Perbalusį Feriso veidą ūmai išpylė raudonis, jis dėbtelėjo Rani virš galvos.
— Niekas tavęs nekvietė! — riktelėjo. — Lauk iš čia!
Rani suskubo paprieštarauti:
— Ne, pasilik.
Ji atsigręžė, susiglostė drabužį ant krūtinės. Juodasis perukas buvo nuslydęs ant šono, dirbtiniai plaukai krito ant dešiniosios akies. Rani jį pasitaisė.
Deinas prašneko:
— Domna, atleiskite, kad sutrukdžiau, bet Binkis atsiuntė pasiuntinį. Jums skubiai reikia grįžti namo.
Jo veidas buvo visiškai bejausmis — tikra kaukė, bet Rani pasirodė, jog puikiai įžiūri po šia slypinčią kreivą šypsenėlę. Bene jam smagu pamatyti ją tokią sutrikusią? Ferisas jau buvo atgavęs savitvardą — tiek, kiek jos dar buvo likę.
— Apgailestauju, Domna, kad jums tenka išvykti.
— Atleiskite, — lediniu balsu atsiliepė ji. — Netrukus sulauksite iš manęs žinių, Domni.
Juodu su Deinu patraukė virtuvės laiptais žemyn. Deinas lipo per žingsnį atsilikęs. Pasiekusi laiptų papėdę, Rani luktelėjo, kol jis ją pasivys.
— Ar tikrai atvyko pasiuntinys?
Kaip kažin ką, po prideramai rimta vergo veido išraiška slėpėsi šypsena.
— Ne, Rani-ka. Aš pamelavau.
Ji linktelėjo.
— Vis vien mes išeiname, — tarė ji.
Deinas nusilenkė ir atidarė jai virtuvės duris. Abu drauge išėjo į ledinį vestibiulį. Čia buvo tuščia: visi svečiai susigrūdo linksmintis į kambarį medinėmis plokštėmis išmuštomis sienomis. Tilindžiavo varpeliai, netrukus atėjo ir šokėjas blizgančiu, riebalais išteptu kūnu, visai nuogas, išskyrus blizgučiais nusagstytą strėnraištį, apvyniotą apie raumeningas šlaunis.
Bulvaras alsavo karščiu, nebuvo matyti nė gyvos dvasios. Rani prisiminė nepasiėmusi saulės akinių ir skėčių. Bet grįžti nebesinorėjo. Buvo beveik vidudienis: po šokėjo pasirodymo Feriso vergai patieks svečiams priešpiečius: salotų, šaltos žuvies, marinuotų žalumynų, ledų… Rani dirstelėjo į Deiną, kuris netardamas nė žodžio žingsniavo greta jos. Kažin ką jis spėjo pamatyti, išgirsti ar įspėti? Ji net nenutuokė, kiek laiko vyrukas lūkuriavo už durų. Rani įsikibo jam į parankę.
— Jis nori mane vesti, — tarė.
Deinas prunkštelėjo.
— Šitas?
— Šitas turi vardą ir pavardę, jis — Ferisas Diuras, — pasakė Rani. — Be to, jis — Čabado Pirmosios Šeimos galva. Verčiau įsimintum tai.
Deinas atsiprašė:
— Meldžiu atleisti, Domna. Nenorėjau pasirodyti nepagarbus.
Saulė tvieskė, atsispindėdama nuo baltų šaligatvių.
— Apie ką galvoji? — paklausė Rani.
Deinas neatsakė, ir ji sustojo. Jis žvelgė šeimininkei į akis.
— Pasakyk.
Deinas nusišypsojo:
— Pagalvojau, kad, na, sprendžiant iš jo išvaizdos, lovoje jis tikriausiai nėra labai išradingas.
Jo akys žilpinančioje vidudienio šviesoje atrodė labai tamsios. Rani atsakė šaltai:
— Tai būtų tik verslo sutartis.
— Suprantu, — tarė jis. Ir kostelėjo. — Ar ketinate pasakyti broliui apie jo elgesį, lyg ir nederantį verslo partneriui?
Rani suraukė antakius ir vėl patraukė pirmyn.
— Turi omeny — ar pasakysiu Zedui, kad Ferisas mane pabučiavo, nors man tai visiškai nepatiko? — Ji žvelgė į trumpus savo ir Deino šešėlius, beveik sutelpančius jiems po kojomis. — Ne. Zedas už tai jam kailį nudirtų. Ar bent norėtų tai padaryti.
— Jam — arba man, — ramiai pastebėjo Deinas. — Už tai, kad leidau šitaip atsitikti. Juk aš jūsų asmens sargybinis.
— Net Zedas negali tikėtis, kad tu jėga imsi brautis tarp manęs ir Feriso, — kandžiai atšovė Rani. Prakaitas sroveno iš po peruko ir džiūvo jai ant sprando. — Ne, aš neketinu jam apie tai sakyti.
Karštis svilino taip, kad net pats oras alsavo vario prieskoniu. Prie namų iškeltos vėliavos kadaravo nusvirusios, atrodė tarytum permirkusios. Bulvare pasirodė trys žmonės — apsikabinę traukė kažkur svirduliuodami. Vienas jų — moteris su mėlynu buteliu rankoje — plėšė dainą. Plėšė nusidainuodama, melodija trūkinėjo.
— Girtuokliai, — pasibjaurėjusi burbtelėjo Rani. Jai bežiūrint jie susimetė į kupetą ant šaligatvio ir ėmė kikenti. Rani ir Deinui priartėjus, dainininkė įsistebeilijo į Rani ir pratrūko per jėgą švebeldžiuoti populiarios dainelės žodžius.
— Rani-ka, — tarstelėjo Deinas kapodamas žodžius, — eime čionai…
Jis švelniai stumtelėjo šeimininkę į vidurį gatvės. Girtuokliai vis dar tebedėbsojo į ją. Moteris staiga kilstelėjo ranką ir iš visų jėgų tvojo butelį į akmenį. Sužvangėjo tiesiog kurtinamai. Išvydęs, kaip moteris pašoko ant kojų, Deinas suriko. Ji anaiptol nebeatrodė girta. Jos dešiniojoje rankoje blykčiojo dantyta stiklo šukė.
Rani suklykė. Kažkieno rankos sugriebė ją už pečių — tai Deinas kilstelėjo šeimininkę ir bloškė į šalį. Moteris kaip tik šoko ant jos. Ir kaip tik laiku spėjo atgauti pusiausvyrą, kad dar pamatytų ore skriejantį butelį, kurį Deinas išspyrė jai iš rankos. Blykstelėjęs saulėje, jis krito žemėn ir ištiško į smulkulytes šukeles.
Deinas šoko ant moters ir ją parklupdė. Tada iš visų spėkų ranka tvojo per galvą. Kiti du girtuokliai jau tekini skuto jų link. Vienas jų staiga pakeitė kryptį ir puolė Rani. Aiktelėjusi ši paskutinę akimirką išsilenkė ištiestų jo rankų. Žilpinančioje, vaizdą iškraipančioje šviesoje jo veido bruožai atrodė neįtikėtinai stambūs tarsi kokio siaubūno. Rani išgirdo, kaip nusikeikė Deinas, tuoj pat pasigirdo ir duslus dunkstelėjimas — kažkas nugriuvo. Vyriškis išsišiepė ir vėl puolė; Rani apsisuko ir pasipustė padus persigandusi ir įdūkusi, kad tenka šitaip sprukti, kad jos niekas neišmokė muštis.
Kažkas masyvus įsirėžė jai į nugarą. Ji neišlaikė pusiausvyros ir griuvo ant akmeninio grindinio. Skausmas nusmelkė dešinįjį petį, Rani sukliko. Užpuolikas plūsdamasis sugriebė ją už riešų ir užlaužė rankas už nugaros, Rani vėl suklykė nuo nepakeliamo skausmo, pervėrusio dešinįjį petį bei ranką.
— Jago kalė! — sušniokštė užpuolikas.
Prie pat ausies ji išgirdo žingsnius. Vyriškis kvyktelėjo ir paleido jos riešus. Ji girdėjo visai čia pat kažką sunkiai alsuojant, kažkieno kojos braižė akmenį. Rani sukūkčiojo, nedrįsdama nė krustelėti. Kažkas žvangtelėjo — pakabutis su miniatiūriniu paralyžiuokliu, Zedo dovana. Juk aš turėjau… juk galėjau… — mintys vilkosi labai jau lėtai. Staiga ją užklojo šešėlis, ji sustingo.
— Čia aš, — sušvogždė Deinas, vos atgaudamas kvapą.
— Kur… — išspaudė ji.
— Pabėgo, — tarė jis. — Jų nebėra. Ar jūs sužeista?
Rani pabandė apsiversti. Dešinioji ranka visiškai neklausė. Atrodė, kad ją apleido visos jėgos, nuo skausmo kamavo šleikštulys. Rani atsisėdo. Iš perrėžto Deino skruosto sunkėsi kraujas.
— Labai skauda petį, — prasižiojo ji ir tuoj pat užspringo, kai Deino pirštai ėmė švelniai spūsčioti jai kaklą ir raktikaulį.
— Išniręs, — pratarė jis.
Be jokio perspėjimo viena ranka stvėrė ją už peties, o antrąja trūktelėjo ir pasuko kadaruojančią bejėgę ranką. Rani vėl suklykė, iš akių pasipylė ašaros. Petyje supulsavo skausmas. Deinas apglėbė ją viena ranka.
— Štai, tvarka.
— Ką tu padarei?
— Grąžinau išnarintą sąnarį į vietą.
Rani pakrutino pirštus. Šie judėjo. Ji atsargiai pabandė mostelėti ranka.
— Pastovėti galėsite? — paklausė Deinas.
Jis padėjo moteriai atsistoti. Segtukas, prilaikęs medžiagos klostę ant peties, buvo atsisegęs, bet kažkokio stebuklo dėka, užuot susmigęs į kūną, taip ir liko medžiagoje. Kruopščiai sudėtos sario klostės išsidraikė. Drebančiomis rankomis Rani kaip išmanydama vėl susisiaustė audeklo atraiža. Deinas nebe pirmą sykį ištarė: