Iš susimąstymo vyruką plėšte išplėšė Rani balsas, ištaręs jo vardą interkomo ryšiu:
— Deinai, prašau ateiti į mano kambarį.
— Gerai, Rani-ka.
Jis užlipo laiptais. Rani sėdėjo prie kompiuterio. Deinas grįžtelėjo į duris, norėdamas įsitikinti, kad neužmiršo jų uždaryti, tada pasilenkė ir lūpomis palietė švelnų bei kvapnų jos plaukų šilką.
Rani ištarė — taip tyliai, kad jis vos išgirdo:
— Ar esi kada girdėjęs apie Čerilo dėsnį?
Deinas suraukė antakius. Pavadinimas lyg ir girdėtas…
— Rodos, taip, bet neprisimenu, koks jis, — atsakė.
— Jis dar vadinamas ir Bredlio hipoteze. — Rani Jago pacitavo iš atminties: — „Kiekvienam gyvosios materijos trupinėliui, tiek organinės, tiek neorganinės kilmės, duotosios makroskopinės visatos ribose galima rasti vieną visiškai tikslią molekulinę kopiją tos pačios visatos ribose.”
— Taip, — atsakė Deinas. — Dabar prisimenu. Hipotezę mėginta remti kai kuriais labai jau teoriniais matematiniais modeliais, ji niekada nebuvo įrodyta.
Rani tyliai pridūrė:
— Neatmenamais laikais Senojoje Žemėje gyvavo tikėjimas, esą sutikti savo kopiją — nelaimės ženklas. Tai reiškė, kad pats geitai mirsi.
Deinas susiraukė.
— Rani, juk žinai, kad tai nesąmonės. — Pastvėręs kėdę už atlošo, užgulė ją visu svoriu taip, kad vos neapsivertė. — O iš kur tu iškapstei Bredlio hipotezę?
Ji gūžtelėjo pečiais. Skruostus išpylė raudonis;
— Nežinau. Reikia manyti, kur nors perskaičiau. — Ji staiga atsistojo. — Nesipainiok man po kojų, — aštriai tarstelėjo, ir Deinas pasitraukė, palikdamas jai erdvės žingsniuoti po kambarį.
Po valandėlės ji prašneko vėclass="underline"
— Kai grįžau iš Sovkos, buvau labai vieniša. Zedas mokėsi Nekse, o aš buvau įkalinta su Izobele, kuri bruko man į galvą, kokia turėtų būti Domna Rani Jago. Per tuos mėnesius labai daug skaičiau. — Ji susibruko rankas į kišenes ir kilstelėjo pečius.
— Zedas ir aš… žinai, mudu apsimetinėdavome, kad esame dvyniai. Kai Izobelė mus išskyrė, pasijutau tarsi perplėšta perpus; lyg manęs egzistuotų du egzemplioriai: vienas — čia, — ji patapšnojo sau krūtinę, — o kitas — kažkur kitur, laisvas… Niekada nemaniau, kad bus lemtą ją susitikti.
Jos liūdesys jį suerzino.
— Toji moteris — visai ne tavo dvynė, — pareiškė jis. — Jos vardas — Dariena Riis, ne Rani. Ji kilusi ne iš Čabado, ji — kompiuterių technikė, be to, ir jos akys ne gintarinės, o rudos. — Jis valandėlę patylėjo. — Ir dar, ji — ne laisva.
Rani akyse staiga plykstelėjo šelmiški žiburiukai.
— Ak, brangioji, panašumas tiesiog pribloškiantis, o jergutėliau, tikrai taip! — Ji nusijuokė. — Tavo tiesa. Šneku kvailystes.
Deinas susimąstė, ar verta surizikuoti prasitarti jai apie Tori Lamoniką.
— Be to, ir jos plaukai rausvesni nei tavo, — pridūrė jis.
— Žinau, — atsakė Rani. — Ji ne tokia jau ir panaši į mane. Bet… tu šito negali žinoti — ji atrodo lygiai taip, kaip aš atrodžiau kadaise. Kai buvau jaunesnė, mano plaukai buvo rausvesnio atspalvio. — Moteris pasitrynė smakrą. — Zedas šitaip pametė galvą dėl jos… man tai kelia nerimą. — Su aiškiai juntamu skausmu balse ji pridūrė: — Jis nesišnekėjo su manimi visą kelią iki pat namų.
— Išvis nesišnekėjo?
Rani linktelėjo. Staiga pripuolė prie kompiuterio ir suskato spaudyti klaviatūros mygtukus. Ekrane įsižiebė tekstas: JAGO ŠEIMOS TINKLO ĮRAŠAI — PASTARIEJI METAI — SULAIKYTIEJI. Rani atsisėdo į krėslą prie kompiuterio ir suvedė tolesnes nuorodas. Ekrane blykstelėjo: KROVINIŲ VAŽTARAŠTIS: ŽMONĖS. Stojo trumpa pertraukėlė, paskui ekrane sušvito ryškiai žalios raidės: PATVIRTINKITE TAPATYBĘ.
Rani prispaudė nykštį prie ekrano.
Deinas paklausė:
— Ar tai Tinklo registras?
Rani linktelėjo.
— Šiuos duomenis atsidaryti gali tik įgalioti asmenys: aš, Zedas, Tinklo įgula, Barakų darbuotojai, ligoninės personalas…
Deinas pastebėjo:
— Juk tai daugybė žmonių.
Jis prisiminė, ką jam sakė pirmasis jo mokytojas, mokęs dirbti kompiuteriu: ‘‘Bet ką, ką vienas žmogus gali įvesti į kompiuterį, kitas žmogus gali iš ten iškapstyti. Visa, ko reikia — tai pakankamai laiko paieškoms.”
— Tikriausiai čia yra žinios ir apie mane, — tarė jis.
— Taip, — atsakė ji. — Žinoma, yra.
Ekrane ėmė žiebtis tekstas. Deinas skaitė Rani per petį. DARIENA RUS: LYTIS — MOT. AMŽIUS — 26 M. PROFESIJA — KOMPIUTERIŲ TECHNIKĖ. SUTARTIES TERMINAS — 4 M. KILMĖS PLANETA — KERĖTOJAS. DORAZINO DOZĖ — 1,25. TECHNINIAI DUOMENYS: NUOSPRENDIS UŽ KRIMINALINĮ NUSIKALTIMĄ, STRAIPSNIS 79R. Rani paspaudė dar vieną klavišą. Žaliosios raidės nepasikeitė.
— Ieškai dar ko nors? — paklausė Deinas. Jis buvo apstulbintas.
— Čia turėtų būti informacija ir apie jos įvykdytą nusikaltimą, — atsakė Rani. — Ką reiškia „Straipsnis 79” aš tiesiog neprisimenu, bet raidė „R” reiškia, kad informacija prieinama tik ribotam žmonių ratui. Nesuprantu, kas dedasi.
— Ar negali įvesti komandos, panaikinančios draudimą naudotis šia informacija?
— Mano nykščio atspaudas tokią komandą turėjo aktyvuoti automatiškai. Kad ir kas būtų suvedęs į kompiuterį pirminius duomenis, matyt, bus įvėlęs klaidą. O gal kažkas užstrigo pačios viršenybinės komandos grandinėje. — Jos pirštai dar kartą perbėgo klaviatūra. — Paprašiau pateikti 79 straipsnį.
Ekrane įsižiebė: STRAIPSNIS 79 — ASMENINIS SMURTAS PRIEŠ SUAUGUSĮ INDIVIDĄ.
— O, — tyliai ištarė Rani.
Deinas nejučia ėmė svarstyti, kokios galėjo susiklostyti aplinkybės, privertusios raudonplaukę dvidešimt šešerių metų kompiuterių technikę iš Kerėtojo griebtis fizinio smurto prieš asmenį. Rani piršto galiuku palietė plonyčio plastiko ekraną, tarsi mėgindama užčiuopti šviesos taškelius.
— Tavo tiesa, — tarstelėjo ji ir apsisuko su visu krėslu.
— Ką turi omeny?
— Ji — ne mano dvynė. Mano dvynė niekada nesigriebtų fizinio smurto prieš asmenį.
— Iš kur gali tai žinoti? — nustebo Deinas.
Rani pasitrynė smakrą.
— Nes nesigriebčiau aš. — Ji atsistojo. — Ačiū už paguodą, — pridūrė.
Ji atrodė tokia vieniša, stovėdama ja pačia prakvipusiame kambaryje, kalbėdama dusliu balsu, kuris skambėjo taip lygiai, beveik oficialiai — Deiną užplūdo noras prieiti, apkabinti ją, pajusti, kaip tiesus lyg styga jos kūnas išsiriečia ir suglemba, prigludęs priėjo… Bet dabar jis negalėjo šito daryti. Dabar ji buvo ne jo meilužė Rani, o Domna Rani Jago. Nereikia jai jokios dvynės, pagalvojo jis, ji ir šiaip — du asmenys viename kūne, lygiai taip pat, kaip ir Zedas, kaip ir aš pats: chirurgas-sadistas ir vergas — Žvaigždžių Kapitonas…
Kažkas aštriai pabeldė į duris ir tuojau pat jas pravėrė. Vidun kyštelėjo Zedo galva.
— Rani-ka, jei tau manęs prireiktų, būsiu ligoninėje, — išbėrė jis. Ir uždarė duris anksčiau, nei sesuo spėjo ką nors atsakyti.