— Kaip jis… kas jam pasakė? — sužiopčiojo jis.
— Net nenutuokiu, — atsakė Binkis. — Laikykis, drauguži. Štai, paimk. — Jis mestelėjo Deinui kažką minkštą, šis sugavo nė nesusimąstęs. Tai buvo apsiaustas. — Pravers.
Tai jau taip, pagalvojo Deinas, sustirusiomis rankomis apsisiausdamas pečius.
— Kiek laiko negrįžti? — paklausė.
— Aš nežinau, — atsakė Binkis. — Gal šešias valandas? Turiu nerti atgal vidun. Judinkis. Sėkmės.
Jis nuskubėjo atgal. Deinas stebėjo jį, lipantį laiptais. Koriosas atidarė duris, iš vidaus trykštančioje šviesoje buvo aiškiai matyti stambaus jo kūno apybrėžos. Judinkis, pasakė jam Binkis. Deinas tylutėliai patraukė rytų pusėn. Jeigu nesiliaus judėjęs, galbūt jam dar pavyks išvengti policijos patrulių.
Iki komendanto valandos beliko vos viena valanda, o Deinas vis dar negrįžo. Užsidariusi miegamajame, tarsi keritas narve, Rani be paliovos mynė pirmyn atgal, pirmyn atgal.
Ji smarkiai nerimavo dėl jo. Maža to — teko prisipažinti tai pačiai sau, — jautėsi ir kalta, išsiuntusi Deiną į hiperių rajoną ieškoti Loraso U-Eleno, prieš tai nepasitarusi su Zedu. Už langų tarsi brangakmenis švytėjo miestas; plačios baltos gatvės tviskėjo atspindėta žibintų šviesa. Rani priėjo prie lango ir kone priglaudusi kaktą prie stiklo pažvelgė žemyn. Šaligatviu pro namus vaikštinėjo žmonės — susikibę už rankų, juokdamiesi, šnekučiuodamiesi… Tik Deino tarp jų nebuvo. Susiraukusi Rani nužvelgė gatvę ir vėl ėmė žingsniais matuoti kambarį. Kiek metų reikėtų šitaip žingsniuoti, kad išmintų taką žvilgančiose medinėse grindyse?
— Rani-ka, vakarieniauti norėsite? — Tai Amri — mergaitė baugiai trypinėjo tarpduryje.
— Ne. Nebent… paklausk mano brolio, ar jis nori valgyti. — Zedas šįsyk grįžo iš ligoninės anksti, bet iš karto užsidarė savo kambaryje.
Mergaitė nuėjo. Rani girdėjo, kaip ji pabeldė, išgirdo jos balsą, paskui — ir Zedo. Amri sugrįžo.
— Rani-ka, jis sako nieko nenorįs.
— Gerai. Dėkoju, Amri. — Ji dirstelėjo į Binkį, kuris sėdėjo prie kompiuterio suvedinėdamas vardus — vardus žmonių, pranešusių, jog ateis į pokylį. — Binki, ar tu pavalgęs?
Jis pakėlė galvą.
— Taip, Rani-ka, ačiū. Pavalgiau maždaug prieš dvi valandas.
Prakeikimas, galvojo Rani, tai velnias, velnias, velnias… Galų gale ji atlošė pečius ir nudrožė koridoriumi iki Zedo kambario. Pabeldė į duris.
— Zedai-ka, čia aš.
Išgirdo jo žingsnius. Durys atsivėrė. Rani pamatė sujauktą patalynę, išblaškytus knygų diskus, degančią šviesą. Zedas vienoje rankoje laikė diaprojektorių. Atrodė pavargęs.
— Atleisk, nenorėjau tau trukdyti, — prašneko ji, — bet labai nerimauju dėl Deino. Išsiunčiau jį su užduotimi prieš tris valandas, ir iki šiol jis vis dar negrįžęs.
Valandėlę brolis žvelgė į ją taip, tarsi nesuprastų, apie ką ji šneka.
— Ką? — tarstelėjo. — Ir staiga atitokęs prašneko aštriau: — Prieš tris valandas? Jis tikrai užtruko per ilgai. Čia pat ir komendanto valanda.
— Žinau, — atsakė sesuo.
— Kur tu jį išsiuntei?
Rani atsiduso.
— Į hiperių rajoną.
— Ką?
— Taip. Vyliausi, kad jam pavyks perduoti žinią Lorasui U-Elenui.
— Kokią žinią? — paklausė Zedas.
— Kad aš noriu su juo susitikti. Bet dabar tai nesvarbu. Deinas jau tikrai turėtų būti grįžęs.
Atsigręžęs Zedas numetė diaprojektorių ant lovos.
— Taip. Ar apklausinėjai vergus? Galbūt kuris nors jį matė?
Ji papurtė galvą.
— Pagalvojau, kad jis galbūt kur nors įklimpo, gal jį kas sužeidė.
— Sužeidė! — Zedas prunkštelėjo. — Juk jis — Žvaigždžių Kapitonas, ne sykį nardęs į hipererdvę ir iš jos! Kas tau jį sužeis kažkokiame užkampio miestelyje?
— Visai ne užkampio! — pasišiaušė Rani.
Zedas nusišypsojo. Jau nebeatrodė susirūpinęs. Jis uždarė duris ir pirm Rani nudrožė įjos kambarį.
— Gerai jau, ne. Bet miestas nelabai didelis, o Deinas šešerius metus gyveno Nekso kosminiame uostamiestyje. Nori, kad paskambinčiau į ligoninę? — Jis apžvelgė kambarį. — O kur Binkis?
— Nežinau, — atsakė Rani. — Dar ką tik buvo čia.
Zedas pasilenkė prie kompiuterio. Vienu pirštu pasklaidė atsakymus į kvietimus pobūvin.
— Nuobodus darbelis.
Atsisėdęs į krėslą, Zedas nurodė kompiuteriui sustabdyti visas ankstesnes operacijas ir įvedė numerį linijos, tiesiogiai sujungiančios su pagrindine ligonine.
— Kalba vyresnysis gydytojas Zedas Jago, — tarė jis atsiliepusiam budinčiajam. — Prašau patikrinti, gal jūsų arba visų kitų apylinkės ligoninių priimamojo įrašuose užfiksuotas pacientas Deinas Ikoro — sužeistas arba patyręs nelaimingą atsitikimą. Deinas Ikoro: ūgis — maždaug metras septyniasdešimt, juodi plaukai iki menčių, oda — dramblio kaulo spalvos, ant kairiosios šlaunies — nykščio dydžio randas, kairiosios rankos bevardžio piršto krumplis deformuotas… — Rani apstulbusi klausėsi tokio visiškai bešališko, šalto išvaizdos apibūdinimo. — …tatuiruotė — mėlyna „J”. Jis — vergas.
Jie matė budinčiojo viršugalvį — darbuotojas užsižaidė su savo aparatūra. Galiausiai pakėlė galvą.
— Vyresnysis, apie tokį asmenį įrašų nėra nei mūsų, nei apylinkės ligoninėse.
— Jeigu jis pasirodytų bet kurioje ligoninėje, prašau tučtuojau tiesiogine linija informuoti apie tai Jago namus.
— Taip visada ir padarome, vyresnysis.
— Tuomet esu tikras, jog laikysitės šito principo ir šį kartą, — tarė Zedas ir išjungė ekraną. — Taigi. — Jo balsas skambėjo tvirtai, niūriai.
„Taigi” — trumpas dviskiemenis žodelis, visgi bylojantis kur kas daugiau: tu pasitikėjai juo, o jis tavo pasitikėjimą išdavė. Dabar jis — mano.
Įėjo Binkis; vos pastebėjęs Zedą, sustojo it nudiegtas.
— Ar kvietėte mane, Rani-ka? — paklausė.
— Ne, — atsakė ji. — Palauk… — Vergas atsigręžė į ją. — Binki, gal žinai, kur Deinas?
— Ne, Rani-ka.
Jis buvo labai išblyškęs. Laukė, ką šeimininkei dar pasakys, nesąmoningai gniaužydamas kaulėtas rankas. Nors ir jusdama jam užuojautą, Rani visgi suirzo ir tik numojo ranka.
Binkis patraukė prie durų lyg kalinys, paleistas iš kalėjimo kameros. Buvo jau iškėlęs koją į koridorių, kai staiga prašneko Zedas:
— Binki, grįžk čionai.
Binkis sustingo ir apsisuko. Jo veidas buvo baltesnis už ledą. Rani suraukusi antakius dėbtelėjo į brolį. Jai nepatikdavo, kai šis tiesiogiai įsakinėdavo Binkiui.
Zedas tarė:
— Jis meluoja, Rani-ka.
Brolis atsistojo ir pasitraukė nuo krėslo.
— Nejaugi nematai, kad jis meluoja? — Zedas pasuko prie persigandusio vergo. Rani ištiesė ranką, norėdama jį sulaikyti. Zedas sustojo. Binkis dvėsavo lyg ilgų nuotolių bėgikas. — Binki, noriu sužinoti tiesą.
Binkis apsilaižė lūpas.
— Aš… — Jis nurijo seilę. — Taip, aš jį mačiau. Jis buvo čia maždaug prieš dvi valandas.
— Čia? — sušuko Rani.
— Įėjo pro galines namo duris. Aš kaip tik nuėjau išmesti popierių… o Deinas išdygo lyg iš po žemių ir pasiėmė apsiaustą. Paklausiau, kur einąs, o jis atsakė: „Einu iš čia”, — paskui nusijuokė. Palinkėjo man sėkmės ir dar pridūrė, jog viliasi, kad niekada nebepasimatysime.
— Ne, — tarė Rani.
Binkis visas tirtėjo.