— Kada eisi? — paklausė ji.
Jam niežėjo liežuvį atsakyti: dabar. Grąžink man laisvę. Aš vis vien padarysiu tau šią paslaugą. Padėsiu tau surasti Lorasą U-Eleną. Ir tik tada išvyksiu. Išlaisvink mane. Tačiau kažkas neleido šiems žodžiams nusprūsti nuo lūpų. Jis numanė neištversiąs, jeigu išgirsiąs neigiamą atsakymą, o kaip tik tokio žinojo ir sulauksiąs.
Prieš atsakydamas Deinas valandėlę pagalvojo. Aukcionas, be jokios abejonės, bus sujaukęs įprastą visų dienotvarkę. Taigi — jokios garantijos, kad šį pat vakarą pavyktų rasti Tori Lamoniką; juk tik laimingas atsitiktinumas lėmė, kad ji prašmėžavo jo akiratyje šiandien.
— Rytoj. Galbūt poryt, — pasakė jis.
— Gerai. Liepsiu Binkiui paruošti tau kreditinį diską keturioms dienoms. Galėsi išnaudoti šimtą kredų — nedaugiau. — Ji patylėjo, paskui pridūrė: — Tikiuosi, tiek pakaks?
— Keletui gėrimų hiperių bare? — atsiliepė jis. — Į valias.
— Gerai. Nenumanau, kaip tu ketini įvykdyti užduotį, bet man, ko gero, ir nereikia to žinoti. Štai ko iš tikrųjų viliuosi: kad perduosi nuo manęs žinią Lorasui U-Elenui. Aš noriu su juo susitikti.
— Tokia ir yra ta žinia?
— Taip.
Ji priėjo prie suolelio kojoms, įsipylė punšo, su taure rankoje grįžo prie lovos. Atsisėdo, pasidėjo spausdintą popieriaus lapą ant kelių. Tada kilstelėjo galvą.
— Ačiū, Deinai, — ištarė. — Tu tikrai labai man padėjai.
Perkrauta oro vėsinimo sistema piktai subraškėjo. Deinas jau buvo besisėdąs atgal, bet staiga suvokė, kad čia yra nebepageidaujamas.
— Nėra už ką, — kiek ironiškai mestelėjo jis; pasiekęs duris susigaudę, kad Rani jo net nebeišgirdo.
„FEDERACIJOS PAREIGŪNAS RAGINA SURENGTI VISO SEKTORIAUS REFERENDUMĄ! — kitą rytą klykte klykė VIN leidinių antraštės. — A-Rae TVIRTINA, KAD VERGIJA — AMORALUS REIŠKINYS, IR KVIEČIA BALSUOTI VISUS PENKIS PASAULIUS.” Naujienų skyrelyje buvo įdėta ir nuotrauka: Maiklas A-Rae ir Rani Jago Aukcione.
Paniurusi Rani ėmė skaityti straipsnį po antrašte. Mitruolis A-Rae, dingtelėjo jai, labai gudru kviesti surengti referendumą kaip tik kitą dieną po Aukciono. Ji jau pati nebesusigaudė, kada pradėjo galvoti apie A-Rae kaip apie priešininką.
Likusiąją pašto dalį peržiūrinėjo Binkis. Dėl vakarykščios nedarbo dienos šiandieninis laiškų pluoštas buvo itin storas. Daugiausia buvo oficialių atsakymų į kvietimą Jago Šeimos rengiamam pokyliui.
— Ar visoje toje krūvoje yra kas nors, ką man reikėtų perskaityti? — paklausė Rani.
— Kol kas dar ne, Rani-ka, — atsakė Binkis.
Rani vėl sutelkė dėmesį į VIN laikraštį. „FEDERACIJOS PAREIGŪNAS RAGINA SURENGTI VISO SEKTORIAUS REFERENDUMĄ.”
Ką gi, tai jis, be abejo, gali padaryti. Bet kuris aukštesnio nei tam tikro laipsnio Federacijos pareigūnas galėjo siūlyti balsuoti bet kokiu klausimu, susijusiu su Federacijos įstatymais. „A-Rae pasirašo pirmąją peticiją.” Greta — dar viena Maiklo A-Rae nuotrauka — dedančio parašą ant popieriaus lapo. Tam, kad būtų paskelbtas balsavimas viso sektoriaus mastu, kiekvieno pasaulio vyriausybei turėjo būti įteikta peticija, pasirašyta nemažiau nei dešimtadalio planetos gyventojų.
A-Rae, žinoma, buvo Kerėtojo pilietis. Rani stengėsi prisiminti, kiek gyventojų priskaičiuojama Čabade, bet jai nesisekė.
— Binki, kokie paskutinio Čabado gyventojų surašymo duomenys? — paklausė Rani. — Suapvalink iki milijonų.
Palikęs pašto kaugę, Binkis palinko prie kompiuterio.
— Penki milijonai, Rani-ka.
— Visų gyventojų ar tik piliečių?
— Visų gyventojų.
— O kiek turinčiųjų balso teisę? — Turistai ir vergai, savaime suprantama, negalėjo nei pasirašyti peticijos, nei dalyvauti balsavime.
— Šiek tiek mažiau nei du milijonai, — atsakė Binkis.
Rani pasitrynė smakrą. A-Rae tereikia surinkti vos du šimtus tūkstančių galiojančių parašų.
Ar Čabade atsiras du šimtai tūkstančių balso teisę turinčių piliečių, kurie nepritartų vergovinei sistemai? To Rani nežinojo. Valandėlę ji susimąstė, ką galėtų galvoti kitų keturių pasaulių balso teisę turintys piliečiai, paskui nutarė nenorinti to žinoti. Ji kibo skaityti toliau. „A-Rae ATSISTATYDINA IŠ NARKOTIKŲ POLICIJOS KAPITONO PAREIGŲ.” Na, žinoma, tai jis privalo padaryti. Asmuo, dirbantis jo darbą, privalo laikytis politinio neutraliteto, o šią taisyklę jis ką tik sulaužė. „LAIKINAI EINANČIA KAPITONO PAREIGAS PASKIRTA HENRIETA MELONS.” Tikriausiai ji buvo A-Rae pavaduotoja. Kada nors Federacijos biurokratai šioms pareigoms paskirs kitą žmogų, bet kol tai įvyks, praeis dar bent keli mėnesiai.
Rani susimąstė, kiek laiko A-Rae galėjo ruoštis šitokiam žingsniui. Savaime aišku, nebuvo jokių garantijų, kad jo planams tikrai lemta įsikūnyti. Jis teturėjo šešias savaites surinkti pakankamą kiekį parašų — ir pasirašyti peticiją turėjo ne tik Čabado, bet ir kitų keturių pasaulių: Lėjaus, Sabado, Kerėtojo ir Belės — piliečiai. O net jei būtų prieita iki referendumo, kaip A-Rae gali būti tikras, jog balsavimą laimės jis? Galbūt jis žino ką nors, ko nežinau aš, dingtelėjo Rani. Pirmą kartą per labai labai ilgą laiko tarpą ji pajuto, kad kažkas lenkia ją keliais ėjimais. Ji net nenutuokė, ką dar A-Rae gali padaryti ar pasakyti.
Privalau išsiaiškinti, kas jis toks… kas jis buvo, pagalvojo ji.
Interkomo ryšiu atsklido susijaudinusios Amri balselis:
— Rani-ka, pažvelkite laukan! Ant laiptų susirinko visas būrys žmonių!
— Ką?
Rani pakilo ir priėjo prie lango. Ryto saulė skalavo miesto gatves. Greta laiptų, vedančių prie namų durų, būriavosi žmonės, rodos, nepažįstami.
— Ką jie visi čia veikia? — balsu ištarė Rani.
— Rani-ka, tikriausiai norėsite užmesti akį į šitą, — tarė Binkis. Vienoje rankoje jis laikė purviną popiergalį.
Rani susiraukė.
— Aš žinau, kas tai, — pasakė. — Perskaityk, kas ten parašyta.
— „Tau nelemta išsilaisvinti nuo mūsų, kol neišlaisvinsi vergų”, — perskaitė Binkis.
Rani užgniaužė galugerklyje suspurdėjusį riksmą. Po šimts velnių raguotų, kaip dar šitai reikėtų suprasti?
— Kvailiai, — tarė ji. — Padėk tą popierių kur nors į saugią vietą, Binki. Jo prireiks pareigūnei Curadai.
Ji vėl pažvelgė pro langą.
— Kaip manai, kas visi tie žmonės? — paklausė.
Binkis gūžtelėjo pečiais.
— Žioplinėtojai, — atsakė. — Smalsuoliai, ištroškę reginių.
— Turistai?
— Bent jau dalis jų — tikriausiai turistai. — Jis sudvejojo, bet paskui pridūrė: — Kaip ir tie, kurie sektoriaus pasauliuose susirenka pažiopsoti, kaip pakraunamas Tinklas. Jie iš to pasidaro šventę.
Rani susiraukė. Vaizdelis jai pasirodė mažumėlę atstumiantis.
— Ką gi, nepakęsiu, kad jie tryptų mano laiptus, — pareiškė ji.
— Prašau paskambinti į Abanato policiją ir pakviesti pareigūnę Curadą. — Ji vėl grįžo į krėslą, pakeliui kepštelėjusi interkomo mygtuką. — Koriosai, norėčiau, kad dabar pat patiektum pusryčius.
Padėklu nešina Amri dar net nesuskubo užlipti laiptais, kai ekrane pasirodė Sachiko Curados veidas.
— Labas rytas, Domna, — pasisveikino ji. — Kaip suprantu, prie jūsų namų susibūrė šiokia tokia minia. Išsiuntėme du būrius, kad išvaikytų žmones.
— Ačiū, — padėkojo Rani. — Nuoširdžiai dėkoju už pagalbą. Bet pasikalbėti norėjau ne apie tai. Gavau dar vieną laišką iš Laisvųjų Čabado Žmonių. Štai kas jame rašoma: „Neišsilaisvinsi nuo mūsų, kol neišlaisvinsi vergų”, — na, kažkaip panašiai.