— Valgyk, — tarstelėjo.
— Gerai.
Deinas prisikrovė lėkštę ir įsitaisė ant kitos kėdės.
Jis labai norėjo užmegzti su Binkių nerūpestingą, neįpareigojantį pokalbį, bet taip ir nesugalvojo nieko, ką galėtų pasakyti. Tad abu valgė tylėdami. Staiga iš pietų nišos išniro Amri.
— Deinai, tave kviečia Zedas.
— Kviečia? Dabar? — kilstelėdamas paklausė Deinas.
Amri linktelėjo. Deinas ne be vargo nurijo seilę. Binkis tik dėbtelėjo į jį be jokios išraiškos. Deinas išsliūkino iš virtuvės, kaipmat ėmė mausti visus sumušimus. Jis buvo nusibrozdinęs kairiąją ranką į Bulvaro akmenis, o ant kairiosios šlaunies, kur įspyrė kažkuris užpuolikų, iššoko tamsus, skausmingas gumbas.
Jis nuspūdino į valgomojo nišą. Rani buvo ten. Deinas valios pastangomis prisivertė pernelyg ilgai nesulaikyti žvilgsnio ties ja. Pasisaugok, perspėjo krūtinėje užkunkuliavęs kraujas, būk labai labai atsargus. Jis pasitelkė savidiscipliną, kurios išmoko dar Nekse, ir sąmoningai atsiribojo nuo Rani vaizdinio. O paskui atsigręžė į tą, kuris panorėjęs galėjo vienu prisilietimu sutrupinti jo savidiscipliną į šipulius.
— Kvietėte mane, Zedai-ka?
— Taip, — atsakė Zedas, atsilošdamas krėsle. — Papasakok apie tą šiandieninį antpuolį.
— Jų buvo trys, — ėmė pasakoti Deinas. — Jie mūsų tykojo — Bulvare, maždaug pusiaukelėje tarp Įkūrėjų Lankos ir Diurų namų. Apsimetė girtuokliais. Buvo pats vidudienis — laiką jie pasirinko idealiai: kiek akys aprėpė, gatvėje nebuvo jokių praeivių. Juodas Rani perukas jų neapmulkino, matyt, jie žinojo, kad ji bus jį užsidėjusi.
Zedas suraukė antakius.
— Juodas perukas? — Jis atsigręžė į Rani.
— Buvau užsidėjusi juodą peruką — tą patį, kurį nusipirkau prieš ketvertą metų, — atsakė sesuo. — Vilkėjau sidabrinį sarį.
Zedas linktelėjo.
— Pasakok toliau.
Deinas stengėsi kuo tiksliau prisiminti įvykių eigą.
— Toji moteris su buteliu, man rodos, puolė Rani pirmoji. Taip. Aš įsibroviau tarp jų. Išspyriau butelį jai iš rankos. — Jis susiraukė. — Ėjimas buvo visai kvailas, bet suveikė. Pargrioviau tą moterį ir smogiau jai. Vienas vyriškių užgriuvo mane, valandėlę mudu ritinėjomės. O trečias puolė Rani. Kai pagaliau atsidūriau priėjo, kaip tik buvo užlaužęs jai rankas. Man pavyko nutempti jį nuo jos, tada jie išsigando ir pasipustė padus. Gatvėje nebuvo nė gyvos dvasios, niekas šito nematė.
— Ar sunku buvo juos nubaidyti? — paklausė Zedas.
Deinui skausmas nusmelkė šlaunį.
— Tai tikrai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas.
Zedas paklausė:
— Kaip tu manai, ko jie norėjo? Pagrobti Rani? Sužaloti? Įbauginti?
Deinas pagalvojo.
— Aš… aš nežinau, Zedai-ka, — pagaliau atsakė. — Abejoju, ar jie siekė ją nužudyti — juk galėjo padaryti tai iš tolo, aš net nebūčiau įžiūrėjęs jų veidų.
Zedas susižvalgė su Rani.
— Jau galima įžvelgti ir tam tikrų dėsningumų, — tarė jis.
Rani linkčiojo galvą.
— Taip. O poryt turėčiau gauti laišką iš laisvųjų Čabado Žmonių.
Zedo žvilgsnis nutvilkė Deino veidą.
— Gerai padirbėjai, — ištarė jis.
— Ačiū, Zedai-ka, — atsakė Deinas.
— Sakyk… — Zedas gurkštelėjo vyno, nenuleisdamas akių nuo Deino, — argi neturėjai galimybės bent vieno jų smarkiau pritrenkti? Būtų užtekę kartą kaip reikiant vožtelėti per galvą, ir policija jau turėtų ką apklausti.
Deinas gurktelėjo seilę. Šito klausimo jis laukė. Ir bijojo. Atsakė gryną teisybę:
— Kai atplėšiau tą trečiąjį nuo Rani, baiminausi tik dėl jos. Pamaniau, kad jai, ko gero, bus lūžusi ranka. Užpuolikas man neberūpėjo, nė nebekreipiau dėmesio į jį.
Akys tarytum du dygūs ledokšniai gręžte gręžė vergo akis. Pagaliau Zedas tarstelėjo:
— Gerai, Deinai. Grįžk į virtuvę.
Parsiradęs į virtuvę ir pagaliau pasijutęs saugus, Deinas atsišliejo į sieną. Amri palietė jo ranką, apskritas jos veidelis spinduliavo rūpesčiu. Deinas drąsinančiai nusišypsojo mergaitei.
— Viskas gerai, kačiuk, — ištarė. — Nieko man nenutiko.
Tačiau širdis vis dar daužėsi krūtinėje. Taip, jis sakė tiesą — bet pasakė ją ne visą. Jei Zedas būtų mygęs toliau, neišvengiamai būtų sužinojęs, kad Deinas sąmoningai nutarė net nemėginti gaudyti kurio nors iš užpuolikų. Jis tiesiog neištvėrė minties, kad reikėtų pargabenti ką nors į namus ir atiduoti į nagus Zedui, kuris jau pasirūpintų nelaimėlį pusprotį sudraskyti į gabalėlius lėtai ir skausmingai.
Vyrukas atsisėdo ir kibo valgyti atvėsusį maistą. Koriosas tvarkėsi virtuvėje. Rani ir Zedas jau apleido valgomojo nišą; Deinas girdėjo, kaip juodu juokiasi, kopdami laiptais aukštyn. Amri nurinko indus nišoje, paskui grįžo į virtuvę.
— Baigiau, — tarė ji Koriosui.
Milžinas albinosas patikrino maisto atsargas, kyštelėjo nosį į sandėliukus bei šaldytuvą, linktelėjo visiems ir išspūdino sau.
Amri užgesino šviesas virtuvėje.
— Pasilieki čia? — paklausė ji Deino.
Jis galva mostelėjo į rietuvę nešvarių lėkščių.
— Ketinu dar jas išplauti.
— Tai padaryti galiu aš, — droviai pasisiūlė Amri.
— Ne, — atsakė jis. — Susitvarkysiu pats, kačiuk. Bėk gulti.
Mergaitė išėjo. Tykioje prietemoje Deinas sukrovė lėkštes į indaplovę, paskui išdėliojo į vietas. Šitaip likęs vienui vienas, jis galėjo bent įsivaizduoti esąs Peline — laisvas. Bet staiga susizgribo esąs anaiptol ne vienas. Binkis tebesėdėjo ant aukštos taburetės, tylus lyg koks virtuvės rakandas, ir sekiojo jį žvilgsniu.
Deinas įsispitrijo į jį.
— Neini gulti? — paklausė.
Binkis krustelėjo ir nuslydo nuo taburetės. Atsakė beveik maloniai:
— O koks tavo sumautas reikalas?
Jis ištiesė ranką ir sugriebė Deiną už žasto. Deinas net sustingo — šitaip ranką sugriebdavo Zedas — atkištu nykščiu, paruoštu pritrėkšti nervą prie kaulo.
Supykęs jis nusipurtė blyškiaveidį sekretorių.
— Ką sau manai darąs? — riktelėjo.
Blausioje prietemoje Binkio bruožai atrodė neryškūs ir kieti kaip akmuo.
— Tau žiauriai nuskilo, pats žinai, — tarė jis.
Deinas atsakė:
— Net nenuraukiu, apie ką kalbi.
Binkis jam nusišypsojo.
— Apie Rani, — atsakė labai tyliai. — Gal nori atspėti, kas išjungė kompiuterio terminalo garsinį signalą?
Deinas pasijuto raustąs. Dar laimė, kad virtuvė skendėjo prietemoje.
— Štai kaip? — pastatė šerį jis. — Ką gi, vadinasi, aš skolingas tau paslaugą.
— Visiškai teisingai, — atsakė Binkis. — Tikrai skolingas.
— Tuomet tik pašvilpk, ir aš atbėgsiu grąžinti skolos, — sarkastiškai sviedė Deinas. Ir nužingsniavo į vergų koridorių.
Binkis nenusekė paskui jį. Kai galiausiai atsidūrė savo kambaryje, Deinui parūpo, kodėl Binkiui šovė į galvą išjungti garso signalą. Nejaugi priežastis tik ta, kad jis norėjo priversti Deiną pasijusti jo skolininku? O gal esama ir kokios nors kitos? Galbūt Binkis turėjo kokią nors kruopščiai sergstimą paslaptį, galbūt kokį Abanate paslėptą lobį, o gal mylimąją, kurią ir lankydavo tomis retomis progomis, kai Rani rytais duodavo jam laisvą valandėlę?
Žvaigždės, pagalvojo Deinas, juk mudu gyvename tuose pačiuose namuose, mudu — nelaimės broliai, tapę to paties žmogaus aukomis, o vis vien nieko apie kits kitą nežinome. Visiškai nieko.
Išaušo Aukciono diena.
Ištyrinėjęs žemėlapius Deinas jau žinojo, kad Aukcionas rengiamas aikštėje pačiame miesto centre; ji taip ir buvo vadinama — Aukciono Aikšte. Rytas išaušo saulėtas. Kažin, dingtelėjo Deinui, ar bent kartą yra buvę taip, kad Aukciono dieną lytų? Savaime suprantama, abu: ir Rani, ir Zedas — turėjo dalyvauti Aukcione; jis, Deinas irgi būsiąs ten — nesitrauksiąs nuo Rani, kaip ir dera asmens sargybiniui. Jis nusiprausė ir pasimankštino. Kai rengėsi, į duris pabarbeno Amri. Ji vilkėjo blyškiai geltoną suknelę, kuri priminė Deinui pirmąją dieną dvare, kai susipažino su mergaite. Dabar ji labiau nei bet kada priminė drugelį.