Staiga kažkas stvėrė jam už rankos. Tai buvo Amri — spindinčiomis akimis, taip ir trykštanti džiugesiu. Kažkas padovanojo jai dirbtinį drugelį. Atgniaužusi rieškučias, mergaitė leido jį paliesti saulės spinduliui, sparneliai lėtai suplazdėjo.
— Gal žinai, kur rasti Binkį, kačiuk? — paklausė Deinas.
— Jis štai ten, prie tos pakylos. O man palinkėjo pasiklysti. — Ji sukikeno.
— Nelabai malonus linkėjimas.
— Jis su kažkuo kalbėjosi, — pasakė Amri, — ir nenorėjo, kad aš klausyčiaus. — Ji oriai pridūrė: — Tarsi aš klausyčiausi pokalbių žmonių, kurių net nepažįstu.
Laibas varpelio skimbtelėjimas paskelbė poilsio pertraukėlę. Ant pakylos vergams už nugarų lyg grybai po lietaus išdygo kėdės. Dauguma susėdo. Kai kurie, pernelyg apsvaigę nuo narkotikų, kad jiems tai dar rūpėtų, liko stovėti.
— Palauk čia, — tarė Deinas Amri ir ėmė brautis prie pakylos, kol pagaliau pastebėjo Binkį. — Binki! — užriko.
Sekretorius energingai kalbėjosi su kažkokia žmogysta — trumpai kirptais plaukais, lyg ir sutvarstyta viena ranka. Deinas nusiyrė artyn. Kai atsidūrė prie pat jų, nepažįstamasis — moteris, pasirodė Deinui — tik dirstelėjo į jį ir akimoju ištirpo minioje. Binkis persiutęs atsigręžė ir suurzgė:
— Kokio velnio?
— Atleisk, — tarė Deinas, — bet neturiu kitos išeities. Dar vakar privalėjai prisistatyti Zedui.
Binkis išsiplūdo su labai jau aiškia pagieža.
— Kur jis? — paklausė jau ramiau.
Deinas parodė. Jie ėmė brautis atgal, pakeliui pasiimdami ir Amri, kuri kantriai laukė jų. Binkis dirstelėjo pasižiūrėti, į ką spigina Zedas. Jo galva loštelėjo — ir paliko atlošta. Jis sustingo vietoje pražiota burna.
Zedas tarė:
— Nupirk ją.
— Bet…
— Juk tu nešiojies šeimynykščių kreditinį diską. Nupirk ją.
Per skubėjimą kliuvinėjančiais pirštais Binkis išžvejojo diską iš kišenės ir įkišo į plyšį. Zedas įsakė:
— Lik čia. Kad ir kiek už ją siūlytų, sumokėk daugiau. Supratai mane, Binki? — Prie šonų nuleistų rankų pirštai susirietė tarsi žvėries nagai.
— Taip, Zedai-ka.
Zedo veidą ir rankas kausčiusi įtampa mažumėlę atlėgo. Jis atsigręžė į Deiną.
— O kur mano sesuo?
Deinas užspringo, bet tuoj pat atitoko.
— Ji vaikštinėja… štai ten. — Per minią jis įžiūrėjo šmėkštelint Alizos Kynet suknelę ir plevėsuojančius raudonus plaukus.
Zedas prisimerkė ryškioje šviesoje.
— Aha. Matau. Su Aliza. Eik, pakviesk ją.
Deinas nuskubėjo pas Rani. Jos veido išraiška buvo kažkokia keista — tarsi būtų paragavusi neregėto patiekalo ir vis dar negalėtų suprasti, ar jai skanu.
— Jei tik galėsiu, tikrai padėsiu tau, Aliza, — kaip tik sakė ji.
— Ačiū, — širdingai padėkojo Aliza. — Nieko daugiau ir neprašau. — Ji kilstelėjo smakrą. — O dabar man jau pats metas susirasti Imrę. Jis, ko gero, ieško manęs. — Kynetų moteris karališkai nuplaukė per minią — tikras banginis mailiaus būryje.
— Įsikibk man į parankę, — tarė Rani.
Deinas padarė, kaip lieptas. Rani net virpėjo iš juoko. Eidama ji klubu glustelėjo priėjo šlaunies; nuo šio trumpo prisilietimo Deino kūnu perbėgo šiurpuliai.
— Įsivaizduok sau — Aliza nori, kad padėčiau jai suorganizuoti pokylį-staigmeną!
— O kas čia taip juokinga? — suglumo Deinas.
— Juk aš negaliu pakęsti pokylių! O Aliza tvirtina norinti suruošti tokią šventę, kurioje smagu būtų netgi man. Tai turėtų būti Imrės gimimo dienos pokylis. O kur nešioja mano brolį?
Vienai akimirkai Deinas buvo kone pamiršęs Zedą. Ir dabar tiesiai leptelėjo:
— Jis perka vergę.
— Perka vergę! Mūsų namams? — Rani suraukė antakius. — O kodėl?
— Eime.
Deinas nusivedė ją prie pakylos, ant kurios stovėjo Dariena Riis.
— Zedai-ka, kas tau?… — Rani pažvelgė aukštyn, ir klausimas nebaigtas pakibo ore.
Neatsigręždamas Zedas mestelėjo:
— Jos vardas Dariena.
Nuaidėjo varpo dūžis. Vergai sukruto lyg pagal komandą. Aikštėje susispietę pirkėjai traukėsi nuo pakylų garsiai kalbėdamiesi. Statymai už šio būrio vergus baigėsi. Vergai eile po vieną pajudėjo prie durų tarsi puošnaus senovinio laikrodžio figūrėlės. Zedas tarstelėjo:
— Eime.
Paėmęs Rani už rankos, pasikišo šią sau po pažastimi — labai panašiai, kaip anksčiau tai padarė Aliza Kynet.
Deinas patyliukais paklausė Binkio:
— O kas bus dabar?
Sekretorius atsakė:
— Jai padarys tatuiruotę, o rytoj iš ryto pristatys į namus.
Visai kaip kokį siuntinį, dingtelėjo Deinui.
Zedas paliepė:
— Binki, kai tik pareisime, iš karto paskambink į Barakus. Pasakyk, tegul palaiko ją ten, kol susiruošime išvykti iš Abanato. Nenoriu jos matyti, kol negrįšime į dvarą.
— Klausau, Zedai-ka, — atsakė Binkis.
Aukciono Aikštės pakraštyje minia praretėjo. Deinas paspartino žingsnį, kad atsidurtų greta Rani iš dešinės. Jos alkūnė brūkštelėjo jo ranką — šįsyk, atrodė, visai atsitiktinai. Moteris prasižiojo:
— Zedai-ka, kodėl?..
Zedo kairioji ranka nejučia šaute šovė aukštyn. Staigus jo mostas nutildė Rani. Tinklo šeimininkas giliai atsikvėpė.
— Neklausinėk, — ištarė.
Rani prikando apatinę lūpą. Priešais juos driekėsi Bulvaras: jie jau išėjo iš aikštės. Tolumoje sugaudė varpas. Deinas atsigręžė, bet nieko neišvydo. Jis prisidengė akis nuo žilpinančios šviesos.
Pro skliautuotas duris ant pakylų jau žengė naujas vergų būrys.
Dvyliktas skyrius
Jie buvo jau beveik pasiekę namų laiptus, kai Deinas staiga išvydo kažką pažįstamą. Iš pradžių jam tik veidas pasirodė matytas, vardo negalėjo prisiminti. Ji buvo pusiau nusisukusi… o paskui atsigręžė, ir jis pamatė ją visiškai aiškiai.
Tai buvo Tori Lamonika.
Rusvai auksiniai hiperės plaukai buvo trumpai nukirpti — kai Deinas matė ją paskutinį kartą, dar nešiojo ilgus. Susibrukusi rankas į kišenes, žengdama grakščiais, spyruokliuojančiais žingsniais, moteris traukė šiaurės pusėn vis labiau toldama. Vilkėjo šviesiai violetinės ir juodos spalvos drabužį, o per nėriniuotą marškinių krūtinę blykčiojo Žvaigždžių Kapitonės medalionas. Ausyse kadaravo dideli auksiniai žiedai. Ji ėjo suraukusi antakius, nežiūrėdama Deino pusėn, ir vieną beprotišką akimirksnį Deinas jau įkvėpė ketindamas jai sušukti… Bet jie pasiekė namų laiptus, o Rani žiūrėjo į jį.
Gatvė buvo labai tyli — dauguma žmonių vis dar šurmuliavo Aukcione. Koriosas atidarė jiems duris. Amri, nešina savuoju mechaniniu drugeliu su saulės baterijomis sparnuose, buvo vienintelė iš jų, kuri neatrodė prislėgta. Binkis nosies tiesumu nėrė į vergų koridorių. Rani užlipo laiptais viršun. Deinas pasitraukė į savo kambarį. Nuo ilgo buvimo kaitrioje saulėje jam maudė galvą, jis niekaip negalėjo patikėti iš tiesų matęs Tori Lamoniką. Po šimts galų, ką ji veikia čia, Čabade? Juk jo doraziną turėjo būti pardavusi prieš geras kelias savaites. Nejaugi dėl tirštai sektoriuje zujančių A-Rae farų nesiryžta kilti iš planetos? O gal užsibuvo čia dėl kokių nors kitų priežasčių? Deinas stengėsi prisiminti, ką žino apie Žvaigždžių Kapitonę — apie jos pomėgius ar įpročius. Tačiau hiperiai vengia per daug kalbėti vieni apie kitus. Deinui pavyko atkapstyti atmintyje apie Tori tik tas kelias smulkmenas, kurias minėjo Raselas: kad ji garsėja įpročiu nušvilpti iš panosės krovinį, kad ji — neprilygstama pilotė, ir dar — kad mėgsta žaisti senovinį Žemės žaidimą, vadinamą „Go”.