— Argi reikia daugiau priežasčių?
— Jums gal ir ne, — atsakė Rani. — O man tikriausiai taip.
A-Rae užsikišo nykščius už diržo.
— Kadangi jūsų motina pastatė Tinklą, o jūsų brolis jam vadovauja, aš nė nesitikiu, kad suprasite, ką jaučiu, — pareiškė jis.
— Kita vertus, man visuomet atrodė, kad apie tų, kurie pelnosi iš kitų žmonių kančios, moralę išvis nėra ko kalbėti. — Jis nesislėpdamas stebeilijo tiesiai į Zedą. Deinas pastebėjo, kad Zedo pečiai loštelėjo atgal.
Rani delnu lengvai palietė brolio ranką.
— Man atrodo, jūs mažumėlę pernelyg grubus, Maiklai A-Rae, — tarė ji.
Policininkas nelinksmai vyptelėjo moteriai.
— Bene mano grubumas jus liūdina, Domna? Bet jūsų kažkodėl visai nepykina, regint visa tai! — Jis plačiu rankos mostu apvedė nejudančius, prakaituojančius vergus.
Deinui nuo įtampos ėmė mausti skrandį. Rani, regis, sugebėjo nekreipti į ją dėmesio.
— Tai jums atrodo pasišlykštėtina, — tyliai ištarė Domna Jago.
— O štai kalėjimai jums nesukelia jokių nemalonių jausmų?
— Kalėjime žmogus dar gali išsaugoti bent dalelę orumo. Kai tampi kieno nors nuosavybe, apie jokį orumą nebegali būti nė kalbos.
Deinas nė pats nepajuto, kaip linktelėjo. Akies krašteliu jis pastebėjo Binkio veidą: sekretorius vergas gerte gėrė į save kiekvieną Maiklo A-Rae žodį, jo lūpos buvo pračiauptos, akys — išplėstos.
— Suprantu, — tarė Rani nepatikliai, bet visgi mandagiai. — Neabejoju, jūs sėdėjote kalėjime ir viską puikiai žinote.
A-Rae susiraukė.
— Ne, Domna, kalėjime aš nesėdėjau. Ar tai jau viskas, ko norėjote manęs paklausti?
— Na, — tarė ji, — turiu prisipažinti, man smalsu, kodėl jūsų žmonės stebi mano namus.
A-Rae kilstelėjo antakius.
— Mano žmonės — kaip suprantu, jūs turite omeny man pavaldžius darbuotojus, Domna — nė nemano stebėti jūsų namo.
— Vadinasi, jie stebi mane?
A-Rae veidas tapo rūstus.
— Bijau, kad tai — Federacijos reikalai. O jūs puikiai žinote, kad aš neatsakinėju į klausimus apie Federacijos reikalus.
Deinui dingtelėjo mintis: o juk faras smaginasi išsijuosęs, argi ne taip? Jam atrodo, kad štai taip šauniai pažemino Rani Jago, ir jis mėgaujasi tuo. Šis suvokimas sukėlė Deinui kažkokį giluminį, nelabai aiškų nerimą. Jis nekantraudamas laukė, ką atsakys Rani.
Moteris paprasčiausiai linktelėjo.
— Manau, jūs labai įskaudinote savo šeimą, kai pasikeitėte pavardę, — pasakė ji. — Įdomu, ar po šitiekos metų susitaikėte su jais visais?
Tamsios A-Rae akys sužioravo pykčiu.
— Mano šeima — taip pat visiškai ne jūsų reikalas, Domna! — riktelėjo jis, kapodamas žodžius. Paskui trumpai palietė savo palydovų pečius. — Štai mano šeima!
— Labai jaudinama, — tarė Rani.
Atrodė, kad nepajudinama jos ramybė neapsakomai siutina policininką.
— Jūs, be abejo, tvirtai įsitikinusi, kad esate nepaliečiama, ar ne? — sviedė jis. — Tad štai: jūs klystate. Ir aš tikiuosi jums įrodyti, kad žiauriai klystate!
Vienas jo palydovų ramindamas ėmė kažką kuždėti jam į ausį. A-Rae veido raumenys sutrūkčiojo nuo pastangų susitvardyti; netrukus jo veidas išsilygino, vėl virto mandagia kauke.
— Tikiuosi, atleisite, jeigu jau paliksime jus, Domna, — tarė jis. Trejetas policininkų atsitraukė ir visi drauge nusilenkė.
Nuaidėjo Barakų varpas. Zedas pusbalsiu burbtelėjo:
— Prakeiktas savim pasitikintis pasipūtėlis.
Deinas dirstelėjo į Tinklo viršininką. Zedas niauriu žvilgsniu lydėjo trejetą į kupetą susimetusių policininkų.
Rani tvirčiau sugniaužė brolio ranką.
— Jis — tiesiog netašytas stuobrys, — pasakė Rani. — Bet aš norėčiau, kad viešumoje nekeltum jam jokių scenų, Zedai-ka.
Zedas suraukė antakius:
— Jis sakė, kad apie tavo moralumą nėra ko nė šnekėti.
— Į jo nuomonę apie mane man nusispjaut, Zedai-ka.
Įsiterpė Deinas:
— Jo palydovai ginkluoti paralyžiuokliais.
Zedo pečiai įsitempė.
— Manai, jie pasinaudotų ginklais? Manai, ryžtųsi šauti į mane?
— Kai jų nuomonė apie Tinklą tokia… taip, — atsakė Deinas.
Zedas nutvilkė jį žvilgsniu, ir Deinas akimirką pabūgo, ar tik Zedas nesiruošia galų gale išlieti susikaupusio įtūžio ant jo kailio. Tačiau Tinklo viršininkas tik linktelėjo.
— Tikriausiai tavo tiesa, — pasakė.
Jis vis dar negalėjo atplėšti akių nuo margumyno, sūkuriuojančio toje vietoje, kur dar neseniai stovėjo juodarūbių farų trijulė.
Aliza Kynet, girdėjusi visą pokalbį, tarė:
— Rani, žaviuosi tavo sugebėjimu tvardytis.
Rani nusišypsojo.
— O Izobelė visuomet sakydavo, kad aš pernelyg greitai pratrūkstu.
Aliza Kynet atsakė:
— Šįryt Izobelė tikrai tavimi didžiuotųsi. — Ji nusigręžė net nuo tos pusės, kur pasitraukė A-Rae. — Tasai žmogėnas erzina, bet jis — tik vabzdys.
— Vabzdys su geluonimi, — patikslino Rani.
— Galbūt, — sutiko Aliza. Ir mostelėjo. — Eime valandėlę pasivaikščioti, Rani. Noriu kai ko tavęs paprašyti.
Deinas sudvejojo neapsispręsdamas, ar jam reikia sekti paskui Rani ir Alizą, ar ne. Jis grįžtelėjo paklausti Zedo, kaip jam dabar elgtis.
— Zedai-ka, ar man…
Tačiau Zedas nesiklausė. Jo akys taip ir prilipo prie vieno taško už kokių penkiolikos metrų.
Deinas susimąstė, ar tik Tinklo viršininkas nesvarsto, ką mielai padarytų su Maiklu A-Rae. Zedas atrodė stačiai įaugęs į grindinio akmenis po kojomis.
Staiga Zedas pajudėjo iš vietos; jis yrėsi per turistų minią taip, tarsi šių čia nė būt nebūtų. Jo kelią ženklino nepasitenkinimo murmesys. Deinas nuskubėjo jam iš paskos.
— Atleiskite, — murmėjo jis. — Atsiprašau. Jis atsiprašo. Mes atsiprašome.
Jis užtruko gerą minutę, kol prasibrovė pro glaudžiai susigrūdusią minią. Kai pagaliau išsprūdo iš paties knibždėlyno, susigaudę atsidūręs per metrą nuo pakylos. Zedas stovėjo tiesiog priešais jį — įsmeigęs akis viršun, visiškai kurčias aplinkiniam šurmuliui.
Deinas pažvelgė aukštyn.
Ant pakylos stovėjo vergė, ramiu žvilgsniu žiūrinti virš minios galvų. Jos plaukai buvo ilgi, palaidi, rusvo atspalvio; nutvieksti saulės jie blizgėjo lyg auksintas kaštonas. Vergė buvo liauna, nelabai aukšta. Rudų akių. Dar nenorėdamas patikėti savo akimis, Deinas gavo pripažinti, kad vergė stulbinančiai panaši į Rani. Toks pat santūrus, dailių bruožų trikampio formos veidas — Rani veidas, Rani akių forma, net aštrūs, atsikišę žandikauliai, ir tie tokie pat kaip Rani. Ji net stovėjo tokia pat poza kaip Rani — šiek tiek pakreipusi į šoną galvą, truputį praskėtusi kojų pirštus. Atrodė, kad ir ūgio tokio pat kaip Rani. Deinas atplėšė žvilgsnį nuo jos ir dirstelėjo į ekraną.
DARIENA RUS. AMŽIUS — DVIDEŠIMT ŠEŠERI METAI. KOMPIUTERIŲ TECHNIKĖ. SUTARTIES TERMINAS — KETVERI METAI. DORAZINO DOZĖ — 1,25. Ji buvo dešimčia metų jaunesnė už Rani.
Zedo pirštai it plieniniai nagai sugniaužė Deino žastą.
— Kur Binkis?
— Aš nežinau, Zedai-ka.
— Surask jį.
Zedas jį paleido; Deinas atsikvėpė.
— Surask jį, — įsakė Tinklo šeimininkas. — Eik ir surask jį.
Deinas apsidairė. Dar ką tik Binkis trynėsi prie pat jo, taip pat ir Amri. Kur nelabasis galėjo juos nujoti? Zedas vėl įsispoksojo į vergę. Deinas ėmė skverbtis per minią tolyn nuo jo, dairydamasis į šalis, stengdamasis prisiminti, kurioje vietoje jie neseniai stovėjo, mėgindamas grįžti tuo pačiu keliu atgal. Jam parūpo, ir kur galėtų būti Rani — ar ji suras juos tokioje kamšalynėje? Visi aplinkui mirguliuojantys veidai Deinui atrodė vienodi — vienodai nepažįstami. Nervų galiukus jau ėmė kutenti panika, bet jis valios pastangomis ją užgniaužė. Vien tik ramybė gali padėti jam surasti Binkį.