— Ne, — atsakė Deinas. — Peline kartais kopdavau į kalnus.
— A, — tarstelėjo Zedas. — Kopti į ledkalnį — visai kas kita. Kada nors tau reikėtų pamėginti.
Rani atsisuko su visu krėslu ir pažvelgė į brolį.
— Zedai-ka, šiandien namus stebėjo narkotikų policija.
Zedas išsitiesė.
— Ką? Pasakok.
Rani papasakojo. Jų veidai švytėjo švelnioje lempų šviesoje — du to paties profilio variantai. Deinas stebėjo juos ir klausėsi neatsistebėdamas, kokie tuodu panašūs — ir kokie nepanašūs.
Zedas pirštais ėmė barbenti į krėslo ranktūrį.
— Niekaip nesuprantu, kodėl jie šitaip varginosi, — tarė jis. — Negali būti, kad farai mano, jog tu imsi ir atsivesi tiekėjus į namus.
— Na, nežinau, — susimąstė Rani. — Jei tik pavyktų rasti ką nors, kas panorėtų parduoti man partiją dorazino, galbūt atsivesčiau net į namus. — Ji pasilenkė prie kompiuterio. — Zedai-ka, norėčiau parodyti tau, ką šiandien nuveikiau.
Zedas pakilo ir priėjo arčiau, kad galėtų žiūrėti jai per petį. Ekrane sumirgėjo žalių skaičių virtinės.
— Jeigu čia, čia ir dar štai čia doraziną pakeistume pentatinu, — pasakė Rani, — per artimiausius tris mėnesius sutaupytume šešiolika tūkstančių dozių.
Ji ėmė vardinti skaičius. Deino dėmesys nuklydo kitur.
Jis dirstelėjo į diaprojektorių rankoje. Knyga, kurią jam davė Rani, buvo Nekso istoriko rašyta „Čabado istorija”. Deinas nustebo, kad Rani išvis turi šią knygą: istorikas net nebandė apsimetinėti objektyviu — buvo nuožmus vergijos priešininkas. Deinas prisiminė kelias eilutes iš knygos. „Jei neminėsime turtų bei karštligiškai malonumus saujomis semiančių turistų, — rašė Nakamura, — Cabadas kaip buvo, taip ir liko kalėjimu. Niekas iš jo piliečių nėra iš tikrųjų laisvas: vieni jų — vergai, kiti — kalėjimo prižiūrėtojai. Pastarajai kategorijai priklauso ir vadinamųjų Keturių Seimų nariai”.
Peržvelgęs pavardžių rodyklę, Deinas susirado puslapius, kur buvo minima Jago Šeima, tačiau nerado ničnieko nei apie Rani, nei apie Zedą, nei apie Tinklą. Jis net išsišiepė pagalvojęs, kokių nuostabių šlykštynių Nakamura būtų prirašęs apie Tinklą.
— Deinai, — iš viršaus atsklido Zedo balsas. — Ką veiki?
Staigiu, nevalingu judesiu Deinas išjungė diaprojektorių.
— Skaitau, Zedai-ka, — atsakė.
Zedas ištiesė į jį ranką, ir pulsas ėmė tvinkčioti Deinui gerklėje.
— Duokš pažiūrėti.
Deinas atidavė diaprojektorių. Zedas jį įjungė, peržvelgė kelis puslapius ir sukikeno.
— Nakamura! Ir iš kur tu jį išknisai?
— Aš daviau, — atsiliepė Rani.
— „Oficialiai įtvirtiną piktybišką, reakcingą sistemą ir padarą ją ekonomiškai stabilią, Cabadas bei kiti Sardonikso sektoriaus pasauliai apgynė savo sistemos teisėtumą Federacijos diplomatų akivaizdoje, pasitelkę daugybę racionalių teisinių paaiškinimų…” — perskaitė Zedas. — Kai mano esąs teisus, Nakamura sugeba priblokšti savo pompastika, — tarė jis ir numetė diaprojektorių Deinui ant kelių. — Galvą guldau: Maiklas A-Rae jį dievina. Rani, gal turi čia Maiklo A-Rae asmens bylą?
— Žinoma. — Rani suvedė į kompiuterį atitinkamus nurodymus. — Štai ji.
Zedas ėmė skaityti jai per petį.
— Tokioms pareigoms jis dar gerokai jaunas, jam tik dvidešimt aštuoneri. Kilęs iš Kerėtojo. Policininko darbo mokėsi Santjage Kamelijos sektoriuje, taip pat ir Senojoje Žemėje. Įdomu. Apmokymai narkotikų skyriuje Nekse. Hmmm. Dar lankė hipererdvės navigatorių mokyklą, bet jos taip ir neužbaigė… Deinai!
— Ką pasakysite, Zedai-ka?
— Ar gali būti, kad tu jį andai pažinojai?
Deinas suraukė antakius, vartaliodamas atmintyje vardą.
— Ne, nemanau. Gal įturite jo nuotrauką?
— Eikš, pasižiūrėk, — pasakė Zedas.
Deinas pakilo, palikęs diaprojektorių ant kilimėlio, ir atsistojo už krėslo prie kompiuterio.
Jis įsmeigė žvilgsnį į veidą ekrane. Tamsūs plaukai, tamsios akys, šokolado rudumo oda — atspalvis, būdingas daugumai Kerėtojo gyventojų… Deinas papurtė galvą.
— Niekuo neišsiskiriantis veidas — atrodo kaip visi, — tarė jis.
— Taip, — sutiko Zedas.
Rani ėmė skaityti bylą toliau:
— Šeimyniniai ryšiai nežinomi; asmens istorija — taip pat nežinoma dėl I.D. ex. O kas yra I.D. ex?
— Tapatybės pakeitimas, — paaiškino Zedas. — Kur tu apie tai radai? Kada jis tai padarė?
Jis pasilenkė arčiau ekrano, žvilgsniu nekantriai naršydamas bylos eilutes.
— Bet ką tai reiškia? — paklausė Rani.
Atsakė Deinas:
— Tai reiškia, kad jis pasikeitė pavardę.
— A.
Prašneko Zedas:
— Kiek jam tuo metu buvo metų? Aštuoniolika? O, žvaigždės… Reikia manyti, jo šeima buvo sužavėta. Jis susišlavė pilnametystės proga skiriamus pinigėlius ir tarė jiems visiems: papūskit man į uodegą! Ir kur iškeliavo? Aha, į Neksą. Paskui — Santjagas, Senoji Žemė ir — atgal į Neksą. — Zedas išsišiepė. — Pažinojau Nekse keletą tokių, kurie pavardę keitėsi tris ar keturis kartus.
Deinas linktelėjo — jam irgi teko su tokiais susidurti.
— O tu galėtum tai padaryti? — paklausė Rani.
— Savaime aišku. Pirmiausia pateiki prašymą Kompcentrui. Jie patikrina, ar nerezgi kokios apgaulės, pasiima visus tavo pinigus, atseikėja tau dešimt procentų — arba tą sumą, kuri buvo skirta sulaukus pilnametystės, žiūrint, kuri mažesnė — ir pakeičia tavo pavardę, tuo pačiu iš savo archyvų ištrina bet kokius duomenis apie asmenį, kuris buvai iki tol, taip pat ir visą informaciją apie pakeitimą.
— Kuriems galams žmonės taip daro? — nesuprato Rani.
Deinas ir Zedas susižvalgė.
— Tam, kad pabėgtų nuo praeities, — paaiškino Zedas. — Kad išdildytų visus pėdsakus to asmens, kuriuo nebenori būti… — Jis pasitraukė nuo kompiuterio.
— Bet aš noriu sužinoti, kas buvo Maiklas A-Rae, — tarė Rani.
Zedas pakėlė nuo kilimėlio diaprojektorių. Įjungė jį, vėl išjungė.
— Neįsivaizduoju, kaip būtų galima tai padaryti, Rani-ka. Jokie oficialūs įrašai nebeegzistuoja.
Deinas pasiūlė:
— Galbūt ką nors atskleistų pati jo pavardė?
Rani sušuko:
— Na, žinoma! Visos Kerėtojo gyventojų pavardės nominalios. Nagi, pažiūrėkime, ką reiškia „A-Rae”.
Ji suvedė nuorodas į kompiuterį. Zedas priėjo arčiau. Visi trys susmeigė akis į ekraną.
— A-Rae. Pavardė, nepriklausanti jokiai kategorijai, tikėtina — pramanyta. Kalambūras vietiniu Kerėtojo dialektu. Reiškia „niekas”.
Rani prunkštelėjo ir išjungė displėjų.
— Ką gi. — Ji nuleido rankas ant kelių. — Net nuostabu, kaip kartais pavyksta nepešti visiškai jokios naudos. — Moteris apsisuko su visu krėslu. — Aš alkana. Deinai, gal būsi toks malonus ir pasakysi Koriosui, kad mes norėtume užkąsti?
— Gerai, Rani-ka.
Deinui ir pačiam parūpo, kas toks galėjo būti Maiklas A-Rae. Jei Maiklas A-Rae nesišlaistytų po Sardonikso sektorių, draskydamas dorazino prekybos tinklą, jis, Deinas Ikoro, būtų nepastebėtas praslydęs į Čabado palydovą. Tik Maiklas A-Rae kaltas dėl to, kad Žvaigždžių Kapitonas pakliuvo į Zedo Jago akiratį. Šunsnukis, pagalvojo Deinas, veidmainis šventeiva, fanatikas… Staiga pats susizgribo bebaigiąs užkunkuliuoti ir nusijuokė.
— Džiaugiuosi, kad tu turi dėl ko juoktis, — rūgščiai mestelėjo jam Binkis. Jis sėdėjo virtuvėje kramsnodamas duoną su sūriu.