Jį užplūdo nepakeliamas troškimas ištrūkti — laisvės, hipererdvės ilgesys… Deinas grubiai šį jausmą užgniaužė. Jis vėl atsisuko į šurmuliuojančius žmones, žvilgsniu ieškodamas Rani. Bet nepamatė jos. Prisimerkęs vyrukas ėmė sukti ratu, dairydamasis sidabrinio drabužio ir juodų plaukų kupetos. Žvilgsnis užkliuvo už Imrės Kyneto, Margaritos Kynet, net Čaritos Diamos — bet Rani niekur nebuvo. Deinui išdžiūvo burna. O gal ją išvargino perukas ir šeimininkė jį nusiėmė? Dabar jis leidosi irtis per abu kambarius, ieškodamas rusvų plaukų ir sidabrinio drabužio. Aptiko tris sidabriniais drabužiais vilkinčius žmones, bet nė vienas jų nebuvo Rani. Deinas stvėrė už rankos artimiausią vergą.
— Gal kur matei Domną Rani Jago?
Vergas papurtė galvą, šypsodamasis nervinančia, dorazino apkvaitinta šypsena.
Rani tikrai negalėjo išeiti iš namo. Deinas dar kartą apsuko abu kambarius. Jautėsi tarsi įkalintas tarp tų ledinių sienų. Niekur jos nerado. Jam ėmė mausti šlapimo pūslę. Ne, joks pavojus jai tikrai negali grėsti… tik ne šituose namuose. Galbūt ji užlipo į kitą aukštą? Jis ėmėsi stebėti padėklus nešiojančius vergus, kol surado virtuvės duris. Nusiplūkę virėjai net akių nepakėlė, kai jis prašmėžavo pro juos. Deinas pasiekė aukštyn vedančius laiptus ir nedvejodamas jais užkopė. Apžvelgė lenktus, išsišakojančius koridorius ir susimąstė, ar rasiąs kelią atgal, bet čia pat pasijuokė pats iš savęs. Juk jis — Žvaigždžių Kapitonas, įgudęs vesti laivą hipererdvėje. Jis niekada beviltiškai nepasiklys — nei šitame pasaulyje, nei kokiame kitame!
Rani sėdėjo ant kėdės kraštelio Feriso Diuro miegamajame.
Jai norėjosi, ir net labai, būti bet kur kitur — tik ne čia. Tai buvo tas pats kambarys, kuriame andai gyveno Domna Sam. Čia vis dar tebetvyrojo suplėkęs vaško tvaikas. Rani apsižvalgė. Ferisas čia viską pakeitė; vienintelis baldas, užsilikęs iš tų laikų, kai dar tebegyveno Domna Sam, buvo lova su raudona bei auksine drapiruote. Joje senoji Domna ir mirė. Visa kita tvieskė naujumu: krėslai, kompiuterio terminalas, rašomasis stalas, viskas — iš metalo, putplasčio ir plastiko. Ferisas įsitaisė juodame presuoto putplasčio krėsle, pats vilkėjo raudonos ir auksinės spalvos drabužį. Atrodė tarsi ne savo vietoje. Ferisas buvo perklojęs net grindų plyteles — pasirinko juodas. Rani nuomone, verčiau jau jis būtų nieko kambaryje nelietęs.
Staiga jai parūpo, kur Domnis galėjo nukišti juodą kerito kailio kilimėlį. Tai buvo Orinos Jago dovana Samantai Diur Feriso gimimo proga. Juodas keritas Čabade — tokia pat retenybė kaip ir albinosas. Laisvėje tokie neišgyvendavo, bet Sovkos veislynas puoselėjo specialiai išvestą juodųjų keritų veislę. Juodi kailiai buvo visos prekybos kailiais pažiba.
Ferisas kalbėjo:
— Rani, ar jau suradai laiko apsvarstyti mano pasiūlymą?
Rani, kad ir nenoriai, sutelkė dėmesį į vyriškį. Sunkiai sekėsi atsikratyti prisiminimų apie paskutinįjį kartą, kai lankėsi čia. Domna Sam gulėjo didžiulėje lovoje po baldakimu, veidas — melzganomis dėmėmis išmušta kaukė, aplinkui — gyvybę palaikančių sistemų raizgalynė, deguonies talpos… Sena sena moteris, neketinanti taikstytis su tuo, jog miršta.
— Na, kaip? — neatlyžo Ferisas.
Rani atsakė:
— Vis dar mąstau apie tai, Ferisai.
— Bet pasiūlymo neatmeti? — kamantinėjo jis.
— Kol kas dar ne.
— Gerai.
Domnis atsilošė putplasčio krėsle. Netgi šitame kambaryje jis atrodo kažkoks negrabus, pagalvojo Rani, tik čia tai ne taip krinta į akis. Galbūt jis dar prisijaukins šitą būstą.
— Kaip reikalai Gemite? — paklausė Rani.
Ferisas sumirksėjo.
— O kaip klostosi reikalai Sovkoje? — klausimu atsakė į klausimą.
— Neblogai, — pasakė viešnia. — Prieš kelias dienas buvau nukeliavusi ten apsidairyti. Jei ir buvo iškilę tam tikrų problemų, visos jos jau išspręstos.
— Džiaugiuosi, — patikino Diuras. — Gemite šiuo metu viskas mažumėlę virsta aukštyn kojom. Bet nieko tokio, ko neįstengtume sutvarkyti. Nežinau, ar girdėjai apie tai… įvyko nelaimingas atsitikimas, keli darbininkai sunkiai sužeisti.
Rani tik akis išsprogino. Kodėl jis porina jai šitokius dalykus?
Domnis nusišypsojo — šypsena gerokai papuošė šiaip jau nuolat prarūgusį jo veidą.
— Keista išgirsti nuoširdžią šneką, ar ne? — tarė jis. — Aš tiesiog noriu, kad abu po truputį įprastume laikyti vienas kitą sąjungininkais.
Na taip, žinoma. Rani pasitrynė smakrą. Ir susimąstė: gal ėmus ir papasakojus jam apie keritų jauniklius — dabar, kai problema jau išspręsta, nieko tragiška neatsitiks, jeigu jis sužinos.
Bet tuoj pat persigalvojo: juk jis neabejotinai turi Sovkoje šnipų ir pats žino, kas ten dedasi…
— Ar turi sukaupęs pakankamai dorazino atsargų? — nerūpestingai paklausė moteris.
Ferisas susiglostė šilkinę rūbo klostę ant kelių.
— Reikia pripažinti, atsargos šiek tiek senka. Mano agentai praneša, kad nusipirkti jo darosi vis sunkiau.
— Tas pat dedasi visoje planetoje, — atsakė Rani. — Naujasis Federacijos policijos narkotikų skyriaus viršininkas — fanatiškas vergovės priešininkas. Jis baigia sutraukti visas savo pajėgas į šį sektorių.
— Suprantu, — nutęsė Ferisas.
Šitokie atsargūs mėginimai pradėjo panėšėti į seksą, bent jau į pirmuosius meilės žaidimus. Seksas… Rani susiraukė, bet tuojau susizgribo, jos kakta kaipmat išsilygino. Jos visiškai netraukė mylėtis su Ferisu Diuru — netgi tam, kad pradėtų vaiką.
— Rani, — ištarė vyriškis. Domna Jago pažvelgė į jį. Ferisas stovėjo visa šalia, pasilenkęs prie jos. O ji net neišgirdo, kaip jis prisiartino. — Tikiuosi, tau nebereikės labai daug laiko apmąstymams.
Kalbėjo beveik maldaudamas. Rani troško, kad jis atsisėstų — negalėjo pakęsti, kai tekdavo žiūrėti į žmogų iš apačios aukštyn. Kodėl jam tai šitaip svarbu? — niekaip nesusigaudė ji. Verslo reikalai negali būti vienintelė priežastis, Ferisas ne taip sukirptas, kad jam galva būtų pramušta vien finansinėmis sutartimis…
O gal, svarstė ji, jis tiesiog nori, kad jam kas nors nuolat patarinėtų, ką daryti? Šiaip ar taip, prie šito jis turėtų būti pripratęs, juk didžiąją gyvenimo dalį jam per petį nuolat dirsčiojo Domna Sam. Rani kilstelėjo. Bet Ferisas neatsitraukė. Priešingai — sudėjo rankas jai ant pečių.
Juodo metalo kėdė virto spąstais — Rani negalėjo atšlyti.
— Ferisai! — aštriai riktelėjo ji.
Drėgni vyriškio pirštai nuslydo nuoga jos oda. Supykusi Rani bandė atsitraukti, bet Ferisas staiga prikišo veidą prie pat jos, trūktelėjo viešnią arčiau savęs, prispaudė lūpas prie jos lūpų ir kyštelėjo liežuvį jai į bumą.
Persiutusi Rani atsiplėšė nuo jo.
— Velniai parautų, Ferisai, paleisk! — užriko.
Bet jis jau buvo ją paleidęs — stovėjo neryžtingas, išblyškęs, gniaužydamas kumščius.
— Aš pamaniau… — prasižiojo jis.
— Nieko tu nepamanei! — atrėžė moteris ir nusišluostė lūpas.
Diuras nudelbė ją žvilgsniu — vėl toks pat aikštingas, kaip ir anksčiau.
— Tiktai nereikia šaukti.
Dievulėliau, pagalvojo Domna, juk jis dar tikras vaikėzas. Staiga už nugaros ji išgirdo virstelint duris ir pasigirdo pažįstamas balsas — kaip tik tas, kurį dabar buvo itin malonu išgirsti:
— Rani-ka?