Pro duris galvą kyštelėjo Amri.
— Rani-ka, atnešiau jums punšo, — ištarė.
Rani pakėlė galvą.
— Ačiū, Amri. Pastatyk jį čia.
Amri padėjo padėklą ant suolelio kojoms, pripylė taurę punšo ir atnešė ją Rani.
— Ačiū, — padėkojo Rani. — Viskas, gali eiti.
Amri pasišalino.
— Po šimts velnių, ką veikia korporacijos tarnautojas, šniukštinėdamas atkampiausiose Abanato gatvelėse ir apsimetinėdamas narkotikų dileriu?
Deinas gūžtelėjo pečiais.
— Nežinau. Aš išvis nieko nenutuokiu apie korporacijas, Rani-ka.
Rani apstulbusi įsispitrijo į vergą.
— Peline išvis nėra jokių korporacijų, — paaiškino Deinas. — Visa pramonė ir visa pramonės produkcija priklauso visiems. Šitaip buvo nuo pat kolonijos įkūrimo.
— O, — tarstelėjo ji ir pasitrynė smakrą. — Labai jau neįprasta tvarka, patikėk manim. — Suraukusi antakius moteris peržiūrinėjo popierių. — Viešpatie, tai bent šeimynėlė! Ir kaip jie susitvarko su tokia gausybe žmonių?
Deinas šyptelėjo lūpų kampučiu. Akimirkai nuklydo į prisiminimus apie didelę savo paties šeimą. Pagal Pelino paprotį kiekviena šeima privalėjo turėti oficialų metraštininką — giminės narį, sugebantį įsiminti daugybę informacijos ir išmanantį istoriją. Deino tetulė Kobė galėjo išvardyti kiekvieno didžiulės šeimos nario giminystės liniją per tris kartas atgal. Šeima buvo tokia gausi, kad, kai išsiruošdavo į šiaurinius kalnus, į vadinamąją samšamą — tradicinį kasmetinį giminės sambūrį, — norint sutalpinti visus, prireikdavo trijų didžiulių furgonų. O visai netrukus šeimą turėtų papildyti dar vienas naujas narys. Deino sesuo Anvako laukėsi savo antrojo… apie tai jis sužinojo prieš keturis, ne, prieš šešis mėnesius. Galimas dalykas, kūdikis jau spėjo ir gimti. Paskutiniajame laiške ji parašė, kad vaiko tėvas — mėlynakis, tad visa šeima lažinosi, kokios bus kūdikio akys: ar juodos kaip beveik visų Ikoro klano atstovų, ar mėlynos…
— Na kaip? — tarė Rani.
Pasirodo, ji kažko jo klausė.
— Atleisk, — atsiprašė Deinas. — Užsigalvojau apie ką kita. Gal pakartotum klausimą, Rani-ka?
Moteris nekantriai dėbtelėjo į jį.
— Klausiau, koks, tavo nuomone, būtų geriausias būdas užmegzti ryšį su Lorasu U-Elenu.
— Pasiųsk jam laišką, — patarė Deinas.
Leptelėjo, kas pakliuvo ant seilės. Tačiau Rani žvilgsnis labai aiškiai bylojo, kad padarė klaidą.
— Atsiprašau, — tarė ji. — Tikriausiai visa tai tau siaubingai nuobodu. Gali eiti.
Deinas nurijo seilę ir pakilo. Jis visiškai nenorėjo jos įžeisti. Dievulėliau, dingtelėjo jam, retsykiais aš visiškai neperprantu šitos moters…
— Rani-ka, atleisk, — atsiprašė Deinas. — Aš tik nevykusiai bandžiau pajuokauti. Suprantu, kad prašoviau pro šikšnelę. Iš tiesų norėčiau padėti. — Sulig tais žodžiais kažkur sąmonės užkaboryje ištryško sumanymas ir tuojau pat siūbtelėjo srautu. — Sakei…
— Staiga jam užveržė gerklę, jis krenkštelėjo, kad galėtų kalbėti toliau. — Sakei… jis Čabade, apsimetinėja narkotikų dileriu?
— Taip, — atsakė Rani. — O tiksliau, atrodo, kad jis dosniai patepė mano nuolatinę dilerę Šeriksę Esbą, kad šioji išvyktų iš planetos, ir pats užėmė jos vietą. Tačiau dorazinu jis neprekiauja.
— Kaip tu sugebėjai išsiaiškinti šitai? — nustebo Deinas.
— Pagelbėjo Džo Lėjakanava, Tinklo navigatorė. Prisimeni, praėjus kelioms dienoms po to, kai tu pakliuvai pas mus, Zedas vieną dieną buvo išvykęs iš dvaro į Abanatą? Aš jau buvau parašiusi Šeriksei bent kelis laiškus, bet nė į vieną nesulaukiau jokio atsakymo. Džo jau ir anksčiau yra kalbėjusi su dileriais apie Jago Šeimos reikalus. Tad Zedas ir paprašė jos, kad iššniukštinėtų, kodėl tyli Šeriksė.
— Galėtum ir šįsyk pasitelkti pagalbon ją, — tarė Deinas.
Rani pečiai nusviro.
— Tai turėtų padaryti Zedas, — atsakė ji. — Turiu omeny — pasikalbėti su Džo. O jis… — Rani giliai atsikvėpė. — Nenutuokiu, kas su juo dedasi.
Tikiuosi, nieko gera, šmėstelėjo Deinui. Iš paskutiniųjų nutaisęs kuo nerūpestingesnį balsą, jis pasakė:
— Žinai, Rani-ka, tuo galėčiau pasirūpinti aš.
Ji suprato Deiną kuo puikiausiai.
— Galėtum surasti man Lorasą U-Eleną?
Moteris atsilošė pasiremdama į pagalves ir įsmeigė į jį įdėmų žvilgsnį.
Nuo to gintarinio žvilgsnio Deiną išpylė prakaitas. Pasitaikydavo akimirkų, kai jos panašumas į brolį tiesiog priblokšdavo.
— Reikia manyti, jis sukiojasi po hiperių kvartalą, — pasakė Deinas. — Galėčiau nueiti ten, pasikalbėti su žmonėmis.
— Ar jie kalbėtųsi su tavim?
— Manau, taip. — Jis dešiniąja ranka palietė kairįjį žastą. — Šitą, savaime suprantama, turėčiau paslėpti. Be to, man reikėtų šiek tiek pinigų, kreditinio disko…
— Ir medaliono? — paklausė ji.
Ar tu tebeturi mano medalioną? — vos nesuriko jis. Tačiau, jos intonacijos perspėtas, tik papurtė galvą.
— Ne. Medalionas nebūtinas.
Kai Rani tysojo šitaip atsilošusi ant pagalvių, per marškinius ir kelnes labai aiškiai švietė jos kūno formos. Deinas niekaip negalėjo susilaikyti nežvilgčiojęs į ją; moteris jam atrodė žavinga. Per akimirką jis ūmai suvokė visą juodu skiriančią prarają: netgi ne amžiaus ar turtinės padėties, o patirties. Ir vienas, ir kitas buvo sukaupę tokių žinių, kokios antrajam nė nesisapnavo. Jos skvarbaus, atidaus žvilgsnio varstomas Deinas tarytum išvydo savo paties atpindį veidrodyje — ir pasijuto geidžiamas.
Rani prašneko tyliai:
— Deinai, juk tu žinai, ar ne, ką padarė mano brolis, kai Binkis bandė pabėgti iš dvaro?
Jo bumą staiga perdžiūvo, lyg ten būtų nuošęs sausringas vėjas. Jis linktelėjo.
— Gerai. Aš… nenorėčiau, kad šitaip atsitiktų ir tau.
Jis trūksmingai įkvėpė.
— Nejaugi tu tam nesutrukdytum? — paklausė.
Ji išsitiesė, atsisėdo kiek susikūprinusi.
— Mėginčiau. Bet anaiptol nesu tikra, kad pavyktų. — Žiūrėdama tiesiai į jį, nė nemirktelėjusi pridūrė: — Žinok, kad ir aš ne visada galiu jį suvaldyti.
— Kodėl tu leidi?.. — prasižiojo Deinas, bet tuoj pat prikando liežuvį baimindamasis, kad šįsyk jau peržengtų visas ribas.
Vis dėlto Rani atsakė, gerokai Deiną priblokšdama:
— Kodėl aš leidžiu jam — ką? Būti tokiam, koks jis yra? O kaip galėčiau jam sukliudyti? Jis — medikas, jis pats puikiai supranta, kas esąs. Jeigu norėtų, galėtų apsilankyti psichikos centre, kreiptis pagalbos į telepatus. Nori sužinoti, kodėl aš leidžiu jam dirbti man, vadovauti Tinklui? Ogi todėl, kad tai pati saugiausia išeitis — bent jau aš negaliu sugalvoti geresnės.
— Šitaip saugiau Zedui, — tarė Deinas. — Bet ne jo aukoms.
Ji pakilo ir atsigręžė į jį.
— Nejaugi manai, kad aš nežinau, ką jis daro? Žinau ar bent nutuokiu. Rezultatus man teko matyti iš labai arti. Kokiame nors kitame pasaulyje jam tektų pasiieškoti savanorių aukų. Manai, nerastų? Esama tokių pasaulių, kuriuose niekas nė akimi nemirktelėtų dėl to, ką jis daro.
— Bet labai nedaug, — atrėmė Deinas. Jis suirzo, kad Rani ėmėsi aiškinti jam apie tai, kaip būna kituose pasauliuose. Juk jis
— Žvaigždžių Kapitonas.
— Neketinu ginčytis, — paprastai atsakė ji. — Bet kai atsidursi miesto hiperių kvartale, verčiau nemėgink sprukti.
— Nemėginsiu, — patikino Deinas, savo ruožtu ir pats atsistodamas. Dabar jų akys vėl atsidūrė viename lygyje.