Binkis sukuždėjo Deinui į ausį:
— Šitą nusipirks miestas — jiems reikia mechanikų prižiūrėti ir remontuoti slenkančius šaligatvius. O jei ne, jos laukia Gemito kasyklos. Be mechanikų neišsiverčiama ir ten.
Deinui parūpo, kokį nusikaltimą galėjo įvykdyti Amalija O-Toris ir kokia bus galutinė kaina už ją.
— Atleiskite, — ištarė kažkieno balsas.
Deinas atsitraukė. Tamsaus gymio moteris įniko skaityti informaciją ekrane. Ji krimstelėjo nykštį, o paskui įkišo į angą kreditinį diską ir ėmė spaudyti mygtukus. Ekrane virpčiodami sužibo oranžiniai skaičiai. Moteris vilkėjo baltą kombinezoną su tamsia emblema: kirviu, iškeltu smogti — Diurų Šeimos simboliu.
Deinas paklausė:
— Jeigu nusipirksite ją, kur ji pateks?
— Į kasyklas, — atsakė baltarūbė moteris.
— Na, ar nesakiau? — sušnypštė Binkis.
Oras persisunkė drėgme: garavo tūkstančiai prakaituojančių, iškvėpintų kūnų.
Deinas stebeilijo į nejudančias figūras, sulindusias į nepastebimas pakylų nišas.
— Ar jie taip ir stovi be jokio šešėlio? — paklausė jis.
Binkis atsakė:
— Vergai? Taip.
Atsigręžė Rani.
— Kiekvienas būrys stovi lygiai valandą. Per tą valandą skelbiamos trys pertraukos, kai vergai gali atsisėsti pailsėti. Vandens atsigerti jie gauna į valias. Be to, dauguma jų apkvaitę nuo dorazino, o tokios būsenos nebaisūs jokie nepatogumai — šitaip stovėti jiems pakankamai malonu.
Binkis kažką sumurmėjo, kas galėjo būti, o galėjo ir nebūti: „Taip, Rani-ka”. Po minią šmirinėjantys prekeiviai įkyriai bruko pyragaičius ir jūrų dumblių paplotėlius, sausainėlius su drebučiais ir ledus. Kažkokia moteris pardavinėjo balionėlius su išpieštu Jago Šeimos simboliu „J” ir mažytes sidabrines vėliavėles. Vergai ant platformų mindžikavo ir dūsavo, nugrimzdę narkotinėse svajose.
Nenutoldami nuo pakylų, Rani ir Zedas iš lėto ėjo aplink aikštę. Deinas pastebėjo, kaip moteris su Jago simboliu „J” ant tunikos surinko siūlomą sumą už kažkokį plačiapetį trumpulį. Ekranuose nuolat mainėsi skaičiai. Prie vieno ekrano stumdėsi du pirkėjai — atkišę apatinius žandikaulius, varstydami vienas kitą nuožmiais žvilgsniais, juodu pakaitomis maigė mygtukus, siūlydami vis didesnę sumą. Zedas nupirko Rani pyragaitį iš presuotų jūros dumblių. Prekeivis atsisakė imti iš jo pinigus.
— Zedai! Rani!
Jų link yrėsi moteris. Deinas atpažino didingąją raudonplaukę, su kuria Rani pasisveikino ant Diurų namų laiptų. Moteris vilkėjo plačią baltą suknelę; skaisčioje saulėkaitoje ji plaukė per minią grakščiai ir galingai lyg burinis laivas.
— Priimkite padėką Jago Tinklui. Imrės atstovai pranešė, kad jau įsigijo trūkstamų darbininkų į visas laisvas darbo vietas, o aš apsirūpinau nauju sodininku, taigi visi mes labai patenkinti.
— Dėkoju, Aliza, — tarė Zedas.
— Ar jau girdėjote apie nelaimę Gemite?
— Kažką girdėjau, — neaiškiai numykė Rani.
— Tai pasiutimas, — išsiplūdo Zedas. — Aš apie tai girdėjau — ligoninėje pasakojo Saja. Ketinau tau papasakoti. Jiems šiandien teks užsipirkti visą būrį. Juk tai įvyko prieš savaitę, ar ne, Aliza? Saja nežinojo tikslių skaičių, ji išvis tenorėjo kalbėti apie nutraukytų galūnių prisiuvimą.
— Geros dvi darbininkų brigados iškrito iš rikiuotės, — pranešė Aliza.
— Kaip negerai, — maloniai tarė Rani.
Abi moterys nusišypsojo viena kitai.
Nuskambėjo varpas. Mėlynarūbiai prižiūrėtojai užlipo ant pakylų ir suvarė vergus atgal į Barakus. Kokias penkias minutes ant pakylų nebuvo nė gyvos dvasios, paskui pro duris išniro dar vienas vergų būrys.
— Kokie šitie vergai? — paklausė Aliza Kynet.
Zedas atsakė:
— Įvairūs specialistai.
Deinas uždavė Binkiui klausimą, kuris jau senokai nedavė jam ramybės:
— O kas nutinka tiems vergams, kurių niekas nenuperka?
— Juos superka prekybos agentai, — paaiškino Binkis. — Jie iškraustomi iš Barakų, įkurdinami ir maitinami prekybos agentų lėšomis. Taigi jei kokio nors vergo sutarties terminas pasibaigia metų viduryje arba jei vergas paleidžiamas į laisvę, arba jei miršta, galima tuojau pat rasti tokiam pamainą. Be jokios abejonės, perkant vergą iš prekybos agento, mokėti tenka kur kas daugiau nei Aukcione.
Aliza Kynet klausėsi jo aiškinimo.
— Visiškai teisingai, — pagyrė ji. — Rani, tavo sekretorius puikiai sugeba viską išdėstyti glaustai bei aiškiai.
Rani nusišypsojo. Binkis nusilenkė; blyškų jo veidą išpylė raudonis.
Už šio būrio vergus kainos buvo siūlomos ypač gyvai. Bendrame žmonių sraute Jago šeimyna ir Aliza Kynet buvo labai jau į akis krintantis gniutulas. Kažkoks apsukrus prekijas paleido į orą visą maišą dirbtinių plaštakių. Sparneliuose įtaisytomis saulės baterijomis varomos, jos grakščiai pleveno ir sklandė visai kaip tikri drugeliai. Žmonės urmu puolė jų pirkti, visa minia siūbtelėjo į rytinį Aikštės pakraštį.
Staiga už nugarų pasigirdo balsas:
— Labas rytas, Domna, komandore.
Visi atsigręžė. Priešais juos stovėjo juodarūbis vyriškis, jam iš šonų — dar du, taip pat vilkintys juodai. Ant vyriškio marškinių krūtinės spindėjo sidabrinis ženklas. Hiperis, pirmiausia šmėkštelėjo Deinui, bet tuojau pat jis atpažino ir sidabrinį ženklą — dar ir faras. Iš Rani veido buvo matyti, kad ji to žmogaus nepažįsta. Užtat atpažino Zedas.
— Rani-ka, — tarė jis, šypsodamasis vien lūpomis. — Leisk supažindinti tave su Maiklu A-Rae, pačiu Sardonikso sektoriaus teisingumo įsikūnijimu.
Nieko nesakiusi, Aliza nedelsdama pasisuko šonu į juos, savo masyviu kūnu atstodama širmą, pridengiančią nuo smalsių turistų žvilgsnių. Rani linktelėjo juodarūbiui vyriškiui.
— Labas rytas, — pasisveikino. — Tikiuosi, jums patinka Aukcionas.
Žvaigždės, o čia tai bent, pagalvojo Deinas, žavėdamasis neprilygstama jos savitvarda. Gyvas Maiklas A-Rae traukė žvilgsnį kur kas labiau nei nuotraukose. Kairiojoje ausyje jis segėjo auskarą su juodu perlu; Deinas beveik galėjo galvą guldyti, kad papuošale įmontuotas miniatiūrinis siųstuvas-imtuvas. A-Rae neturėjo jokio ginklo, bet jei Deino akys nemelavo, abu jo palydovai nešiojosi paralyžiuoklius, lyg tarp kitko prisegtus prie diržų.
— Žinoma, ne, — atsakė A-Rae. — Aš ir nesitikėjau, kad jis galėtų man patikti. Tačiau kartais mums tiesiog tenka atlikti pareigą. Dabar ir yra vienas tokių kartų.
Rani meiliai jam nusišypsojo.
— Kaip kilnu iš jūsų pusės, kapitone A-Rae.
Jis papūtė lūpas:
— Nuostabu, kad jūs žinote mano rangą.
Rani atsakė:
— Apie jus aš žinau labai mažai. Bet, turiu prisipažinti, mielai sužinočiau daugiau.
— Tikrai? — Atrodė, policininkui smagu buvo tai išgirsti. — Ir kas jus domina?
— Na… — Rani pasitrynė smakrą. — Pavyzdžiui, man smalsu, kodėl jūs puoselėjate ypatingus keršto Čabadui planus. Ar kada nors buvote vergas?
Vienas iš lydinčiųjų policininkų aiktelėjo. A-Rae papurtė galvą.
— Ne, Domna, vergas aš niekada nebuvau. Aš — iš Kerėtojo. Kai dar buvau vaikas, man teko stebėti, kaip pakraunamas vienas iš Tinklo luotų. Man tai sukėlė siaubą. Šiek tiek ūgtelėjęs sužinojau, kad ir mano paties šeima karštai palaiko vergovinę sistemą, netgi pelnosi iš jos — šitai man irgi pasirodė siaubinga. Tada išsižadėjau savo šeimos ir paskyriau gyvenimą vieninteliam tikslui — sunaikinti vergiją.
— Dėl tos vienintelės priežasties, kad ji kelia jums moralinį pasibjaurėjimą?