Rani susimąstė: ar gali būti, kad jis vis tik neklysta?
— Ar mes turime kokių nors partnerių tarp hipererdvės farų, Zedai-ka?
Jis nusijuokė.
— Smarkiai abejoju, Rani-ka. Jie garsėja tuo, kad yra nepaperkami ir neprieinami. — Jis patapšnojo VIN laikraštį. — Ar A-Rae tikrai gali tai daryti? Kiek žinau, tam, kad įgytų teisę skelbti šitokį pasiūlymą, Federacijos pareigūnas privalo būti nežemesnio nei tam tikro rango.
Rani atsakė:
— Pasiklausiu savo teisininkų. Bet esu tikra: tokią teisę jis turi. — Ji pastebėjo, kad mirktelėjo kompiuterio telefono linijos lemputė — kažkas neprisiskambino ir paliko žinutę. Kažin ar tikrai Ferisas? — šmėstelėjo jai. — Imrė mano, jog jie surinks pakankamai parašų, kad peticijos būtų ratifikuotos ir tektų skelbti referendumą.
— Pats girdėjau, — atsakė Zedas. — Manau, jis, atsargus žmogus, tiesiog nori apsidrausti. — Jo pečiai nusviro, jis riešais pasitrynė akis.
— Zedai-ka, kada vakar išėjai iš ligoninės? — sunerimo Rani.
— Po vidurnakčio.
— Zedai-ka… — Rani įsisprendė kumščiais į klubus pasiruošusi bartis, bet čia pat susizgribo, jog kambaryje yra ir Deinas. Niršti ant Zedo Deino akivaizdoje ji niekaip negalėjo. — Deinai, — tarė, — gali eiti.
Sis nusilenkė ir pasišalino iš kambario. Rani žengė prie brolio. Jis atsistojo.
— Rani, — ištarė švelniai, delnu apglėbdamas jos skruostą. — Žinau, ką nori pasakyti. Nesakyk.
Tai ją sulaikė. Jo pirštai susirietė, gnybdami jai skruostą. Rani persmelkė noras šaukti: išrėkti jam, kad galįs viską jai pasakyti, kad jei kas nors negerai, jai privalu tai žinoti, kad ji pasitiki juo ir visada pasitikės… Po jo akimis juodavo tamsūs ratilai.
Nebepajėgdama bartis, sesuo tik glustelėjo prie brolio ir atsitraukė.
— Sėskime valgyti, — ištarė.
— Aš nelabai alkanas, — atsakė jis. Paėmė apskritą akytą bandelę, perlaužė, didesniąją pusę atidavė jai. — Būtų šaunu, jei Koriosas galėtų iškepti pyragaičių su kiaušininiu kremu.
— Aš jo paprašysiu, — pažadėjo Rani.
Ji perkando mėlynę. Saldžios sultys trykštelėjo ant liežuvio. Mėlynės, kaip ir visi vaisiai bei daržovės, į Čabadą atkeliaudavo iš svetur. Prieš keturiasdešimt metų Sabado žemės ūkio bendrija atgabeno į Čabadą citrinmedžių, pastatė milžiniškus šiltnamius. Jie primygtinai tvirtino, esą kruopščiai reguliuojant temperatūrą, būsią galima surinkti po tris derlius per metus, ir Levosų Šeima, nepaisydama jokių patarimų, nusprendė investuoti į šį projektą. Iš pradžių atrodė, kad citrinmedžiai kuo puikiausiai prigis, tačiau jau po dvejų metų šiltnamiai ištuštėjo. Tie, kurie įkalbėjo Levosus investuoti pinigus, neatsižvelgė į neįveikiamą Čabado dirvos šarmingumą.
Zedas perplėšė pusiau dar vieną bandelę.
— Šitos, pasirodo, nepaprastai skanios, — suniurzgė jis.
Rani lėtai kramtė antrąją pusę, stebėdama besimainančius saulės atšvaitų ornamentus ant sienos. Ji sėdėjo ant lovos, vienu delnu pasirėmusi sau už nugaros.
— Zedai-ka, — prašneko ji, — ar tu kada nors susimąstei, ką apie mus rašys istorikai savo knygose?
Jo antakiai šoktelėjo aukštyn.
— Kas įbruko tau tokią mintį?
Ji dūrė pirštu į VIN laikraštį.
— Štai kas. Jeigu Maiklas A-Rae pasieks savo tikslą, istorikai parašys, kad sulig penktąja kolonistų karta Čabado ekonomika subyrėjo.
— Ar tu manai, kad jam gali pavykti? — paklausė Zedas.
— Nežinau, — atsakė Rani. — Tikiuosi, ne. Liza Jago buvo viena pirmųjų šios kolonijos įkūrėjų. Irenė buvo pirmosios tarybos narė. Orina keliavo į Neksą. Mūsų motina pastatė Tinklą. O kas bus sakoma apie mane?
— O ko norėtum, kad būtų sakoma?
Rani atsakė:
— Norėčiau, kad istorijos vadovėliai pasakotų, kaip Rani Jago iškovojo Čabadui nepriklausomybę nuo išorinės įtakos, nupirkdama iš „Farmacijos” dorazino formulę.
— Ohoho, — įvertino Zedas. Jis nusišypsojo seseriai. — Man tai irgi netgi labai patiktų.
— Arba, — pridūrė ji, — jie dar gali pasakoti apie tai, kaip Rani Jago pakeitė Čabado politinę bei ekonominę struktūrą, kai jos dukteriai atiteko dviejų didžiųjų Šeimų jungtinis kapitalas bei įtaka.
Zedas akimirkai sustingo, akys prigeso, žvilgsnis tarytum nukrypo vidun, šypsenos neliko nė ženklo. Galiausiai jis tarė:
— Vadinasi, nusprendei atsakyti „taip”.
Ji linktelėjo.
— Nusprendžiau.
Jo lūpų kampučiai staiga sutrūkčiojo.
— Ar jau pranešei šią džiugią žinią Ferisui Diurui?
— Dar ne.
— Supratau, — nutęsė jis. — Ką gi, ačiū, kad man pranešei pirmam. Ar tu darai tai tam, kad įsiteiktum istorijai, ar kad numaldytum mūsų motinos šešėlį?..
Darau tai todėl, kad to noriu, pagalvojo Rani, ir dar todėl, kad radau tokį būdą tai padaryti, kuris, be kita ko, suteiktų ir malonumo… Bet kaip tik tai ji užvis mažiausiai galėjo sakyti Zedui.
— Man tiesiog atrodo, jog taip pasielgti būtų teisinga, — atsakė sesuo, tvirtai pasiryžusi neleisti įsiplieksti pykčiui. — Domna Sam nuolat kaldavo man į galvą, kad visuomet privalau kliautis savo nuojauta.
— Pilotai irgi šito mokomi, — pasakė Zedas ir apžvelgė kambarį. — O mūsų motina niekad neturėjo kuo pasitikėti.
Rani apstulbo. Zedas išvis retai kada užsimindavo apie Izobelę, o štai per pastarąją minutę tyčia paminėjo ją bent du kartus. Jis susikrimtęs, dingtelėjo jai, susikrimtęs dėl Maiklo A-Rae, dėl manęs, dėl Darienos Riis… Štai apie šitai jai visiškai nesinorėjo galvoti. Impulso pastūmėta, Rani pasilenkė per lovą, atsidarė galvūgalio lentoje įtaisytą spintelę ir ištraukė supakuotą stiklinę skulptūrėlę, kurią nusipirko Tulės krautuvėje.
— Zedai-ka, — tarė, — laikiau tai užslėpusi — norėjau padovanoti tau Įkūrėjų Dienos proga, bet, regis, užsinorėjau įteikti dovaną dabar pat. — Ji padavė jam ryšulėlį. — Atsargiau, tai stiklas.
Zedas išvyniojo dovaną, tvarkingai sulankstydamas kiekvieną popierių ir dėdamas į šalį. Pagaliau išsivadavusi iš pakuotės, skulptūrėlė sugavo saulės spindulį ir sublizgo; Rani išgirdo, kaip sušniokštė aštriai įkvepiamas oras brolio gerklėje. Skulptūrėlė vaizdavo vyriškį, stovintį ant ledo lyties: žmogus buvo mėlynas, ledas — juodas. Rankoje žmogus laikė ledo kirvuką, vilkėjo ledo alpinisto kostiumą ant nugaros atmestu gobtuvu. Tulė žadėjo, kad smulkiausios detalės bus išgraviruotos labai kruopščiai — taip ir buvo: mažulyčio alpinisto profilio išlinkiuose ir įdubimuose juvelyras sugebėjo perteikti Zedo Jago veido bruožus.
— Patinka? — paklausė ji.
— Rani-ka, tai išties nuostabu. — Brolis atsargiai sukiojo skulptūrėlę rankose, jos grožio užburtas, jo veidas valandėlei sušvelnėjo. — Man nepaprastai patinka. Ačiū tau. — Jis pabučiavo seserį į kaktą. Paskui pakilo ir patraukė prie durų, nešdamas žaižaruojančią mėlyną figūrėlę abiem rankomis. — Pasistatysiu savo kambaryje. Reikės perspėti Amri, kad nė pirštu jos neliestų.
Tarpduryje jis dar kartą atsisuko.
— Šiandien vėl eisiu į ligoninę, — pasakė.
— Ką, dabar pat? — sušuko Rani.
Jis linktelėjo. Palauk, norėjo šaukti ji, palauk, mums reikia pasikalbėti, man labai praverstų tavo patarimas… Tačiau Zedo jau nė padujų neliko. Ji dar išgirdo žingsnius koridoriuje, paskui — uždaromų durų trinktelėjimą ir galiausiai stojo tyla.