Jago Šeimos Tinklas Čabado palydovą pasiekė laiku. Abanate laikrodžiai mušė penktą valandą. Zedas Jago stovėjo prie piloto išorinio vaizdo ekrano žvelgdamas — akys bylojo: žemyn, tačiau patirtis ginčijo — ne, anaiptol ne žemyn — į savąją planetą — baltą, mėlyną ir oranžinį pjautuvą (regimosios planetos fazės keitėsi priklausomai nuo palydovo padėties). Abanatą šiuo metu dengė šešėlis. Jeigu būtų diena, Zedas galbūt netgi kaip tik dabar jau kalbėtųsi su Rani. Iš koridorių atsklido balsai, įsakymai, žingsnių dundėjimas. Prasidėjo masinis beveik keturių tūkstančių vergų pergabenimas luotais iš Tinklo į Abanato Barakus. Procesas užtruks penketą dienų. O po penkių dienų jis pats, Džo ir vyriausiasis pilotas Gendži Kijohara apleis Tinklą — jų vietą užims valytojų brigada. Zedas negalėjo pakęsti tų kelių persikraustymo dienų: nei Uoste verdantys darbai, nei turistų srautas jo seniai nebedomino. Jis troško kuo greičiau atsidurti namuose.
Zedas akis įsmeigęs žvelgė į platų, švytintį savo pasaulio pjautuvą ir suirzęs ragino šį suktis sparčiau.
— Zedai-ka.
Jam iš užnugario prisiartino Džo. Visame Tinkle tik ji vienintelė kreipdavosi į jį vardu. Visiems kitiems jis buvo „komandoras”, o medikų personalo nariams — „vyresnysis Jago”. Tačiau Džo ėjo jo pavaduotojo pareigas jau devynerius metus — tiek pat, kiek Zedas vadovavo Tinklui.
— Kas yra?
— Jago Tinklo viršininką tiesioginio ryšio linija kviečia policijos pareigūnas, pavarde Maiklas A-Rae.
— Tas…
Džo sulinksėjo:
— Aha, tas pats.
Zedas susiraukė. Daugmaž kas penkerius metus Federacija į narkotikų kontrolės viršininko pareigas paskirdavo naują žmogų. Pastarasis buvo šviežiena, dar nepažįstamas.
— Ko jam prireikė?
— Nežinau, — atsakė Džo.
Zedas priėjo prie ryšio aparato, palietęs mygtuką aptemdė dėmesį blaškantį išorinio vaizdo ekraną. Zedas bandė prisiminti, ką žino apie naująjį narkotikų kontrolės viršininką, bet taip nieko ir neprisiminė, išskydusį atvaizdą iš VIN transliacijos. Tačiau iki šiol dar nė vienas A-Rae pirmtakų nebandė susisiekti su Tinklu.
— Gerai, pasikalbėsiu su juo.
Galbūt, pagalvojo jis, tasai A-Rae ims ir pasakys, kur pradingo visas dorazinas. Nušvito kompiuterio ekranas. Zedas pajuto, kad prisiartinusi Džo žiūri jam per petį. Patalpą užtvindė tykus kuždesys — pilotai girdėjo, kas vyksta. Zedas kreipėsi į išryškėjusį atvaizdą:
— Aš — Zedas Jago, Tinklo viršininkas.
Žmogus iš ekrano atsakė:
— Aš — Maiklas A-Rae.
Juk aš pažįstu šitą balsą, dingtelėjo Zedui. Mintyse jis dar kartą perklausė išgirstą sakinį, bet jokia smulkmena taip ir neišniro iš atminties gelmių, o kol Zedas stengėsi ją užčiuopti, balsas jau tapo lyg ir nebepažįstamas. A-Rae veidas niekuo nekrito į akis: rusva oda, taisyklingi bruožai — toks veidas būdingas daugeliui Kerėtojo gyventojų. Transliacijos laiko uždelsimo trukmė buvo vos viena minutė — iš to Zedas suprato, kad A-Rae laivas turėtų sukiotis kažkur visai netoli.
— Norėjote ką nors man pasakyti? — paklausė jis.
— Na, ne visai, — atsakė A-Rae ir kiek atsitraukė, kad pašnekovas galėtų matyti jį įrėmintą. Jo uniforma buvo visiškai paprasta, juoda, be jokių puošmenų, išskyrus ant krūtinės prisegtą sidabrinį rango ženklą. A-Rae už nugaros mirguliavo šešėliai: susispietę jo įgulos nariai dirsčiojo jam per petį taip pat, kaip Džo — Zedui, tačiau jie buvo matyti neryškiai, vos įžiūrimi. — Jūs, be abejo, žinote, kas aš.
Bene jis laiko mane kvailiu? — šmėstelėjo Zedui.
— Jūs — Gyvenamų Pasaulių Federacijos policijos padalinio narkotikų skyriaus viršininkas.
A-Rae susibruko rankas už juodo odinio diržo.
— Su įgaliojimais kontroliuoti visą transportą tarp sektorių ir uždraustų narkotikų platinimą visoje Galaktikoje.
Zedas į tai atsakė:
— Jago Tinklas paiso Federacijos direktyvų. Jago Tinklas gabena doraziną į Sardonikso sektoriaus kalėjimus — ir niekur kitur.
Dabar jau Zedas neabejojo nepažįstąs A-Rae. Greta stovinti Džo raukėsi.
— Aš tai žinau, komandore, — atsakė A-Rae. — Vis dėlto, jei malonėsite, verčiau nemėginkime vienas kito mulkinti. Jago Šeima negamina dorazino nei Čabade, nei bet kurioje kitoje sektoriaus vietoje. Jago Tinklas dorazino įsigyja iš dilerių, o šie — iš kontrabandininkų, savo ruožtu pastarieji narkotiko gauna iš „Farmacijos”, tad visi jūs susijungę į pragaištingą neteisėtą grandinę. — Jo balse pasigirdo fanatiškos gaidelės. — Jums tikriausiai ne paslaptis, kad mano žmonės stebi kosmines trasas — gal kur pasirodys žinomi narkotikų kurjeriai. Įtikinau Federaciją, kad man būtinai reikia daugiau žmonių — ir mano prašymas buvo patenkintas. Mes rimtai nusiteikę sutraukyti tą grandinę, komandore. Smarkiai abejoju, ar tie, kurie pelnosi iš tokių blogio apraiškų, kaip narkotikai ir vergija, sugebės mums sutrukdyti.
Zedas atsakė:
— Numanau, kad turite omeny mane. Patikėkite, esu nuoširdžiai dėkingas už perspėjimą. Tik kam jis man? Grasinimais manęs neįbauginsite.
— Aš tai žinau, — užtikrino juodarūbis pareigūnas. — Daug žinau ir apie jus, ir apie Jago Šeimą, ir apie Čabadą. O jums tikriausiai žinoma, kad aš pats — iš Kerėtojo. Nemanykite, komandore, aš nė nesitikėjau jūsų įbauginti. Tiesiog norėjau susipažinti su priešu.
Ekranas aptemo.
— Vyrukas išties linkęs į melodramas, — tarstelėjo Zedas. Pareigūno veido atvaizdas valandėlę dar plūduriavo jo sąmonėje. — Tai buvo tikrai įdomu.
Atrodė, policijos viršininkas turi neblogą uoslę. Deja, jam pavyko į savo pusę palenkti Federacijos vyresnybę. O tai puikiausiai paaiškino, kur prašapo visi narkotikų kurjeriai: mažyčiais greitais laiveliais šmirinėjantys A-Rae žmonės juos išbaidė. Apie tai Zedas nutarė papasakosiąs Rani, bet žinia jos tikrai nepradžiugins.
Dar kelios valandos, ir Čabade išauš. Tada jis galės jai paskambinti.
Vėl prasižiojo Džo:
— Zedai-ka.
— Klausau, Džo.
Tos kelios paskutiniosios dienos Tinkle lyg tyčia kupinos visokių smulkių rūpesčių rūpestėlių — ir atrodo, kad visi jie reikalauja asmeninio Zedo dėmesio.
— Vietinis inspektorius į kai ką atkreipė mano dėmesį. Visai neseniai Uoste nusileido MPL tipo žvaigždėlaivis, pilotuojamas paties savininko, kažkokio Žvaigždžių Kapitono Deino Ikoro. Įrašai byloja, jog tasai Ikoro — narkotikų kurjeris; paprastai jis dirba Sinabaro sektoriuje, gabena kominą, tabaką ir Verdijos džiugmą. Jis ruošiasi leistis į Abanatą maršrutiniu luotu, tvirtina esąs turistas. Jo laive aptiktas tuščias dorazino šaldiklis.
— Labai keista.
Retsykiais pasitaikydavo, kad įjunkusieji į doraziną iš kitų sektorių (o tokių buvo labai nedaug, ir visi — ypač turtingi) pasiųsdavo kurjerį į Abanatą nupirkti vienos dorazino siuntos. Bet jeigu jau A-Rae žmonės taip kruopščiai gaudė kurjerius, bet kuris kontrabandininkas turėjo žinoti, kad dorazino šiuo metu čia nerasi — nei nusipirkti, nei netgi pavogti…
— Džo… — Zedas atsisuko. — Juk tu, prieš atiduodama tą mikrofišą man, pati ją peržiūrėjai?
— Taip, Zedai-ka.
— Ji buvo paženklinta „Tik tavo akims” spaudu.
Džo gūžtelėjo pečiais.
Zedas tik palingavo galvą.
— Turbūt reikėtų įsakyti tau niekada taip nebedaryti, bet žinau, kad vis vien nepaklausysi. Pasikalbėk su tuo Žvaigždžių Kapitonu. Netikiu, kad jis — tik paprasčiausias turistas. Išsiaiškink, ką jis čia veikia. Jis — anomalija. O anomalijos man nepatinka.
— Supratau, Zedai-ka.