Ji kalbėjo taip, tarsi šitokia ištikimybė būtų savaime suprantamas dalykas. Deinas ūmai suvokė, jog Rani tiesiog įpratusi, kad kiti skaitytųsi su jos nuomone, jai patarnautų. Visi jai buvo tarsi savotiški antraeiliai papildai: Kara, Imelda, Koriosas, Timitas, Amri, jis pats, netgi Zedas. Atrodė, kad ji išvis neturi jokių draugų, nebent jei laikytume draugais tuos, su kuriais susitinka pobūviuose. Ir dar Binkis. Pasirodo, labai jau lengva tylųjį sekretorių tiesiog išvis užmiršti. Judėdavo jis be garso, beveik nepraverdavo burnos — nebent jei Rani pati jį užkalbindavo. Rani niekad neužmiršdavo vergui padėkoti, tačiau naudojosi juo taip pat atsainiai, kaip ir bet kuriuo namuose esančiu mechaniniu prietaisu.
Deinui niežėjo liežuvis paklausti apie Binkį, apie Amri. Bet jis nemanė — toks jau tasai keistasis Čabado etiketas, — kad Rani sutiktų pasakoti apie juos: jie, priešingai nei Koriosas Rulas, buvo vergai.
— Argi jums nekaršta po tuo peruku? — paklausė jis. Paties drabužiai jau permirko prakaitu.
— Gal šiek tiek. — Moteris papurtė galvą, plaukai suplevėsavo.
— Iš tikrųjų jis plonytis, labai kruopščiai nuaustas.
Juodu praėjo pro muzikantą, palinkusį prie būgnų, ir nejučia paspartino žingsnį, prisitaikydami prie dundėjimo ritmo.
— Ar Abanate dažni štai tokie pobūviai vidury dienos?
— Ne. — Rani nusišypsojo. — Kas jį žino, galbūt Ferisas Diuras nori įvesti naują madą. Diurų Šeima yra Pirmoji Čabado Šeima, tad pasitaiko, kad kitos Šeimos paseka jų parodytu pavyzdžiu.
— Ar Jago Šeima rengia pobūvius? — paklausė Deinas.
— Žinoma. Šįmet pobūvį iškelsime šeštąją dieną po Aukciono. — Ji paskersakiavo į Deiną. — Juk žinai, Aukcionas — rytoj.
— Žinau, — atsakė buvęs Žvaigždžių Kapitonas.
Tunika lipo Deinui prie kūno. Jis jau žiojosi klausti, ar toli dar liko eiti, bet čia pat už pastelinių mažesnių namų sienų išvydo milžinišką, Barakus primenantį pastatą, sumūrytą iš pilko akmens.
— Diurų Šeimos namas? — paklausė.
Rani linktelėjo. Virš namo durų plevėsavo raudona ir auksinė vėliava su išpieštu herbu: kirsti iškeltas kirvis, vienašmenis, trumpu kotu.
— Diurų Šeimos simbolis, — pusbalsiu tarstelėjo Rani. Ir, tarsi cituodama, pridūrė: — Jei stosi prieš kirvį, jis kirs.
Laukujės namo durys buvo atviros. Prie įėjimo sustingęs it statula budėjo vergas. Iš kitos Bulvaro pusės prie laiptų artinosi būrelis žmonių — visi šventiškai pasipuošę, visi nešini skėčiais nuo saulės. Deinas jų suskaičiavo devynis. Draugijos priešakyje žingsniavo nedidukas liesas vyriškis ir įspūdingo stoto moteris vešliais liepsnos atspalvio plaukais. Rani sustojo.
— Tai, — šnipštelėjo ji, — Imrė ir Aliza Kynetai bei jų vaikai.
Ji nemačiomis ištraukė ranką iš Deino parankės.
Deinas tikėjosi, kad ji jiems šūktelės ar pamojuos. Tačiau Rani tik nežymiai vyptelėjo — tas lūpų krustelėjimas Deinui staiga gyvai priminė Zedą — ir mandagiai atsitraukė, tarsi laukdama, kol būrelis praeis. Nedidukas vyriškis linktelėjo galvą, dėkodamas už parodytą pagarbą. Bet, jau užlipęs ant pirmojo laiptelio, stabtelėjo ir atsisuko.
— Ar tai tu… Rani?
Ji išsišiepė.
— Laba diena, Imre. O aš tikėjausi, kad manęs neatpažinsite ir paskui galėsiu traukti jus per dantį.
Raudonplaukė moteris nusijuokė.
— Tai bent maskuotė! — šūktelėjo ji ir pasilenkė pabučiuoti Rani į skruostą. — Labai malonu tave matyti, brangioji. Ar jau geriau jautiesi?
— Taip, Aliza, ačiū, aš jau sveika, — atsakė Rani. — Labai gaila, kad buvau priversta praleisti jūsų pokylį. — Ji linktelėjo aukštaūgei moteriai, stovinčiai vyriškiui už nugaros. — Margarita.
— Domna.
— Gal eisime vidun? — tarė Imrė Kynetas.
Mostelėjo Rani lipti pirm jo. Moteris priekyje kiek kilstelėjo ilgo apdaro kraštą ir suglaudė skėtį nuo saulės.
Deinas paėmė iš jos skėtį. Jis nesusigaudė, kaip jam dabar derėtų elgtis: sekti paskui ją ar praleisti į priekį visą Kynetų būrį? Rani, regis, pajuto jo dvejones.
— Laikykis arčiau manęs, — šnipštelėjo jam vidur sakinio — tuo pat metu ji kalbėjosi su Aliza Kynet.
Laiptuose susigrūdo daugybė žmonių. Tarpduryje svečius sutikinėjo blyškiaveidis vyriškis trumpai kirptais juodais plaukais. Jo apdaras buvo raudonos ir auksinės spalvos — tai ir bus Ferisas Diuras, susigaudę Deinas. Jis stebėjo, kaip Ferisas pasitinka Rani — ištiesė abi rankas, atrodė, norėjo su ja šnektelėti. Rani tarstelėjo kažką nereikšminga, paspaudė Diurui rankas ir smuko vidun.
Deinas stengėsi nesitraukti nuo jos nė per žingsnį. Kai atsidūrė viduje, jo pareigos lyg ir kažkiek pasikeitė: iš asmens sargybinio jis virto palydovu. Rani įsikibo jo rankos ir abu drauge įėjo į menę. Iš kažkur sroveno muzika: Deinas išgirdo varpelių tilindžiavimą ir minorinius styginio instrumento atodūsius. Per kokius septynis metrus priešakyje garsiai prašneko kažkieno balsas:
— Jūs tik pažvelkite į šitą sieną!
Menėje staiga padvelkė nežinia iš kur sklindančiu šalčiu. Minia siūbtelėjo pirmyn, į nedidelį kambarėlį blausiai balzganomis sienomis.
— Tai ledas! — paskelbė tas pats balsas.
Deinas apsidairė, paskui pažvelgė aukštyn. Visos keturios kambarėlio sienos ir netgi lubos buvo padengtos ledu.
Tai šen, tai ten praskleistos užuolaidos įleido vidun plačias saulės spindulių juostas. Atrodė, kad saulė ledo visiškai niekaip neveikia. Po visą patalpą zujo vergai, nešiojantys įvairių rūšių vyną. Deinas paklausė:
— Rani-ka, ar norite, kad visą laiką būčiau greta jūsų?
Po juodu peruku netgi jos veido forma atrodė pasikeitusi.
— Ne. Bet niekur neišnyk, kad galėčiau surasti tave, kai prireiks.
Su Rani pasisveikino moteris, prisikaišiusi plunksnų į plaukus; ji įsiskverbė tarp jųdviejų. Deinas liko neramiai trypčioti netoliese. Jautėsi lyg atsidūręs vitrinoje, ir tai gerokai trikdė. Niekaip neperprato, kaip įvykdyti šeimininkės įsakymą ir tuo pačiu netapti kliūtimi, kurią visiems čia susirinkusiems tektų apeiti.
Balsų gaudesys vis labiau garsėjo — į ledinį kambarėlį iš salės plūstelėjo dar viena banga svečių. Čia buvo tik suaugusieji, jokių vaikų, išskyrus laibą mergaitę balta suknele ir garbanių Kynetų berniuką, iš pažiūros — kokių dešimties metų. Kažkokia moteris mėlynomis akimis sustojo netoliese ir ėmėsi nužiūrinėti Deiną nuo galvos iki kojų. Deinas atpažino Caritą Diamos. Jis nusekė paskui Rani į dar kitą kambarį, medinėmis plokštėmis išmuštomis sienomis. Staiga susizgribo esąs anaiptol ne vienas toks. Vergų namuose knibždėte knibždėjo: jie aptarnavo svečius, nešiojo maistą ir gėrimus ar stovėjo lyg statulos už šeimininko peties. Čabadiečiai įjuos dėmesio kreipė nedaugiau nei į saulėkaitą. Rani pamojo. Deinas nuskubėjo pas ją. Ji paliepė atnešti gėrimo moteriai, su kuria kalbėjosi. Deinas atsipalaidavo. Suprato esąs nematomas — visiems, išskyrus Rani. Jis atnešė taurę. Jam liko vienintelis rūpestis: baiminosi pamesiąs Rani iš akių ir nebesugebėsiąs jos, užsimaskavusios peruku, rasti.
Vis dėlto visiškai nematomas jis nebuvo. Atsišliejęs į koloną, staiga pajuto ilgapirštę ranką, lėtai šliaužiančią jo šlaunimi; spūstyje jis net nesužiūrėjo, kieno ta ranka. Susimaišiusius įvairių vynų aromatus atmiešė aitrokas marihuanos dūmo kvapas. Apytiksliais Deino apskaičiavimais, dviejuose kambariuose galėjo būti apie su šimtus žmonių. Darėsi vis karščiau. Deinas susimąstė, kas atsitiktų, jeigu imtų tirpti ledinės sienos. Atsiriboti nuo šitokios žmonių masės buvo nelengva. Deinas užsižiūrėjo pro vieną langų — pro jį buvo matyti spiečius aitvarų, narsiai plevenančių dangaus srovėse.