Mergaitė ištiesė jam porą mėlynų batų.
— Situos tau siunčia Rani, — pasakė ji.
Deinas paėmė iš jos batus. Šie buvo nepaprastai lengvi; jam net parūpo, iš kokio gyvūno odos pasiūti.
Amri užduotis tuo dar nesibaigė.
— Rani sakė norinti, kad tu vilkėtum mėlynus drabužius, taip pat įsisegtum auskarus su safyrais, kuriuos segėjai vakar.
— Gerai, — atsakė Deinas.
Niekaip neperprasdamas, kodėl staiga tapo svarbu, ką jis vilki, Deinas persirengė. Sumuštos šlaunies beveik visai nebeskaudėjo, gelio pleistras ant skruosto išdžiūvo. Deinas nusiplėšė jį ir apsičiupinėjo žaizdą pirštų galiukais. Paskui pažvelgė į veidrodį: žaizdos kraštai jau užsitraukė. Nė rando neliks. Deinas nuskubėjo į virtuvę. Dabar jau aiškiai išgirdo jį pažadinusį garsą: melodingai tilindžiavo gausybė varpelių.
Binkis sėdėjo ant tos pačios kėdės, kaip ir vakar. Jis irgi vilkėjo mėlynais drabužiais: jeigu nebūtų persirengęs, galėtum pamanyti, kad taip ir nebuvo pakilęs nuo kėdės per naktį.
— Pasistenk kaip reikiant pavalgyti, — tarė jis Deinui. — Pravers.
Visi susirinko pagrindiniame koridoriuje: Rani, Zedas, Deinas, Binkis, Amri. Rani vilkėjo sidabrinės ir mėlynos spalvų drabužį, Zedas buvo sidabrine Tinklo viršininko uniforma su Jago Šeimos simboliu „J” ant rankovės. Išvydus jį tokį, Deino skrandis susigniaužė į dygų kamuoliuką. Rani buvo palaidais plaukais. Po kaklu kabantis pakabutis su topazu pabrėžė gintarinį jos akių atspalvį. Ji šnekėjosi su Zedu: pokalbis, matyt, prasidėjo dar jos kambaryje.
— Zedai-ka, — sakė ji, — nenoriu kalbėti nei apie savo mėlynes, nei apie užpuolimą. Norėčiau ramiai eiti į Aukcioną ir smagiai praleisti laiką ten. O rūpintis ir nuogąstauti suspėsime ir vakare.
Pabrėžtinai mandagiai Zedas atsakė:
— Kaip pageidausi, Rani-ka.
Varpų gausmas nutilo. Koriosas atidarė jiems duris. Jie visi išėjo į gatvę. Per naktį Bulvare pridygo gausybė stiebų, ant kurių iškeltos plevėsavo įvairiaspalvės vėliavos: Keturių Šeimų, taip pat ir visų penkių gyvenamų Sardonikso sektoriaus pasaulių. O po vėliavomis visas Abanatas, regis, plaukė viena kryptimi: į rytus, į Aukciono Aikštę. Buvo dar ankstyvas rytas. Žmonės šviesesnėmis akimis dėvėjo saulės akinius, tačiau dauguma praeivių gatvėje tiesiog nešėsi juos rankose. Deinas užsismaukė savuosius ant viršugalvio. Rani tarė:
— Šiandien nedirba bankai, sustoja bet koks verslas. Visi, kas gyvas, traukia į Aukcioną. Tai viena mūsų švenčių.
Ji drauge su Zedu nulipo laiptais. Deinas, žingsniuojantis greta Binkio, atkreipė dėmesį, kaip persikreipė sekretoriaus veidas, išgirdus žodį „švenčių”, tarsi jis būtų užuodęs kokį puvėsių tvaiką. Jie įsiliejo į minią. Deinas paspartino žingsnį, kad atsidurtų petys petin su Rani. Ši sukikeno.
— Niekas šiandien neišdrįs manęs pulti, Zedai-ka. Turiu netgi du asmens sargybinius.
Ji akimirkai pirštais palietė nuogą kairiąją Deino ranką. Prisilietimas nudilgino, bet Deinas užmaskavo savo reakciją apsimesdamas, kad kluptelėjo ir tuoj pat atgavo pusiausvyrą. Zedas smalsiai dirstelėjo į jį. Deinas paaiškino:
— Dar neįpratau vaikščioti su tokiais batais.
Zedas atsakė:
— Atrodo, baigi priprasti prie tvirtos žemės po kojomis.
Tai reiškė, kad Deinas, jo manymu, jau ėmė prarasti grakščią, spyruokliuojančią hiperio eigastį — taip neišvengiamai atsitikdavo visiems hiperiams, pernelyg ilgai užsibuvusiems atokiau nuo žvaigždėlaivių.
— Tikiuosi, dar ne, — atsakė Deinas.
Zedas pažvelgė į jį su užuojauta, kas atsitikdavo tikrai nedažnai.
— Šito niekaip neišvengsi, — ištarė.
Deinas nusigręžė: žvilgtelėjo į mėlyną dangų, į tolį, į oro mirgėjimo iškreiptus sausų kalvų kontūrus. To neišvengia kiti, pagalvojo jis. Man šitaip nieku gyvu neatsitiks.
Binkis šnipštelėjo jam į ausį:
— Galbūt nori ką nors sužinoti apie Aukcioną?
Deinas apsidžiaugė proga pakeisti temą.
— Prašau papasakoti.
Klausydamasis Binkio jis akylai stebėjo margaspalvę minią gatvėje.
— Tie ilgi pastatai, iš visų pusių supantys Aukciono Aikštę, vadinami Barakais. Juose iškart ir įkurdinami iš Tinklo atgabenti vergai, ten jie laikomi, rengiami, maitinami, kvaitinami narkotikais.
— Kiek jų ten? — paklausė Deinas.
Jis manė, kad Zedas jau nukreipė dėmesį nuo jo kur nors kitur. Tačiau į jo klausimą atsakė Tinklo šeimininkas:
— Tinkle galime sutalpinti keturis tūkstančius vergų. Šiais metais atsigabenome tris tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt devynis.
— Ačiū, Zedai-ka, — padėkojo Deinas.
— Iš Barakų vergai išvedami atskirais būriais, — toliau aiškino Binkis. — O į būrius išskirstomi pagal kvalifikaciją. Pirmiausia išvedami darbininkai. Juos superka statybų rangovai, kosmouosto atstovai, miesto aptarnavimo skyrius, taip pat jie perkami ir į Gemito kasyklas. Vėliau ateina eilė kvalifikuotiems darbuotojams: technikams, amatininkams, įvairių profesijų specialistams. Vidudienį skelbiama pertrauka — tada visi skuba slėptis šešėlyje. Pirmojo būrio pasirodymą mes jau pražiopsojome, galbūt ir antrojo.
Bulvaras išplatėjo.
— Žinai, — kalbėjo balsas į dešinę nuo Deino, — viskas vyksta automatiškai. Įkiši kreditinį diską į specialią angą ir surenki sumą, kurią esi pasirengęs mokėti. Ekrane matai paskutinę pasiūlytą sumą. Pamatysi. Smagu būna nueiti ten anksčiau, kai tik prasideda varžytinės dėl naujo būrio. Gali pasiūlyti sumą puikiai žinodamas, kad kas nors kitas pasiūlys didesnę! Panašu į lošimą iš pinigų!
Tarsi bičių spiečius žmonių srautai bangavo Aukciono Aikštėje. Baltai dažytos pastatų sienos atspindėjo šviesą, atšvaitai blykčiojo tviskančioje minioje. Kūnai siurbte siurbė karštį. Deinas nusišluostė prakaitą nuo veido. Atvira aikštė kunkuliavo tarsi puodas ant ugnies. Staiga nuošė kuždesys: „Rani Jago, Jago, Jago”. Turistai lyg pagal komandą atsigręžė ir įsistebeilijo į juos. Sidabrine tunika vilkinti, visiškai rami Rani petys petin su Zedu žingsniavo pirmyn. Žmonės priekyje prasiskyrė, leisdami jai praeiti.
Binkis kepštelėjo Deiną iš užnugario.
— Štai.
Baltųjų pastatų šonuose atsilapojo durys — lyg būtų prasižiojusios juodos burnos. Deinas pamatė maždaug metro aukštumo pakylas, suręstas lygiagrečiai pastatams. Pro duris siūbtelėjo žmonės.
— Tie yra vergai, — tarė Rani.
Iš šonų ėjo būrelis vyrų ir moterų mėlynomis uniformomis. Vergai vilkėjo baltai. Paklusdami sargybinių nurodymams, jie vienodais atstumais rikiavosi ant pakylų. Kuždesys į ausį pranešė Deinui, kad tai paskutinis kvalifikuotų darbuotojų būrys.
Rani priėjo prie pakylos. Deinas pakėlė galvą. Virš jo ant pakylos stovėjo vergė. Ekrane švietė informacija apie ją: AMALIJA O-TORIS. AMŽIUS: KETURIASDEŠIMT DEVYNERI METAI, KVALIFIKUOTA MECHANIKE. SUTARTIES TERMINAS — PENKERI METAI. DORAZINO DOZĖ: 1,75.
Atrodė, moteris net nejunta, kad ją nužiūrinėja. Ji žvelgė viršum siūbuojančios galvų jūros — į dangų, į tolimą horizontą.