— Eime.
— Tavo veidas…
Ji ištiesė ranką ir pirštų galiukais palietė kraują.
— Niekis, tuojau uždžius. Pasiutimas, Rani, liaukis drebėjusi ir žingsniuok! Privalome parsikapstyti namo.
Ji pametė sandalus. Basa ėjo klupinėdama. Deinas vis dar laikė moterį apglėbęs per pečius. Ji niekaip negalėjo liautis drebėjusi; Čabade buvo pats vidudienis, o ją krėtė šaltis. Tai šokas, tarė Rani sau. Kraujo juostelė vingiavo Deino skruostu. Reikės tučtuojau pranešti policijai, dingtelėjo jai. Staiga sugniaužė skrandį. Plykstelėjo įsiūtis. Ją drįso užpulti — Abanate, jos mieste, vidury gatvės, kurią ji pažinojo kaip savo penkis pirštus! Kvėpavimas po truputį ėmė rimti. O jei taip Zedas, pagalvojo ji, kokio laimingo atsitiktinumo dėka būtų ėmęs ir anksti užbaigęs visus darbus ligoninėje? Galbūt jis jau dabar namuose?
Slenkančia šaligatvio juosta juodu pasiekė Įkūrėjų Lanką. Kai stabtelėjusi parko pakraštyje Rani pažvelgė į tankią, vešlią žalumą, ją vėl apėmė baimė.
— Negaliu čia eiti, — ištarė ji. — Ne, per parką aš neisiu.
Deinas linktelėjo. Ir trumpai ištarė:
— Geriau nereikia.
Pagaliau jie užkopė laiptais prie durų. Rani maudė kojas. Ji visa drebėjo iš nuovargio. Durys atsivėrė anksčiau, nei jie jas pasiekė, ant slenksčio išdygo Koriosas. Rani nespėjo nė prasižioti — ūkvedys pasilenkė ir pakėlė ją ant rankų. Rani pasidėjo galvą jam ant peties. Jau vien pats Korioso didumas veikė raminančiai. Vyriškis apsisuko ir nunešė šeimininkę į koridorių.
Namų aplinka grąžino Rani jėgas. Koriosas, atrodė, ketino nešti Rani tiesiai į jos kambarį.
— Paleisk mane, — tarė ji.
Stengėsi nekreipti dėmesio į dešiniajame šone plintantį pulsuojantį skausmą. Amri ir Binkis palinko prie jos.
— Man nieko baisaus nenutiko. Deinui perrėžtas veidas. Amri, atnešk mums ko nors atsigerti ir prileisk man vonią. Binki, paskambink į ligoninę, palik žinutę Zedui. Nieko nepasakok, pasakyk tik tiek, kad aš noriu, jog jis tuoj pat man paskambintų. O paskui sujunk mane su pareigūne Curada iš Abanato policijos.
Ji niekieno nepadedama ėmė kopti laiptais aukštyn. Binkis strapinėjo greta, absurdiškai veblendamas: Ar ji sužeista, ar ji buvo viena, ar išsikvietė gydytoją?..
— Savaime aišku, aš nebuvau viena, — pareiškė Rani. — Su manim buvo Deinas.
Ji nusimetė purviną, suplėšytą sarį ir susisiautę chalatu.
Po kaklu kadaravo pakabutis. Kvaiša, išbarė ji pati save. Mažų mažiausiai galėjai pasinaudoti bent šituo. Suirzusi ji nusikabino pakabutį. Amri atnešė padėklą ir taurę, tada nuskubėjo prileisti vonios. Tarnaitė šniurkščiojo. Binkis pasilenkė prie kompiuterio terminalo, iš paskutiniųjų stengdamasis susitvardyti.
— Rani-ka, — ištarė kimiai. — Yra ryšys su pareigūne Curada.
Rani priėjo prie ekrano. Iš jo niauriai žvelgė Sachiko Curada.
— Domna, — ištarė ji. — Labai apgailestauju, priimkite nuoširdžiausią užuojautą. Tikiuosi, rimtų sužalojimų išvengėte?
— Taip, — atsakė Rani. — Aš tik sukrėsta, ir tiek.
— Ar galite pasakyti, kaip tie užpuolikai atrodė?
— Pamėginsiu, — pasakė Rani, sėsdama į krėslą. — Jų buvo trejetas, du vyrai ir moteris.
Ji bandė atmintyje atkurti veidus, tačiau bruožai, kuriuos matė iš taip arti akinančioje saulėkaitoje, dabar buvo beviltiškai išskydę.
— Luktelėkite, — tarė ji ir paliepė Binkiui surasti Deiną. Po kelių akimirkų šis atskubėjo į miegamąjį. Jo skruostą puošė gelio pleistras. — Policija nori žinoti, kaip atrodė tie žmonės, — perdavė jam Rani.
Deinas linktelėjo:
— Pasistengsiu.
Rani užleido jam krėslą prie kompiuterio. Jai maudė jau visą kūną, tarsi būtų pertemptas kiekvienas raumenėlis. Viena ausimi ji klausėsi, kaip Deinas apibūdina užpuolikus:
— Šviesi oda, tamsūs plaukai, nosis sulaužyta — kiek pakrypusi į kairę. Ji buvo dešiniarankė. Ant to sudaužyto butelio šukių galėjo likti pirštų atspaudų.
Įsiterpė Amri:
— Rani-ka, vonia paruošta.
Rani nusliūkino į vonios kambarį. Veidrodžiai buvo aprasoję. Rani kryptelėjo pečius, nusimetė chalatą ir atidavė jį Amri. Vergė net aiktelėjo:
— Rani-ka, koks jūsų šonas!
Rani dirstelėjo į save aprūkusiame veidrodyje. Visas dešinysis šonas mėlynavo milžiniška kraujosruva nuo peties iki pat klubo. Rani lėtai nugrimzdo į karštą vandenį. Teko stipriai sukąsti dantis, kad neištrūktų riksmas.
Nuo karščio maudulys kiek atlėgo. Rani pasilenkė, kad Amri kempine nutrintų nugarą. Vanduo graužė kojas — nuo kritimo ant šaligatvio šios buvo visos subraižytos. Rani pakėlė rankas, norėdama paleisti ant viršugalvio sudėtus plaukus, ir čia prisiminė peruką. Jo nebebuvo. Rani net neprisiminė, kada per peštynes jį prarado.
— Rani-ka, — nusiskundė Amri, — jūsų gražioji suknelė visa suplėšyta.
— Niekis, — atsakė Rani.
Ji išsitiesė vonioje. Gulėjo tol, kol atvėso vanduo. Galiausiai, stengdamasi judėti kuo lėčiau, išslinko iš vonios. Ten, kur nemargavo mėlynomis ir juodomis dėmėmis, jos oda buvo įraudusi.
Rani išgėrė taurę vaisių punšo, mėgaudamasi gėrimo saldumu. Tikriausiai būtų neblogai ko nors užvalgius, dingtelėjo jai. Tačiau apie maistą nesinorėjo net galvoti. Amri atmetė į šalį antklodę, ir Rani įsiropštė į patalus.
Jai akyse pramirguliavo moters su stiklo šuke rankoje veidas.
„Jago kalė” — šitaip ją išvadino užpuolikai. Rani bandė įsivaizduoti, kaip policininkai vaikosi juos gatvėmis. Išdavikės ašaros susitvenkė po nuleistais akių vokais. Rani įsiraudojo, siusdama dėl savo kūno silpnumo. Juk ji — Rani Jago, Domna Rani Jago, tad ką ji čia veikia tysodama savo lovoje ir liedama ašaras kaip vaikas?
Į kambarį įslinko Amri.
— Rani-ka, ar jums skauda? Gal ko nors norite?
— Ne, — atsakė Rani ir pasitrynė veidą. — Ar Zedas dar neskambino?
— Dar ne, Rani-ka.
— O kur Deinas?
— Man rodos, vėl nulipo į apačią, — atsakė Amri.
— Noriu, kad jis ateitų, — tarė Rani.
— Tuojau einu, surasiu jį.
— Ačiū, Amri, — padėkojo Rani.
Sutelkusi jėgas, pabandė atsisėsti. Norėjo, kad atėjęs jis rastų ją sėdinčią. Sėdinčią ir neverkiančią.
Durys slystelėjo į šalį. Į miegamąjį įėjo Deinas.
— Kvietėte mane, Rani-ka?
— Taip, — atsakė Rani.
Išdavikės ašaros vėl ėmė nesulaikomai riedėti nosimi. Rani pati nebežinojo, kam jai prisireikė Deino. Galbūt norėjo paguodos… o gal įsitikinti, kad jis neniekina jos už tai, kad pasirodė tokia beviltiška muštynėse?
— Prakeikimas, aš…
Žodžiai įstrigo gerklėje. Rani teko išsišnypšti nosį. Deinas apsisuko ir išnyko vonios kambaryje. Grįžo iš ten su šlapia šluoste ir sausu rankšluosčiu. Atsisėdęs ant lovos, nušluostė jai veidą, o paskui nusausino rankšluosčiu — lyg kokiai ketverių metų mergytei.
— Geriau? — ištarė jis.
Jo balse nebuvo nei priekaišto, nei paniekos. Rani atsilošė ant pagalvių, jos širdis, trinksėjusi į šonkaulius lyg švytuoklė, pamažu aprimo. Rani žvelgė į Deiną vertinančiu žvilgsniu. Dabar jau puikiai žinojo, ko norinti.
— Uždaryk duris, — ištarė.
Jis atsistojo ir uždarė duris. Rani atmetė antklodę. Pasislinko į didelės lovos kraštą, padarydama vietos jam.