— Laba diena, — pasisveikino Rani.
— Labas rytas, Rani-ka.
Atsakė Deinas kiek įsitempęs. Ji suraukė antakius svarstydama kodėl. Aha! Jis nesegėjo auskarų.
— Ar Binkis nedavė tau auskarų? — paklausė šeimininkė.
Deinas ištiesė dešiniąją ranką. Safyrų kekės spindėjo delne.
— Nenorėčiau jų segėti, — tarė jis.
Rani pasitrynė smakrą.
— O kodėl?
Vyrukas atsakė:
— Auskarus paprastai nešioja hiperiai. Nekse laikoma rimtu įžeidimu, jeigu kas nors, nebūdamas hiperis, vaikštinėja gatvėmis su auskarais ar apsikarstęs kokiomis kitomis brangenybėmis.
Rani atsiliepė:
— Čia — ne Neksas, o tu, šiaip ar taip — Žvaigždžių Kapitonas.
— Aš — vergas, — paprieštaravo Deinas.
Suirzusi Rani dėbtelėjo į jį. Ar čia tas pats žmogus, kuris pakeliui į Sovką lyg niekur nieko įžūliai pareiškė: „Aš — Žvaigždžių Kapitonas”? Galbūt Zedas vėl jį kankino? Vis dėlto — ne, ji buvo tuo tikra. Rani prašneko švelniau:
— Abanate mes tokios tradicijos nesilaikome. Man būtų malonu, jei tu įsisegtum auskarus.
Deinas nusilenkė.
— Kaip pasakysite, Rani-ka.
Ji apsisuko ant kulno norėdama, kad jis atkreiptų dėmesį.
— Na, ką manai? — paklausė.
— Audinys tikrai labai gražus!
Pyktelėjusi moteris nutvilkė Deiną žvilgsniu. Jis apsimetė to nepastebėjęs. Prakeikimas, kodėl jis nė žiūrėt nežiūri į ją?
— Užsimerk, — įsakė Rani.
Deinas pakluso. Akių vokai vos vos virpčiojo. Šeimininkė mostelėjo Amri. Mergaitė nuskubėjo į drabužinę ir tuoj pat grįžo nešina juodų plaukų peruku. Rani atsisėdo ant taburetės, Amri kruopščiai uždėjo peruką jai ant galvos. Šis buvo lengvas kaip skrybėlaitė, plaukai, nors dirbtiniai, buvo tokie liauni, kad atrodė visai kaip tikri. Juoda banga nuvilnijo jai žemiau juosmens. Rani kryptelėjo galvą į vieną, paskui — į kitą pusę, plaukai šiūstelėjo per kaklą, pečius ir nugarą. Deinas vis dar tebestovėjo užsimerkęs. Rani tarė jam:
— Dabar gali atsimerkti.
Jis padarė kaip lieptas ir sutelkė dėmesį į ją. Moteris nusišypsojo ir apsisuko švystelėdama plaukais.
— Na, kaip? — paklausė.
Deinas atsiliepė:
— Ar perukai madingi Abanate, ar tai tik Jago Šeimos pomėgis?
— Pasidirbdinau jį prieš kelerius metų, — atsakė Rani. — Tai buvo paprasčiausia užgaida.
Kažin, dingtelėjo Deinui, kokiam meilužiui ji paskutinį kartą apsuko galvą su šituo žaislu? Juodų plaukų apgaubta Rani oda atrodė bronzinio atspalvio. Po kaklu žiburiavo pakabutis, o sidabrinis drabužio audeklas apgulė jos kūną tarsi antra oda. Deinas visiškai nuoširdžiai ištarė:
— Jūs labai graži, Rani-ka.
Ji nusišypsojo.
— Ačiū tau. — Įsispyrė į porą jau paruoštų sidabrinių sandalų.
— Aš pasiruošusi. Eime.
Amri pirm jų nuskubėjo laiptais žemyn. Mergaitė šmurkštelėjo į vergų koridorių, Deinas išgirdo ją atidarant vieną sandėliukų. Amri sugrįžo su dviem skėčiais nuo saulės; Deinas paėmė abu manydamas, kad jo pareiga — laikyti išskleistą skėtį Rani virš galvos, bet ji vieną pasiėmė pati. Binkis ir Koriosas stoviniavo prie durų.
— Grįšiu po vidudienio, — pasakė Rani. — Zedas dabar ligoninėje, tikriausiai prabus ten iki vėlyvo vakaro.
— Taip, Rani-ka, — atsiliepė Binkis.
Koriosas linktelėjo.
— Būsiu, savaime aišku, Diurų namuose. Jeigu ko nors prireiktų, atsiųskite pasiuntinį. Kompiuteriniu ryšiu nesinaudokite.
Binkis atsakė:
— Gerai, Rani-ka.
Koriosas atidarė duris. Rani žengė į mirguliuojančią šviesą, iškart išsiskleidė skėtį. Dabar prie jos kojų krito apskritas šešėlis. Ji prisimerkė ir grįžtelėjo į duris.
— Nepasiėmiau saulės akinių.
Deinas sugrįžo jų paimti. Koriosas uždarė duris. Juodu nulipo laipteliais žemyn ir, perėję gatvę, nėrė į Įkūrėjų Lankos žalumą. Deinas apsidairė, bet jei juos kas nors ir sekė, asmens sargybinis ničnieko nepastebėjo. Aptvertoje teritorijoje žmonių buvo nedaug. Juodu perėjo parką, išėjo pro kitus vartus ir patraukė Bulvaru į vakarus. Rani perukas nervino Deiną: jam atrodė, kad šalia žingsniuoja kažkokia nepažįstama moteris, kuri gali bet kurią akimirką išnykti.
Tarsi perpratusi vergo mintį, Rani įsikibo jam į parankę.
— Nepasimesk, — ištarė.
Aštrūs saulės spinduliai barbeno į skėčius. Lėtai irdamiesi per karštį, juodu praėjo visą eilę kalinėtų, išraitymais puoštų vartelių. Dauguma praeivių įsitaisė ant slenkančių šaligatvio juostų, jie lenkė tuos, kurie žingsniavo savomis kojomis. Virš miesto tai šen, tai ten kybojo sidabrapilviai kateriai, švysčiojantys mentėmis — tarsi kokie peraugę paukščiai. Deinas su Rani patraukė per turgaus aikštę; čia jiems virš galvų ant ištemptos virvės balansavo nuogas akrobatas. Po medžiu sėdėjo moteris, rankoje suspaudusi mėlyną butelį; ji dainavo. Kažkoks prekeivis mosavo savaime užsidegančių smilkalų lazdelėmis — Rani nuo dūmų užpuolė čiaudulys. Pačiame aikštės centre tryško fontanas: vanduo pliūpčiojo iš negilaus tvenkinėlio, liedamasis per dirbtinio kupolo groteles.
— Atrodo labai jau smagiai, — ištarė Deinas.
Rani linktelėjo.
— Kartą, kai Izobelės nebuvo namie, Koriosas atsivedė mudu su Zedu čia pažaisti fontane. Buvo tikrai labai smagu.
Deinui parūpo, kokia turėjo būti Rani vaikystė, jei net mėgautis pramogomis mergaitė galėjo tik motinai už nugaros. Tačiau paklausti to jis negalėjo — kol kas dar ne. Vis dėlto kitą klausimą, ko gero, galima užduoti.
— Ar galiu jūsų kai ko paklausti?
Jis pajuto, kaip įsitempė Rani ranka.
— Klausk.
— Koriosas… ant jo rankos nėra rando, koks lieka pašalinus tatuiruotę.
— Koriosas niekada nebuvo vergas.
— Kodėl tuomet jis Čabade? Juk esama daugybės pasaulių, kur saulė ne tokia kaitri — galėtų apsigyventi bet kuriame iš jų.
— Jis pats nusprendė likti čia, — atsakė Rani. — Jis gimęs Čabade. Dirba Jago Šeimai jau penkiasdešimt metų — nuo pat keturiolikos.
— Kažkaip galvoj netelpa…
— Gal ir tikrai atrodo keistokai, — sutiko Rani. — Koriosą daugiau nei prieš šešiasdešimt metų pagimdė viena iš mano motinos vergių. Tokių dalykų atsitinka, netgi ne taip jau retai. Pagal Čabado įstatymus, jei vergė pagimdo kūdikį, šis tampa globotiniu asmens ar Šeimos, kuri yra vergės savininkė, jeigu vergė pati pareiškia teises į rūpybą. Korioso motina tokias teises pareiškė. Taigi Koriosą užaugino Jago Šeima. Kai baigėsi vergystės sutarties terminas, Korioso motina nusprendė likti gyventi Čabade. Izobelė pasiūlė oficialiai perduoti sūnaus globą jai, tačiau ji atsisakė. Pati nebenorėjo auginti sūnaus. Šitaip Koriosas ir liko Jago Šeimos valdoje. Kai jam sukako keturiolika, oficialiai tapo pilnamečiu — tada jis ir paprašė Izobelės leidimo likti valdoje dirbti. Jis ėmėsi tų darbų, kuriuos dabar atlieka Kara, buvo ir ūkvedys, ir virėjas. Kai man sukako dešimt, Izobelė perkėlė jį rūpintis namais Abanate. Jis gauna tikrai neblogą algą, galėtų persikelti į bet kurį iš Gyvenamų Pasaulių. Tačiau Koriosas nenori niekur išvykti. Aš jo klausiau.
Deinas ištarė:
— Skamba nelabai įtikėtinai.
Rani nesutiko:
— O kodėl jis turėtų norėti išvykti? Šioje planetoje gyventi ne taip jau bloga netgi albinosui, jei jis dirba Jago Šeimai. — Ji nusišypsojo. — Štai Jago banko valdytojas prisipažino man, kad jau penkios jo šeimos kartos dirba manajai.