— Pasakyk apsaugai, kad kas dvi valandas ateitų pažiūrėti, kaip jis laikosi, — paliepė Zedas. — Ir trims dienoms padidink dorazino dozę iki vienas kablelis penki penki — tol, kol pasieksime kosmouostą.
Jis grįžo į savo kajutę. Nuo susidūrimo su Beka jį išpylė prakaitas. Zedas išsirengė ir kelioms minutėms palindo po šiltu dušu. Atsitiktinai į jo kajutę užsukęs lankytojas tikriausiai būtų gerokai nustebęs. Čia nebuvo visiškai jokių puošmenų, jokių paveikslų, išskyrus nedidelį holokubą su Rani Jago atvaizdu, jokių pagalvėlių ar kilimėlių — išvis nieko, kas bent šiek tiek sušvelnintų plikas ir griežtas sienas bei grindis. Palyginti su šia Tinklo technikų kajutės galėjo pasirodyti tiesiog hedonistinės. Tačiau pažįstantys Zedą nėmaž tuo nesistebėtų. Zedo gašlumas pasireikšdavo visai kitose srityse.
Jis išsitiesė ant gulto. Laivo sienos tylutėliai dūzgė. Zedas Jago po tris mėnesius kasmet gyveno su šituo garsu, tad nė nebegirdėjo jo.
Garsas pasikeitė. Įrangos tikrinimas baigtas. Pačioje Tinklo Šerdyje įsijungė variklis. Laivas nėrė į Šuolį. Zedas susirietė į kamuolį, pritraukdamas kelius mažne iki krūtinės, ir užmerkė akis.
Antras skyrius
Priartėjus prie kosmouosto, įsikūrusio Čabado palydove, danguje buvo tiesiog tiršta laivų — jei tik, vyptelėjo Deinas, sugebėsi įsivaizduoti beorio planetoido dangų.
Visi tie laivai buvo nematomi, užtat girdimi — dar ir kaip.
— Skrydžių valdymo bokštas, kviečiu „Seminolą”.
— „Seminolas” čia, prie pulto Junona. Sveikutis, Centre. Gal malonėtum paprašyti Ramireso, kad ištrauktų nosį man iš subinės?
— Valdymo Centras — Ramiresui. Atsitrauk! Kviečiu „Mirabelę”. „Mirabele”, atsiliepk.
— Kalba „Mirabelė”, Centre. Prie pulto Ramiresas. Gerai jau, gerai, atsitraukiu. Pastarąsias dvi valandas nieko daugiau ir neveikiu, vien atsitraukinėju. Mano keleiviams jau bloga nuo vėpsojimo į tviskantį uolos paviršių!
— Nenuskilo, Ramiresai. Kviečiu „Čolą”. Labas, „Čola”…
Vis dar pusiaumiegis tysodamas ant gulto, Deinas išsišiepė klausydamasis, kaip pilotai iš skirtingų kosminių takų vainoja vieni kitus ir traukia per dantį. Deinas prasikrapštė akis. Po Šuolio iš hipererdvės į normalų erdvėlaikį jis beveik visą laiką snūduriavo. Sliūkindamas per visą laivą prie valdymo pulto, pakeliui pasičiupo maistinę lazdelę, tada klestelėjo į piloto krėslą. Netrukus į bendrą triukšmą įsiliejo ir jo balsas.
— „Užtrauktukas” kviečia skrydžių valdymo bokštą. „Užtrauktukas” kviečia skrydžių valdymo bokštą.
Neilga pauzė. Paskui sutreškėjo balsas:
— Skrydžių valdymo bokštas — „Užtrauktukui”. Prašome prisistatyti.
Deinas papūtė lūpas. Na, žinoma, čia niekas jo nepažįsta, kaip kad pažįsta Junoną ar Ramiresą, ar kitus keleivinių kosminių lainerių pilotus. Jis prašneko:
— „Užtrauktukas”, klasė — MPL-48, registruota Nekse, pilotas ir savininkas — Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro. Prašau leidimo švartuotis.
Beasmenis Centro balsas ūmai sušvelnėjo, jame suskambo netgi pagarba:
— Leidimas patvirtintas, Žvaigždžių Kapitone. Sveiki atvykę į Čabadą.
— Sveiki atvykę, — atsiliepė dar vienas, moteriškas, balsas. — Kalba Junona iš „Seminolo”.
— Ačiū, Junona, — padėkojo Deinas.
Jai ėmė antrinti ir kiti pilotai, maloniai sveikindami atvykusįjį. Į sveikinimus vėl įsiterpė Valdymo Centro balsas:
— Žvaigždžių Kapitone, malonėkite perjungti kompiuterį automatinio nusileidimo režimu.
Deinas purkštelėjo. Ir pabrėžtinai pareiškė:
— Žiūrėk savo paties subinės, Centre.
Tačiau Valdymo Centras jau barėsi su kažkuo kitu.
Laivo kompiuteris ėmė pats sau patyliukais murmėti skaičius. Jie išplaukė ir į ekraną. Iš tikrųjų Deinui nė nereikėjo būdrauti; leidžiantis niekada nenutikdavo nieko, su kuo laivo kompiuteris nesugebėtų susidoroti pats. Tačiau Deinas vis tiek žvilgčiojo ir į kompiuterio, ir į išorinio vaizdo ekranus, tuo pačiu viena ausimi klausydamasis pranešimų iš kitų artėjančių laivų. Lygiai taip pat elgdavosi ir visi kiti pilotai — toks elgesys greitai tapdavo tiesiog įpročiu.
Iš kur čia tokia grūstis? — niekaip nesusigaudė jis. Gausybės persimaišiusių balsų gausmas gerokai priminė jam Nekso Kompcentro kosmouosto apylinkes. Priežastį sarkastiška pastaba jam priminė Ramiresas:
— Centre, jei dar ilgai gaišinsi mus čia, turėsiu pranešti keleiviams, kad į Aukcioną jie pavėluos.
— Iki Aukciono — dar dvidešimt septynios standartinės dienos, — karktelėjo Valdymo Centras. — Pasakyk jiems, tegul eina nusnausti.
— Ak, atleisk, Valdymo Centre, — saldžiai pragydo Ramiresas. — Nenorėjau šitaip tavęs sujaudinti.
Kiti pilotai sukrizeno.
— „Mirabele”, — suurzgė Valdymo Centras, — praneškite savo keleiviams, kad leisitės po vienos standartinės valandos.
— Valdymo Centre, — prašneko Deinas. — Kalba „Užtrauktukas”. Prašau pranešti numatomą mano leidimosi laiką.
— „Užtrauktuke”, kalba Valdymo Centras. Numatomas jūsų leidimosi laikas — maždaug po šešių valandų.
— Ačiū, Valdymo Centre, — tarstelėjo Deinas.
Atsidusęs jis išjungė garsą, nustatęs suveikti tik ypatingu atveju. Jeigu kas nors pasikeistų, Valdymo Centras perduotų signalą į laivo kompiuterį, tada žybtelėtų perspėjanti švieselė. Deinas kibo raustis įrašų kolekcijoje, ieškodamas kokios nors greitos, lengvos, išblaškančios muzikos; netikėtai jis ėmė nekantrauti kuo greičiau atsidurti planetoje.
Galiausiai Deinas susirado Stratos dviejų dalių „Fantaziją C mažor”. Pasirūpinęs muzikiniu fonu, liepė kompiuteriui ekrane parodyti visą apie Čabadą sukauptą informaciją.
Žvilgsniu jis ėmė tyrinėti blyksinčias faktų sankaupas. Nesistengė nieko įsiminti, veikiau norėjo pajusti, kokia turėtų būti ta planeta, kurioje jis štai tuojau leisis. Čabadas — Gyvenamų Pasaulių Federacijos narys nuo 72-ųjų FĮ metų. Puiku. Sostinė — Abanatas, tai vienintelis planetos miestas. Puiku. Abanate yra hiperių baras „Žalioji Šokėja”. O tai jau tikrai gera žinia; be jokios abejonės, jam teks ten apsilankyti, kai mėgins susirasti dilerį ir pričiupti Lamoniką. Politinė Čabado santvarka — atstovaujamoji oligarchija, kurią valdo Taryba… Politinius išvedžiojimus Deinas nutarė praleisti. Temperatūra vidutinio klimato juostose neretai pakyla iki 62 laipsnių Celsijaus… Dievulėliau, na ir karštoka gi ten… Eksportuojamos prekės: auksas, sidabras, platina, stiklas, popierius, keritų kailiai, jūros dumbliai, aptonas — tai kažkoks audeklas — ir dar Osub RNsub (mažoji p) — šitai, pasak kompiuterio, turėjo būti kažkokios retos grupės kraujas.
Pakaks. Deinas išjungė kompiuterio ekraną ir susimąstė: kažin, kokios muzikos jie klausosi, ar kas nors čia yra girdėjęs apie Vitoriją Stratą? Į šį klausimą kompiuteris atsakyti negalėjo. Vis dėlto Deinas tuo abejojo — iš visų jam žinomų pasaulių Stratos kūrinių įrašų pavyko rasti tiktai Nekse ir Senojoje Žemėje. Jis svajojo kada nors nukeliauti į Žemę, apsilankyti Florencijoje — mieste, kuriame Strata gyveno. Ką gali žinoti, dingtelėjo jam, galbūt netgi dabar esu kur nors visai netoli jos — bet kuri normaliame erdvėlaikyje egzistuojanti vieta buvo arti bet kurios kitos.