas šeimininkei savo vietą.
— Ten, parke, yra žmogus, — tarė jis. — Man atrodo, jis stebi namą.
Rani įsitempė.
— Koks žmogus?
— Pažiūrėkite į vartus, — nurodė Deinas. — Tada pakreipkite žvilgsnį į kairę, per kokius dešimt metrų, bet šiapus didelio medžio. Jis vilki rudais drabužiais.
Rani ėmė žvilgsniu naršyti žalią tirštumą. Bet taip ir neįžiūrėjo jokio vyriškio, tik margaspalviais drabužėliais vilkinčius vaikus.
— Nieko ne… — pradėjo ji, ir su šiais žodžiais pastebėjo jį. Vyriškis akis įbedęs stebeilijo į namą.
Rani nė pati nepajuto, kaip atšlijo. Ir supykusi riktelėjo:
— Kas čia toks, po šimts velnių?
— Nežinau, — atsakė Deinas. — Galbūt koks nors trenktas. — Jis patapšnojo sau per smilkinį. — Na, mažumėlę ne viso proto.
— Įkūrėjų Lankoje? — nustebo Rani. — Kaip jis galėjo prasmukti pro vartus?
Ji nužirgliojo prie kompiuterio ir, išvaliusi ekraną, paliepė sujungti ją su Abanato policijos nuovada.
— Prašau pakviesti pareigūnę Curadą, — paprašė Domna, kai atsiliepė budintis tarnautojas. — Kalba Rani Jago, turiu pirmenybės teisę.
— Klausau, Domna, — atsakė tarnautojas, ir ekranas aptemo.
— Ar jis vis dar ten?
— Taip.
Kunkuliuodama nekantrumu Rani laukė, kol ekrane išryškės Sachiko Curados veidas. Tačiau sulaukė tik blykstelėjusio užrašo: VAIZDINIS PERDAVIMAS NEGALIMAS. PASIRUOŠKITE GARSO RYŠIUI.
— Aš ir pasiruošusi, — burbtelėjo ji.
Iš kompiuterio garsiakalbio atsklido Sachiko Curados balsas:
— Domna, mus jau sujungė. Kuo galėčiau padėti?
— Vis dar čia, — jai už nugaros tarstelėjo Deinas.
— Įkūrėjų Lankoje tūno kažkoks nepažįstamas vyras, — pasakė Rani. Atrodo, jis stebi namą. Šitą namą.
— Ar galite nupasakoti, kaip jis atrodo?
Rani suraukė antakius.
— Aš galiu, — tarė Deinas.
— Sakyk, — paliepė ji.
Deinas priėjo prie kompiuterio.
— Jis maždaug metro aštuoniasdešimties ūgio, blyškios odos, tamsiais trumpai kirptais plaukais. Drabužiai rudi, jei neklystu, su žaliomis detalėmis…
— Akys? — paklausė balsas iš garsiakalbio.
— Neįžiūriu, jis per toli. — Deinas dirstelėjo į langą. — Rani-ka, gal būtų gerai, jei pažiūrėtumėt…
— Gerai.
Prisišliejusi prie lango iš vienos pusės, ji įžambiai pažvelgė žemyn. Žmogus tebebuvo, kur buvęs. Deinas dar valandėlę kalbėjosi su Curada, paskui pats prisigretino prie lango.
— Pareigūnė Curada pažadėjo, kad per penkias minutes prisistatys policija patikrinti jo tapatybės.
— Gerai.
Penkios minutės gerokai prailgo. Galų gale Rani išvydo prie vartų artinantis ketvertą vyriškių su grietinėlės spalvos Abanato policijos pajėgų uniformomis. Neatrodė, kad stebėtojas būtų labai sutrikęs, kai jie atkirto plytelėmis grįstus takus. Du iš jų prisiartino priėjo iš skirtingų pusių. Rani matė, kaip žmogus kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė tapatybės kortelę.
— Tikriausiai jie turi mini skenerį, — susidomėjęs ištarė Deinas. — Arba…
Jis taip ir neužbaigė. Arba — kas? — pagalvojo Rani. Persimetęs keliais žodžiais su pareigūnais, stebėtojas nesipriešindamas pasišalino kartu su jais. Nepaprastai ramus ir širdingas vaizdelis. Aplink fontaną lakstę vaikai žaidė sau nė nepastebėję, kad čia kažkas atsitiko.
Pyptelėjo iškvietimo signalas. Rani pripuolė prie kompiuterio ir nuspaudė telefono linijos mygtuką.
— Kalba Rani Jago, — tarė ji.
— Domna, čia Leandras Morelis iš Abanato policijos. Prašėte, kad mes patikrintume tapatybę asmens, kuris, kaip manote, stebėjo jūsų namą.
— Taip, prašiau. Tai kas jis?
Vyriškis kitame laido gale atsikrenkštė.
— Domna, jis — iš Federalinės policijos pajėgų, narkotikų skyriaus. Patikrinome jo įgaliojimus, reikalavome, kad pasisakytų ir vardą, bet šį jis atsisakė atskleisti — tam jis turi teisę. Bandėme apklausti, tačiau jis pareiškė neatsakinėsiąs į jokius klausimus, o jeigu mes norime ką nors sužinoti apie jo užduotį, pasiūlė kreiptis į jo viršininką Maiklą A-Rae. Paprašėme federalo apleisti parką, ką jis ir padarė.?
— Hipererdvės faras! — žioptelėjo Deinas.
Rani valandėlę žvelgė į užtemusį ekraną.
— Ačiū, pareigūne Moreli, — galiausiai ištarė.
— Malonu jums pasitarnauti, Domna. Gal dar ko nors reikia?
Rani pasitrynė smakrą.
— Įkūrėjų Lanka yra privatus parkas. Man nepatinka, kai ten landžioja svetimi. Ar galėtume… — Ji taip ir neužbaigė sakinio.
Morelis dar kartą atsikrenkštė.
— Atleiskite, Domna, — tarė policininkas. — Žinoma, galite pasikonsultuoti su savo teisininkais, bet nemanau, kad esama kokio nors būdo tuos šunsnukius išvaikyti.
Deinas sukikeno. Rani išsišiepė.
— Ką gi, ačiū. Nieko daugiau nereikia. — Ji išjungė ryšį. — Narkotikų policija, — nutęsė moteris. — Po šimts, kuriems velniams narkotikų policija susibaudę stebėti mano namą?
Į tai Deinas neturėjo ką atsakyti.
Vakare Rani tą patį klausimą uždavė Zedui.
Iš ledyno šis grįžo iškart po vidudienio ir tučtuojau pasišalino į savo kambarį, tarstelėjęs tik tiek:
— Jei kam nors šautų į galvą mane pažadinti, tegul verčiau pasirūpina ypač svaria priežastimi.
Vyriškio kakta ir skruostai buvo patamsėję, jis atrodė neįtikėtinai išsekęs. Tačiau po keturių valandų pabudo išbadėjęs kaip vilkas ir tiesiu taikymu patraukė į virtuvę naikinti Korioso atsargų. Tik paskui nusiprausė po dušu ir nuėjo pas Rani įjos kambarį. Kai tik jis įžengė pro duris, Deinas, kuris tysojo ant kilimėlio, skubiai pakilo ant kojų. Prieš pasirodant Zedui, vergas sėdėjo ant grindų, įsigilinęs į knygos įrašą, kurį jam davė Rani.
Tačiau Zedas tik paprasčiausiai linktelėjo jam. Nuskubėjęs pas Rani, sėdinčią prie kompiuterio, pasilenkė ir lūpomis švelniai palietė jos sprandą. Sesuo atsigręžė.
— Zedai-ka.
Ji nusišypsojo broliui; jos veidas — tikras jo veido atspindys, tik šiek tiek švelnesnis. Zedas pirštais perbraukė sesers skruostą. Deinas nusigręžė.
— Kaip sekėsi kopti į ledkalnį, Zedai-ka? — paklausė Rani.
— Gerai, — atsakė Zedas. — Puikiai.
Deinas smalsiai dirstelėjo į jį. Jis tarsi koks imtuvas gaudė kiekvieną Zedo nuotaikos niuansą — ir nieko negalėjo padaryti. Tinklo šeimininkas sėdėjo atlošęs galvą, palei krėslo šonus nusvarinęs rankas — Deinas dar nė karto nebuvo matęs jo šitokio atsipalaidavusio. Zedas atrodė pasisotinęs — ir ne kokiu nors intensyviu jusliniu malonumu, kurį jam sukeldavo kito žmogaus skausmas, o kažkuo kitu — gilesniu ir ne tokiu siaubingu. Staiga jo galva krustelėjo: Zedas pažvelgė į Deiną ir išsišiepė.
— Kada nors bandei kopti į ledkalnį? — paklausė.