— Eikš.
Jis nusirengė. Jo kūnas prislopintoje, pro užtrauktas užuolaidas besiskverbiančioje dienos šviesoje atrodė grubus, šaltas. Bet kai jis išsitiesė greta jos lovoje, pasirodė visai šiltas. Deinas atsargiai lietė ją, stengdamasis neužkliudyti mėlynių. Toli gražu nebuvo nei grubus, nei negrabus. Jo svorio prislėgta ji jautėsi nepatogiai — mostelėjo, ir jis nusirito į šalį, vienu judesiu užsikeldamas Rani ant savęs ir įeidamas į ją. Kilstelėję vyriškio klubai susiliejo sujos klubais. Nuleidusi galvą, moteris ėmė plaukais kutenti jam krūtinę. Deinas nekantriais pirštais ėmė glamonėti jos spenelius — ji pastebėjo, kaip sušvelnėjo jo lūpų linija; kai Rani ėmė judinti klubus, jis nebesulaikė saldaus atodūsio.
Vienuoliktas skyrius
Pasimylėjęs Deinas pakilo ir atitraukė užuolaidas.
Kambarį užliejo šviesa, ji čiurleno lentelėmis apmuštomis sienomis. Pavakary gatvėmis vėl plūdo minios turistų, prislopintas jų šurmuliavimas skverbėsi vidun — duslus bežodis murmesys tarsi tolimos upės gurgėjimas. Namuose buvo tylu, tik negarsiai dūzgė oro vėsinimo sistema. Kodėl aš pagalvojau apie upę? — pati nustebo Rani. Visos Čabado upės tekėjo po žeme.
Deinas grįžo prie lovos. Pasilenkė pabučiuoti Rani, o ji paglostė jo gelsvą, beplaukę krūtinę, čiuopdama po oda pulsuojančią širdį. Kambaryje kvepėjo seksu ir sėkla.
— Privalau eiti, — ištarė jis.
— Taip.
Jis pasilenkė, ėmė bučiuoti jos akių vokus, nosį, ausis. Ji lūpomis sugraibė Deino lūpas ir įsisiurbė į jas, mėgaudamasi jo skoniu.
Kai pagaliau jį paleido, Deinas paskubomis apsirengė. Be garso atstūmė duris. Tylutėliai užvėrė jas paskui save. Rani išsitiesė ir apsivertė kniūbsčia. Vis dar užuodė jo kvapą paklodės raukšlėse.
Vėl ėmė mausti sumušimus. Rani stebėjo saulės atšvaitą, lėtai slenkantį tamsaus medžio siena. Galiausiai pakilo, nuėjo į vonią, palindo po dušu. Vanduo maloniai gaivino kūną, tik graužė nubrozdinimus. Rani grįžo prie lovos ir šiek tiek ją aptvarkė, išlygino paklodę, išpurtė pagalves. Paskui vėl nėrė į patalus, nors ir žinojo, kad turėtų keltis ir sėsti prie darbo, užuot sukusi sau galvą dėl to, kas įvyko. Tyla namuose migdė taip, kad nebeįmanoma buvo atsispirti.
Ją pažadino Zedo žingsniai laiptuose. Jis lėkė viršun, peršokdamas per dvi pakopas. Kambaryje buvo vėsu. Dangus už lango jau mirguliavo švytinčiais purpuriniais gaisais.
Zedas atstūmė jos kambario duris, nė nepasivarginęs belstis. Tuojau pat atžirgliojo prie lovos. Rani kilstelėjo ranką sveikindamasi:
— Zedai-ka.
Brolis atsisėdo ant lovos krašto. Vilkėjo žalią chalatą, surištą po kaklu.
— Nejaugi atlėkei per visą miestą su tokia apranga? — paklausė ji.
— Taip. Chirurgo chalatas. Kaip tu, gerai jautiesi? Atskubėjau iš karto, kai tik pavyko ištrūkti. Visi jaunesnieji gydytojai iškeliavę į Adatų Gatvę arba į Barakus. Man teko priiminėti skubius atvejus. — Jo veidas atrodė sukritęs.
— Juk liepiau Binkiui nieko tau nesakyti! — prapliupo sesuo. — Jis turėjo perduoti tau tik tiek, kad paskambintum…
— Aš ir skambinau, — atsakė jis. — Skambinau ir skambinau. Ištisas šešias valandas niekas neatsakė.
— O… — Rani dirstelėjo į kompiuterio terminalą. Ritmingai blykčiojo pranešimų gaviklio lemputė. — Aš… aš miegojau.
— Miesto kompiuteris man pranešė, kad linija nesutrikusi. Sunerimau. Parskubėjau namo. Binkis pasakė man, kad susilaukei antro antpuolio. Jų buvo trys, viena — moteris su buteliu?
— Taip, teisingai. Manęs nesužeidė, aš tik sukrėsta. Skauda šoną.
— Papasakok. — Rani kaip sugebėdama nupasakojo užpuolimą. — Parodyk šoną, noriu pasižiūrėti.
Sesuo nusiklojo ir parodė broliui sumušimus. Kraujosruvos jau keitė spalvą: buvo žalzganai purpurinio atspalvio, labai didelės. Atrodė bjauriai. Vietomis oda buvo pabrinkusi. Atsargiai kaip tikras gydytojas Zedas apčiupinėjo šonkaulius. Rani nė į galvą neatėjo, kad jie galėjo įskilti.
— Na, matai? — tarė ji. — Aš sveika gyva. — Norėdama tai patvirtinti, sesuo nusišypsojo.
Zedas neatsakė jai šypsena.
— Rani, gal nori grįžti į dvarą? — paklausė.
— Kitaip sakant — pabėgti? — Jis linktelėjo. — Nieku gyvu! O kaip man pasiūlysi elgtis dvare? Įsitaisyti Narvo lauką? Gyventi už grotų? Na jau ne. Rytoj aš dalyvausiu Aukcione, o po šešių dienų surengsime Jago Šeimos pokylį. O jau po to išvyksime atgal į užmiesčio valdą — lygiai taip pat, kaip ir kiekvieneriais metais. Jago Šeima įkūrė šį miestą, nesileisiu iš jo išgenama!
Brolis švelniai atsakė:
— Juk turėjau paklausti.
— Turbūt taip.
— Ar apie užpuolimą pranešei Abanato policijai?
— Savaime suprantama.
Rani išsiropštė iš lovos ir siektelėjo chalato. Krūptelėjo, kai skausmas nusmelkė dešiniąją ranką.
— Kas yra? — tuojau pat pasiteiravo Zedas.
— Mano ranka… nugriuvau ant jos. Rodos, buvau išsisukusi. Deinas atstatė į vietą išnirusį sąnarį.
Deino vardas nuaidėjo jos smegenyse tarsi varpelio skambėjimas. Rani nusigręžė, slėpdama veidą nuo akylo brolio žvilgsnio, nors taip elgtis jai buvo visai neįprasta. Rani įžiebė šviesas. Purpurinė žara danguje išblėso, užleisdama vietą sodriam mėlynumui be šešėlių — nakties tamsos pranašui. Rani svarstė, kiek laiko truks, kol Zedas suuos, kad ji mylėjosi su Deinu. Amri gali nejučia prasitarti. Koriosas — tikrai ne. Binkis savo noru išvis netars Zedui nė pusės žodžio.
Interkomo ryšiu ji susisiekė su virtuve.
— Amri, pasakyk Koriosui, kad mudu su Zedu pietausime valgomojo nišoje. — Ji atsigręžė į Zedą. — Ar tu alkanas? Tikrai turėjai išalkti. Man štai žarna žarną ryja. Išėjau iš Diurų pokylio kaip tik tuo metu, kai pradėjo dengti stalą priešpiečiams.
— Ankstokai, — tarė Zedas. — Nejaugi buvo taip nuobodu?
— Taip, — atsakė ji ir nejučia šyptelėjo prisiminusi, kaip Ferisas Diuras įsisiurbė jai į lūpas. Taip negrabiai… Visai ne taip kaip Deinas. — Buvo siaubingai nuobodu. Zedai-ka, gal norėtum persirengti?
Jis dirstelėjo į žaliąjį chirurgo chalatą.
— O! Taip, žinoma.
Jis pakilo, priėjo prie jos ir apkabino, labai švelniai, tarsi ji būtų iš stiklo. Akimirkai panardino veidą jos plaukuose.
— Rani, — sukuždėjo.
Ji glustelėjo priėjo.
— Zedai, man viskas gerai. Aš sveika gyva, dvyny.
— Taip, — sušnibždėjo jis, ir jo rankos nusviro.
Deinas stebėjo Zedą ir Rani, petys petin lipančius žemyn įvijais marmuriniais laiptais.
Kaip ir anąsyk, kai pirmąsyk išvydo juos šitaip lipančius laiptais dar užmiesčio dvare, jį pribloškė brolio ir sesers panašumas. Tačiau dabar jis matė ir tai, kas slypi po tuo panašumu, po vienodomis gintarinėmis akimis, rusvais plaukais — Rani tamsesniais, Zedo — šviesesniais, po vienodu ūgiu, net panašiais balsais. Jie buvo skirtingi taip, kaip šviesa skiriasi nuo tamsos, kaip malonumas skiriasi nuo skausmo. Deinas prisiminė stangrų moters plaukų svorį ant gerklės ir sudrebėjo. O kas dabar esu aš? — pagalvojo jis. Vergas, Žvaigždžių Kapitonas, pilotas, draugas, meilužis, asmens sargybinis…
Pro jį prasibrovė Amri, nešina padėklu. Deinas pasitraukė jai iš kelio ir pasuko į virtuvę. Zedas ir Rani nuėjo į valgomojo nišą. Koriosas kažką murmėjo, palinkęs prie savo puodų. Binkis sėdėjo ant taburetės ir valgė. Toli gražų neatrodė draugiškai nusiteikęs.
Koriosas alkūne bakstelėjo Deinui į šonkaulius.