Curada ramiai atsakė:
— Mums reikės to laiškelio. Atsiųsiu ką nors jo paimti. Tikiuosi, jau atsigavote po ano nelemto įvykio?
— Šįryt mėlynių jau beveik nė nebeprisiminiau, — atsakė Rani — tai buvo tiesa.
— Džiaugiuosi. — Policininkė atsikrenkštė. — Domna, manau, jūs jau matėte šiandieninį VIN numerį?
— Taip, — atsakė Rani.
— Tikriausiai jums bus įdomu išgirsti, kad Maiklas A-Rae, šiuo metu jau atsistatydinęs iš pareigų, iškart po to, kai davė interviu VIN rašeivoms, pradingo iš akiračio. Stengiamės kaip galėdami išsiaiškinti, kur jis nulindo; manome, jog policininkas tebėra kažkur mieste.
Rani atsakė:
— Neabejoju, jis nedelsdamas išlįs į paviršių, kai tik VIN liausis spausdinę jo vardą. Atrodo, tas vyrukas mėgsta viešumą. — Vis dėlto, vos spėjusi tai pasakyti, Rani suabejojo. Kuo daugiau ji galvojo apie Maiklą A-Rae, tuo paslaptingesnis jis atrodė. — Pareigūne Curada, ar Abanato policija turi kokios nors informacijos apie A-Rae praeitį?
Curada atsakė:
— Žinome, kad jis pasikeitė tapatybę.
— Taip, — atsakė Rani. — Tai aš irgi žinau. Bet gal turite kokių nors žinių iš senesnių, ankstesniosios jo tapatybės, laikų?
Curada papurtė galvą.
— Gaila, Domna, bet ne.
— Man irgi gaila, — atsakė Rani. — Ačiū jums, pareigūne.
Virstelėjo durys. Rani atsigręžė manydama, kad atėjo Amri, bet ant slenksčio išvydo Deiną. Vyrukas atnešė padėklą su pusryčiais ir padėjo jį ant suoliuko kojoms. Rani pajuto, kaip, Deiną išvydus, darosi šilčiau.
— Labas rytas, Rani-ka, — pasisveikino vergas.
Kai atsitiesė, ant kaktos užkrito plaukų sruoga. Jis nubraukė ją atgalia ranka. Kokie ilgi jo plaukai, pagalvojo Rani, žiūrėdama į jų aprėmintą Deino veidą. Norėjosi vyriškį paliesti, oda pajusti jo rankų prisilietimą… Moteris pasijuto lyg apgirtusi. Ne be vargo nurijo seilę.
— Ar tie žmonės vis dar būriuojasi ant laiptų? — paklausė ir pati nustebo išgirdusi savo balsą ramų bei aiškų — tokį pat kaip visada.
Deinas priėjo prie lango.
— Jau beveik išsiskirstė, — pranešė. — Du ar trys vis dar stoviniuoja po langu, ginčijasi su policininkais. Manau, tai kokie nors VIN žurnaliūgos — ginkluoti kameromis.
Rani susiraukė. Ir dirstelėjo į Binkį.
— Ačiū, Binki. Viskas, tu man nebereikalingas. — Binkis pasuko prie durų. Rani apsilaižė lūpas. — Deinai… — ištarė. Jis atsisuko į ją.
Tarpduryje bilstelėjo žingsniai. Į kambarį įėjo Zedas.
Jis vilkėjo mėlynos ir sidabrinės spalvos drabužiais. Plaukus buvo sidabrine sege susisegęs ant pakaušio. Zedas nužirgliojo per kambarį prie Rani. Ji ištiesė jam ranką, brolis ją suspaudė. Pirštai buvo šilti.
— Labas rytas, Rani-ka, — ištarė jis švelniai.
Jai labai magėjo jo paklausti… bet ne, nepaklaus.
— Labas rytas, Zedai-ka, — atsakė sesuo. Ir dirstelėjo į Deiną. Šis tebestovėjo prie lango, veidas ir akys — pabrėžtinai be jokios išraiškos.
— Ar skaitei šįryt VIN laikraštį? — paklausė Rani brolio.
— Ne. O turėčiau?
Ji mostelėjo į lovą:
— Užmesk akį.
Įsiterpė Deinas:
— Jus kviečia kompiuterio telefono linija.
Rani atsigręžė į kompiuterį. Pamatė blykčiojančią lemputę.
— Atsiliepk, — paliepė.
Deinas priėjo prie kompiuterio. Kai jo pirštai palietė klaviatūrą, lemputė užgeso. Ekrane pasirodė Imrės Kyneto veidas. Rani skubiai atsistojo šalia Deino.
— Labas rytas, Imre, — pasisveikino.
Deino šlaunis prisilietė jos kojos. Ant lovos jiems už nugarų įsitaisęs Zedas riktelėjo.
— Labas rytas, Rani, — atsakė Imrė Kynetas. Greta jo stovėjo Aliza; su balta plačia suknele ji atrodė milžiniška lyg palapinė. — VIN spaudą šįryt matei?
— Taip, Imre. Mačiau.
— Ir ką manai? — paklausė Aliza.
— Dar neapsisprendžiau, ką manyti, — atsakė Rani. — Visų pirma aš dar netgi nepusryčiavau.
Ji drėbtelėjo tai gerokai pikčiau, nei ketino, bet šnerves kuteno nuo padėklo už nugaros sklindantys kvapai, skrandis net susigniaužė iš alkio.
Vėl prašneko Imrė:
— Atleisk, Rani. Bet mano pusryčius jau pertraukė net septynis kartus, skambina visi, kas netingi, taip pat ir Teo bei Ferisas. Manau, reikia šaukti Tarybos susirinkimą.
Čabado Tarybą sudarė dvi grupės: Žemesnioji, tai yra Abanato rajonų, Gemito bei Sovkos atstovai, ir Aukštesnioji — šioje posėdžiaudavo Keturių Šeimų galvos. Parlamentaro vieta Aukštesniojoje Grupėje buvo paveldima, o į Žemesniąją atstovus balsų dauguma rinkdavo atitinkamo rajono gyventojai; balsuoti galėjo visi Čabado piliečiai, bet tinkamais Tarybai buvo pripažįstamas ne kiekvienas: kandidatas privalėjo atitikti tam tikrus reikalavimus, pavyzdžiui, tokius, kaip gyvenimo planetoje trukmė, ankstesnieji darbai visuomenės labui (kas tai yra, niekas dorai nežinojo), o bene svarbiausias kriterijus buvo piniginės storis. Varguoliams Čabade kelias į valdžią buvo užkirstas. Kita vertus, varguolių Čabade beveik ir nebuvo, o jei vienas kitas ir pasitaikydavo, tai dažniausiai laikinas gyventojas, o ne pilietis. Oficialiai realią valdžią rankose laikė Žemesnioji Grupė; Aukštesnioji, bent teoriškai, turėjo tik patariamąją bei pritariamąją galią. Vis dėlto praktiškai — kadangi gauti arba negauti sutikimą buvo galima kur kas materialesniais būdais nei ginčai Taryboje — Žemesnioji Grupė priimdavo labai nedaug tokių sprendimų, kurių pirmiau nebūtų palaiminusios Keturios Šeimos.
Kažin, pagalvojo Rani, kaip pasielgtų Taryba šitomis aplinkybėmis? Referendumas buvo skelbiamas tik griežtai nustatyta tvarka.
— Kodėl, Imre? — paklausė ji.
— Todėl, — atsakė Imrė, — kad, mano manymu, netgi labai tikėtina, jog A-Rae surinks pakankamai parašų peticijoms ratifikuoti.
— A… — Rani pasitrynė smakrą. Jeigu tikrai taip… — Ar tu manai, kad ir referendumo rezultatai gali būti palankūs jam? — paklausė.
Kaip keista, pagalvojo ji, mes štai šnekamės taip, tarsi A-Rae būtų vienišas karys, plikomis rankomis stojęs prieš vergiją. Kaip ten sakoma? Kai norima palaikai už esama…
Imrė atrodė nusiteikęs gana niūriai.
— Visai gali atsitikti ir taip. Todėl būtina labai aiškiai paskelbti, kokia lemtis laukia Čabado, jeigu jis laimės.
— Ne vien Čabado, — pridūrė Aliza, — o ir viso sektoriaus. Tarybai teks prisiimti atsakomybę. Taigi ką manai?
Rani skrandis sugurgė.
— Manau, kad pirmiausia man būtinai reikia papusryčiauti, Aliza, — atsakė ji. — O valgydama pasišnekėsiu su Zedu, tada jums paskambinsiu. Ar tai jus tenkina?
Imrė nusišypsojo.
— Na, žinoma, brangioji, — atsakė. — O tuo tarpu nenustebk, jeigu paskambins Ferisas. Jis labai susijaudinęs.
— Ačiū, Imre.
Ji nenorėjo kalbėtis su Ferisu Diuru, bent jau kol kas. Luktelėjo, kol atsilaisvins linija, tada paliepė kompiuteriui atidėti visus skambučius. Paskui atsigręžė: Deinas vis dar stovėjo prie lango, o jos brolis sėdėjo ant lovos.
Zedas tylutėliai pasakė:
— Kaip aš norėčiau praleisti kokią valandą su Maiklu A-Rae — vienas, taip, kad niekas mums netrukdytų. Vienos valandos man visiškai pakaktų.
Jo pirštai susirietė. Deinas krūptelėjo, ir Rani tai neprasprūdo pro akis.
— Zedai-ka, šitaip mes ničnieko nelaimėtume, — pasakė ji.
— Užtat aš nuleisčiau garą, — atsakė Zedas ir susiraukė. — Žinai, nuo pat to pirmojo karto, kai dar Tinkle kalbėjausi su juo, manęs neapleidžia nuojauta, kad jau buvau kažkur su juo susidūręs — bet ne čia. — Jis palingavo galvą. — Ne, tikriausiai klystu.