Nusigandęs Deinas dirstelėjo į Rani. Kad Zedas šitaip stačiokiškai elgtųsi su seserimi — labai jau neįprasta. Rani nepajudėjo iš vietos, bet jos pečiai buvo gunktelėję, veidas atrodė lyg sublogęs, sukritęs.
Deinas priėjo prie moters ir tvirtai apkabino. Ji priglaudė galvą jam prie krūtinės. Deinas jautė, kaip ji stengiasi kvėpuoti giliai, ritmingai — galiausiai atsiduso ir atšlijo nuo jo.
— Viskas gerai, — rėžė Rani su kažkokiu įžūliu iššūkiu lyg vaikas.
— Taip, žinau, — sutiko jis.
Moteris abiem rankomis nusibraukė plaukus nuo veido ir pakėlė šį į Deiną.
Bučinys užsitęsė. Kai jie pagaliau atšlijo vienas nuo kito, Rani atsiduso — ar tai malonumo, ar liūdesio išraiška? Deinas nežinojo. Jos žvilgsnis jam pasirodė keistai vertinantis. Galbūt šeimininkė jau svarsto, kada kitą kartą galėsianti įsitempti jį į lovą? Deinas užuodė, kad ji kažką nusprendė — kažką, kas tiesiogiai siejasi su juo, tačiau koks tas sprendimas — šito neketino jam atskleisti.
Rani Jago palietė interkomo įtaisą.
— Binki? Koks tavo dokumentuose Loraso U-Eleno bylos numeris?
Binkio balsas atsakė:
— Numeris — 1216, Rani-ka.
— Ačiū. — Ji nužingsniavo prie kompiuterio ir klestelėjo į krėslą. Ir tarsi atsiprašydama tarstelėjo Deinui: — Dirbti man vis vien reikia.
Ji ėmė spaudyti klaviatūros klavišus.
— Prisimeni, klausiau tavęs apie Lorasą U-Eleną? Ką gi, domėjausi, ar jį pažįsti, dėl tos priežasties, kad jis, atrodo, yra narkotikų dileris.
Deinas net krūptelėjo — prisiminė Tori.
— Juk jau sakiau tau, Rani-ka, kai tik susipažinome, — atsakė jis. — Iš tikrųjų aš nepažįstu nė vieno narkotikų dilerio.
— Taip. Teisybė. — Ji vis dar maigė klavišus. — Norėčiau atsigerti ko nors šalto, — tarė ji. — Gal paprašytum Korioso, kad paruoštų man vaisių punšo?
Ji vėl virto Domna Rani Jago.
— Gerai, Rani-ka, — sumurmėjo Deinas.
Virtuvėje buvo vėsu ir — nė gyvos dvasios. Deinui parūpo, kur visi galėjo išnykti.
— Koriosai! — šūktelėjo jis.
Niekas neatsiliepė, tačiau Deino dėmesį patraukė iš valgomojo nišos sklindantys garsai. Jis pasuko ten ir pusiaukelėje susidūrė su Amri. Mėlynos jos akys buvo paraudusios, mergaitė šliurpčiojo nosimi.
— Kačiuk, kas nutiko? — Deinas apglėbė mergaitę viena ranka — šitaip būtų apkabinęs pravirkusį broliuką ar sesutę. — Ko dabar susisielojai?
Ji atsakė:
— Binkis mane aprėkė.
— Ką? Kodėl?
— Todėl, kad paklausiau, su kuo jis kalbėjosi ant laiptų.
— Ką?
— Kažkas atėjo prie galinių durų ir jie kalbėjosi. Aš tik norėjau sužinoti, kas tai buvo. Nė neketinau šniukštinėti. — Ji krumpliu pasitrynė vieną akį.
— Ar jis taip ir pasakė?
Ji linktelėjo. Deinui dingtelėjo, kad reikėtų susirasti sekretorių vergą ir kaip įmanoma griežčiau išdėti, ką apie visa tai galvojąs. Amri vėl šniurkštelėjo.
— Nekreipk dėmesio, kačiuk, — tarė Deinas, jau bene šimtąjį kartą klausdamas savęs, kiek mergaitei metų ir ką ji galėjo padaryti, kad būtų išsiųsta vergauti į Čabadą. — Jis — tikras kamšara.
— O ką tai reiškia?
— Tai reiškia tokį žmogų, kuris gali parduoti savo motinos kūną sušerti ožkoms.
— Fui! — Amri nutaisė grimasą. — Koks siaubas. Ar tai peliškas žodis?
— Aha.
— Na, nemanau, kad jis tikrai būtų toks, — paprieštaravo Amri. Ir staiga susimąstė. — Man atrodo, jam rūpi jo šeima, ir net labai. Jis iš Kerėtojo. Kai tik atsidūrė čia — turiu omeny, dvare, — parodė man savo mažosios mergytės nuotrauką, visur nešiojosi ją. Bet paskui jis bandė pabėgti ir Zedas… — Ji nutilo. — Na, žinai. Po to jis liovėsi kalbėjęs apie savo šeimą. Išvis apie nieką nebekalbėjo. — Mergaitė sumirksėjo. — Man reikia nusiprausti.
Deinas spustelėjo ją glėby ir paleido.
— Rani nori vaisių punšo, — pasakė. — Ar Koriosas kur nors išėjęs?
— Miega, — atsakė Rani. — Apie vidudienį jis visuomet mėgsta nusnūsti. Punšo paruošiu aš. — Ji staiga nusišypsojo ir švelniai stumtelėjo jį. — Grįžk pas ją. Punšą atnešiu pati.
Deinas irgi vyptelėjo jai.
— Gerai, — atsakė.
Jau lipdamas laiptais į viršų, jis staiga nutarė, kad tikriausiai jau pats metas liautis galvojus apie Amri kaip apie vaiką. Tasai stumtelėjimas buvo anaiptol ne mažos mergaitės judesys. Galbūt, dingtelėjo jam, tiesa, tik galbūt, šitoks paprastas Amri natūralumas — tiktai vaidyba. Arba — ne, ne vaidyba, o savotiška kaukė, priedanga, po kuria patogu paslėpti visa tai, ką ji galvoja ar jaučia iš tikrųjų. Juk visi mes dangstomės kaukėmis, niauriai pagalvojo jis. Kitaip nė negalime, nes prieštara tarp to, kas buvome, ir to, kas esame — tarp laisvo žmogaus ir vergo, — iš vidaus sudraskytų mus į gabalus.
Staiga, iki Rani durų likus kokiems trims žingsniams, Deiną užplūdo toks įsiūtis, kad teko atsiremti į sieną. Tegul skradžiai prasmenga šita skylė, tegul skradžiai prasmenga visas Sardonikso sektorius, tegul skradžiai prasmenga ir dar velniai nujoja šitos planetos žmones, kurie sukūrė ir įtvirtino visuomeninę sistemą, paremtą degradacija bei narkotikais. Dar didesnį siaubą jam sukėlė mintis, jog ir jis pats šiek tiek prisidėjo prie to, kad ši sistema sėkmingai veiktų. Netikėtai susizgribo pajutęs kone palankumą Maiklui A-Rae. Tegul jis suskaldo sistemą į šipulius! — pagalvojo. Man nusišvilpt, kuo ją pakeis — kamera grotuotais langais gali būti kur kas malonesnė už tai, kas jam atiteko dabar. Kai tūnai už grotų, akių bent nuolat nebado tai, ko netekai.
— Deinai! — šūktelėjo Rani.
— Ateinu, — atsiliepė Deinas.
Jis išsitiesė, giliai kvėpuodamas, valios pastangomis stengdamasis užslopinti įtampą, purtančią kiekvieną raumenėlį. Galiausiai ryžosi atlapoti duris, karštai vildamasis, jog veide neatsispindi tai, kas iš tikrųjų dedasi širdyje.
Rani sėdėjo ant lovos, apsiskleidusi spausdintais lapais.
— Amri ruošia punšą, — pranešė Deinas.
— Ačiū. — Moteris pakėlė galvą, riešu nubraukė nuo veido plaukus. — Ateik, pažvelk.
Deinas atsisėdo ant lovos greta jos. Rani padėjo lapą popieriaus jam ant kelių.
— Į ką aš čia žiūriu? — paklausė jis.
— Tai informacijos apie Lorasą U-Eleną santrauka. Asmeniniai duomenys, žinios apie šeimą, ekonominiai interesai.
— A. — Deinas peržvelgė popierių. — Kaip jis vienu metu gali būti ir keturiasdešimt septynerių, ir devyniasdešimt trejų?
— Vyresnysis — jo tėvas. O štai čia — apie jį patį. — Ji bakstelėjo pirštu pastraipą. — Nevedęs, tris kartus užmezgęs nesantuokinius ryšius, turi septynis vaikus, iš kurių trys gyvena kartu su juo…
— Matau. — Deinas paskubomis permetė akimis pastraipą. — Kas galėtų būti pinotas? — paklausė.
— Kerėtojo planetos fleita, — paaiškino Rani. — Jis groja mėgėjiškame orkestre.
— Tikrai? — Deinui staiga parūpo, kokią muziką jie groja, ar yra ką nors girdėję apie Vitoriją Stratą. — Vadinasi, jis turtingas, yra sukaupęs nemažą asmeninį kapitalą?
— Jis — atsakingas asmuo korporacijoje, — atsakė Rani. Ji palinko prie popieriaus, jos plaukų sruoga pakuteno Deinui kaklą. — Atkreipk dėmesį, kokia tai korporacija. — Ji bakstelėjo pirštu į atitinkamą eilutę. — „Vaistų gamyba, Inc.”. Jie gamina pentatiną — legalų dorazino pakaitalą.