Deinas nekreipė į jį dėmesio.
— Jie nori valgyti, — tarė jis Koriosui.
Milžinas tik linktelėjo, akys po saulės akinių stiklais buvo neišskaitomos.
— Ar Rani kvietė mane? — paklausė Binkis.
— Ne, — atsakė Deinas ir nors nemėgo blyškiavėidžio sekretoriaus, bet, neužmiršdamas bendros jų patirties, pridūrė: — Zedas sugrįžo iš ledynų.
— Jau supratau, — atsakė Binkis.
Deinas patraukė į valgomojo nišą. Ten įsitaisiusi Amri žaidė su trijų matmenų žaislu. Mergaitė vartaliojo jį į visas puses, kad visos figūrėlės sukristų į skyles, tik jai nelabai kaip sekėsi.
— Ar gali padaryti taip, kad jos sukristų? — išvydusi artėjantį Deiną paklausė Amri, tiesdama jam sluoksniuotą kubą.
— Ne, — atsakė jis, — aš nemoku. Rani išalko, kačiuk.
— A. — Ji padėjo žaidimą į šalį. — Tuomet turiu čia apsitvarkyti. Kodėl tu mane taip pavadinai?
Vyriškis gūžtelėjo pečiais.
— Šiaip sau. Tokia malonybinė pravardė. Ar tau nepatinka?
Ji nusišypsojo.
— Patinka.
Krestelėjusi galvą, apsuptą plaukų debesiu, mergaitė nukurnėjo į virtuvę.
Kol Zedas ir Rani valgė, Deinas, Koriosas ir Amri sėdėjo virtuvėje: Koriosas mėgo viską stebėti, Amri turėjo patarnauti šeimininkams, o Deinui tiesiog patiko leisti laiką su Amri. Po pietų jis pasišalino į savo kambarį. Vos spėjo įsijungti grotuvą ir užleisti Stratos „Fugą trims fleitoms”, netikėtai atsidarė kambario durys ir vidun įžirgliojo Zedas.
Deinas taip ir sustingo, sprandą kaipmat išbėrė prakaito lašeliai. Prisiminimas apie tai, kaip Zedas įeina į jo kambarį, buvo nemaloniai gyvas jo atmintyje. Zedas mostelėjo į grotuvą. Deinas paskubomis jį išjungė. Tinklo šeimininkas vyptelėjo jam:
— Atsipalaiduok.
Jis atgalia ranka kažką mestelėjo ant lovos. Tai buvo diaprojektorius su taip ir neišimta knyga.
— Rani per pietus užsiminė, jog tai tu pastebėjai tą tipą parke, — tarė Zedas.
— Taip, Zedai-ka.
— Tai gerai. Štai pagalvojau, kad hipererdvės farai, ko gero, nepasitenkins tik slampinėdami po parkus. Ar tu sugebi pastebėti iš paskos slenkantį šešėlį?
Deinas apsilaižė lūpas.
— Nežinau, — atsakė.
Zedas prunkštelėjo.
— Juk tu buvai kontrabandininkas, Deinai. Ką jau ką, o dairytis per petį tikrai turėtum būti įpratęs.
— Taip, — sutiko Deinas. — Bet hiperių kvartale pastebėti šešėlį kur kas paprasčiau…
— Žinau, — nesiginčijo Zedas. — Tačiau kai Rani susiruoš kur nors eiti, noriu, kad dairytumeis akis išpūtęs. Gali atsitikti ir taip, kad A-Rae sumąstys prikabinti jai uodegą.
— Arba jums, — pridūrė Deinas.
Zedas linktelėjo.
— Arba man. Ačiū, kad priminei. Juk mes net nežinome, ko jis nori. Galbūt tikisi, kad aš nuvesiu jį tiesiai pas Jago Šeimos narkotikų dilerį. — Jis nutaisė grimasą. — Vis dėlto vieną dalyką apie A-Rae galiu pasakyti: veikia jis anaiptol ne subtiliai. — Zedas žingtelėjo atatupstas. — Labos nakties.
— Labos nakties, — priblokštas atsiliepė Deinas.
Zedo žingsniai nutolo koridoriumi. Naktis, galvojo Deinas, naktis — saugus metas… Jį užgriuvo Tinklo prisiminimai, jis suvirpėjo.
Deinas sandariai uždarė duris ir vėl įjungė grotuvą. Kambarį užliejo „Fuga trims fleitoms”. Deinas prigesino šviesas ir nusirengė. Patalynė buvo gaiviai vėsi, dvelkė maloniu aromatu. Šmurkštelėjęs po antklode, Deinas pagalvojo apie Rani, apie Rani ir Zedą. Tąsyk šeimininkė pabrėžė, kad jie niekada nebuvo meilužiai. Ji ir dabar graži — septyniolikos turėjo būti tiesiog žavinga, dingtelėjo jam.
Deinas sugniaužė kumščius prisimindamas šiltą ir drėgną jos liežuvio prisilietimą prie jo delno. Ji geidė jo — Deinas žinojo tai, ir tas žinojimas kėlė jam siaubą, mat jei ką nors suuostų Zedas, Deinui tai kainuotų sveiką protą, jei ne gyvybę. Deinui atrodė, kad į meilės nuotykius ji leidžiasi tik tada, kai Zedas būna išvykęs Tinklu. Kažin kaip turi jaustis jis? Kažkaip absurdiška būtų jausti užuojautą Zedui Jago, bet Deinas labai aiškiai prisiminė tą valandėlę Rani kambaryje šią pat pavakarę, kai Rani paklausė, kodėl žmonėms kartais šauna į galvą pasikeisti pavardę, o Zedas atsakė: „Kad išdildytų visus pėdsakus to asmens, kuriuo nebenori būti”.
Deinas išjungė lempą. Dabar kambarį apšvietė tik pro langą prasiskverbianti miesto pašvaistė. Name viešpatavo tyla. Stratos fleitos audė minkštus, švelnius melodijos raštus. Kažin kur dabar galėtų būti Tori Lamoniką? — netikėtai parūpo Deinui. Jis sukando dantis, net sušnypštė iškvepiamas oras — galvojo apie hipererdvę, apie beribę, svaiginančią tamsą, nuaustą tamsraudonių dulkių hieroglifais, įsivaizdavo save ir savo laivą, vibruojantį po kojomis…
Jis pasisuko ir atsigulė ant šono. Dabar galėjo matyti langą. Rani Jago. Jeigu ji geidžia jo — ką gi, galės jį turėti. Juk jis — jos vergas. O jeigu sugebės kaip reikiant šeimininkę patenkinti, galbūt ji net grąžins jam laisvę.
Galbūt.
Dešimtas skyrius
Dienos prieš Aukcioną rytą Abanato vaikai lakdino aitvarus.
Rani matė juos pro vonios kambario langą. Šluostydamasi veidą ji stebėjo netvarkingą padangėje šokančių ryškiaspalvių aitvarų būrį ir bandė įsivaizduoti, jog tai pulkelis paukščių. Aitvarų buvo visokiausių, išdažytų pačiomis įvairiausiomis spalvomis: dėžinių aitvarų, sklendžiančių lapuotų vijoklių, rombo formos aitvarų, parasparnių, drakonų, žuvų, Mūšos aitvarų ir visokiausių kitokių; tarp jų buvo nemaža sidabrinių su įspaustu mėlynu „J” simboliu. Jago bankas visą savaitę dalijo tokius aitvarus. Vaikai spietėsi ant raudonai rusvo kupsto — kalvos, vadinamos Dykviete; Rani juos vos galėjo įžiūrėti — tik tamsios figūrėlės švytinčiame šiaurės rytų dangaus fone, apsirengusios ryškiaspalviais, šviesą atspindinčiais drabužiais, lyg vaikai patys norėtų būti panašūs į aitvarus.
Ji pati niekad neleido aitvarų nuo Dykvietės kalvos Aukciono išvakarėse. Ten susirinkdavo visi vaikai, tik Jago Šeimos atžalos — ne. Rani išėjo iš vonios į miegamąjį. Čia jos jau laukė Amri, ant ištiestų rankų laikydama ilgą sidabrinio audeklo atraižą. Rani paėmė iš mergaitės audeklą ir įmantriomis klostėmis ėmė vynioti apie save.
Amri spoksojo net prasižiojusi.
— Kaip gražu, Rani-ka, — sukuždėjo ji.
— Ačiū, — atsakė Rani. — Šis drabužis vadinamas sariu. Jo kilmė siekia dar Senąją Žemę.
Susisiausti sariu, kas buvo ne taip paprasta, ji išmoko iš savo motinos, ši savo ruožtu — iš savo motinos Orinos, Orina — iš Irenės, o Irenė — iš Lizos Jago. Tradiciškai saris buvo dėvimas ant aptemptos palaidinės trumpomis rankovėmis. Tačiau palaidinė varžė judesius, tad Rani nutarė apsieiti be jos. Rūbas buvo iš aptono — plonytis, blizgantis, lengvas. Rani apsikamšė paskutiniąją klostę apie juosmenį, o likusį kadaruoti ilgą galą apsisuko aplink galvą.
— Kur tas segtukas, kurį specialiai pasidėjau šįryt? — paklausė ji.
Amri paėmė segtuką nuo stalo ir padavėjai. Rani persimetė laisvąjį galą per petį ir stovėjo nekrustelėdama, kol Amri pritvirtins jį paprastu sidabriniu smeigtuku.
Po kaklu jai kabojo Zedo dovana — pakabutis su miniatiūriniu paralyžiuojančiu užtaisu. Plaukai, supinti į kietą kasą, vainiku juosė galvą. Rani jau buvo besukanti į drabužinės nišą, kai beldimas į duris pranešėjai, kad atėjo Deinas.
— Pasakyk Deinui, kad jis gali įeiti.
Deinas vilkėjo kaip tik tokius drabužius, kokius Rani buvo liepusi Binkiui jam paruošti: tamsiai mėlynas kelnes, tamsiai mėlyną tuniką, avėjo sandalus — visi drabužiai buvo labai paprasti. Saulės akinius jis buvo nusismaukęs ant viršugalvio.