— Rani-ka, prisiekiu, tai tiesa!
— Bet juk tai kvaila!
— Sutinku, — atsiliepė Zedas. — Iš tikrųjų kvaila. Bet jis tiesiog privalėjo pamėginti sprukti. Net Binkis, nors puikiai žinojo, kad to daryti tikrai neverta, ir tas kartą iškeliavo pro valdos vartus. Tikriausiai jis su kuo nors susitiko hiperių kvartale, galbūt rado kokį pažįstamą…
— Ne, — pakartojo Rani. Jos širdis padūkusiai daužėsi. — Jis tikrai to nedarytų…
Zedas priėjo prie sesers ir viena ranka apglėbė pečius.
— Rani-ka, — ištarė švelniai, — ar taip sakai dėl to, kad esi tikra, jog jis nemėgintų bėgti — ar dėl to, kad manei, jog jis nė nemėgins, nes tu šito nenorėtum?
Rani akimirkai glustelėjo veidu prie brolio skruosto.
— Turbūt ir viena, ir kita, — atsakė ji.
Tai aš kalta, norėjo pridurti ji, tai aš išleidau jį į hiperių rajoną, aš pati daviau jam marškinius ilgomis rankovėmis, kad paslėptų tatuiruotę „J”… Čia pat ji prisiminė Binkį ir pajuto šiam gailestį.
— Binki, gali eiti.
Zedas vėl atsisėdo prie kompiuterio. Šįsyk paskambino į Abanato policiją, dabar jau jiems apibūdino Deino išvaizdą.
— Elkitės su juo švelniai, — pridūrė.
Kodėl jis tai sako? — parūpo Rani, bet balsu ji to nepaklausė. Žinojo atsakymą. Zedas norėjo, kad Deinas nesužalotas pakliūtų jam į nagus, kad kankinti jį galėtų pats.
Priėjusi prie lango ji atitraukė užuolaidą. Be jokios abejonės, visi keliai išskristi iš planetos jam užkirsti. Ji įsivaizdavo Deiną, nulindusį į kokią irštvą — slapstosi kaip laukinis žvėris žvarbioje, giedroje naktyje… Moteris vos nepravirko. Abiem rankomis atsirėmusi į palangę palinko tiek, kad kakta beveik palietė lango stiklą. Jeigu būtų telepate, galėtų jį prisišaukti. Ji atsigręžė. Zedas šypsodamasis kalbėjosi su Abanato policija. Deinai, galvojo ji, Deinai, tu paikas, užsispyręs, klastingas kvaily!
Jis paskambino valandą po vidurnakčio.
Rani, snūduriuojančią ant lovos, išbudino tykus, bet įkyrus kompiuterinės telefono linijos pypsėjimas. Krumpliais prasikrapščiusi akis, Rani nuspūdino prie ekrano, beveik neabejodama tuojau išgirsianti pagarbų policijos pareigūno balsą.
— Klausau, — tarė ji. — Čia Rani Jago.
— Rani? — atsklido kuždesys.
— Taip, — patvirtino ji. — Kas skambina? — Ir staiga suprato. — Deinai! — Ji dirstelėjo į laikrodį. Dievulėliau, kaip vėlu. — Kur tu?
— Viešojoje telefono būdelėje. Privalėjau paskambinti. Ar tau nieko nenutiko?
— Ką?
— Tau viskas gerai?
— Kuo puikiausiai, — nieko nesupratusi atsakė ji. — Deinai, sugrįžk, prašau tavęs.
— Ar grįžti saugu?
Rani sugniaužė ant kelių gulinčias rankas.
— Taip, — atsakė. — Pažadu. Grįžti tau bus visiškai saugu. — O dabar, pridūrė ji mintyse, reikia eiti ir pasirūpinti, kad taip būtų iš tikrųjų.
— Gerai, — pasakė jis, ir ryšys nutrūko.
Rani nusižiovavo ir staiga šyptelėjo tamsiam ekranui, apimta absurdiško džiaugsmo.
— Zedai! — šūktelėjo.
Po akimirkos brolis įpuolė pro duris. Kaip ir ji, tebebuvo su tais pačiais drabužiais, kuriuos vilkėjo visą dieną.
— Kas atsitiko? — paklausė.
— Deinas paskambino.
Zedas kilstelėjo antakius.
— Tikrai? Ir ką pasakė?
— Jis pareina.
— Nejaugi, — lyg išsisukinėdamas burbtelėjo jis.
Suirzusi Rani riktelėjo:
— Zedai, kas tau yra?
Jis atsakė:
— Rani, juk tai galėjo būti apgaulingas manevras. Neabejoju: jis nutuokia, kad patruliai jau turi jo išvaizdos aprašą. Ar tu paklausei, iš kur Deinas skambina? Ką jis pasakė?
— Paklausiau, — atsakė sesuo. — Jis skambino iš viešojo telefono.
Zedas delnu susiglostė plaukus.
— Ką gi, bent jau tai galime patikrinti. — Jis atsisėdo prie kompiuterio. — Skambutis turi būti užfiksuotas kompiuterio atmintyje — drauge su vieta, iš kur skambinta. Nagi, pažiūrėkime.
Rani nuėjo prie interkomo įtaiso.
— Amri, — ištarė. — Deinas grįžta. Prašau paruošti jam užkąsti ko nors karšto.
— Gerai, Rani-ka, — virpančiu balseliu atsakė Amri.
— Ką gi, jis sakė tiesą, — tarė Zedas. — Iš tikrųjų skambinta miesto telefono linija.
Rani nurijo seilę.
— Zedai-ka, — ištarė. — Prašau… tai svarbu. Man reikia su tavim pasikalbėti.
Jis pakreipė galvą.
— Apie Deiną? — paklausė.
Sesuo giliai įkvėpė.
— Taip. Nenorėčiau…
Staiga sugaudė pavojaus sirena.
Aukštėjančiais ir žemėjančiais tonais, primenančiais milžino alsavimą, ji stūgavo į nakties tamsą. Iš pradžių Rani net nesusigaudė, kas kelia tokį triukšmą. Tik po geros valandėlės prisiminė, kad namuose įjungta signalizacija. Kažkas braunasi vidun, dingtelėjo jai. Deinas? Nesąmonė, juk jis paprasčiausiai pasibelstų. Gal Laisvieji Čabado Žmonės?
— Rani, lauk manęs čia, — mestelėjo Zedas, puldamas prie durų.
Rani akimirką sudvejojo, o paskui jai dingtelėjo: kurių velnių turėčiau laukti? Juk tai mano namai. Ar šen, ar ten — saugiau man nebus.
Atlapojusi duris ji pasuko prie laiptų. Apačioje rėkavo Zedas. Amri stovėjo vergų koridoriuje ir trynėsi akis, palaidi plaukai vilnijo jai iki juosmens. Sirena vis nesiliovė kaukti — veriantis, paniką žadinantis spiegimas.
— Binki! — sušuko Zedas. — Koriosai!
Iš savo kambario išlindo Koriosas; jis vilkėjo naktinius marškinius, buvo su saulės akiniais. Juk dabar naktis, dar spėjo šmėkštelėti mintis Rani. Ji nulipo laiptais iki pat apačios.
— O kur Binkis? — paklausė.
Iš vergų koridoriaus išniro Zedas; Rani suvokė, kad jis perbėgo koridorių, atidarinėdamas visas duris iš eilės. Dabar apsisuko, kumščiais įsisprendęs į klubus.
Į Rani klausimą atsakė Koriosas:
— Išėjo.
Signalizacijos kauksmas verte vėrė Rani galvą. Ką tai reiškia? — nesuprato ji. Ūmai į jos klausimą atsakė riaumojimas. Į vestibiulį siūbtelėjo liepsnos.
Amri suklykė. Ištiško langas. Mergaitę apsiautė tirštų juodų dūmų tumulas. Dusdama Rani suriko Zedo vardą.
— Rani, bėk į virtuvę!
Ji net neįžiūrėjo brolio per dūmus. Užsimetusi marškinius ant galvos, ji prisispaudė juos prie nosies ir lūpų. Amri vis dar klykė — kraupus, ausis draskantis riksmas. Urduliuojančioje tamsoje sušmėžavo stambus pavidalas, ir klyksmas nutrūko. Žingsnis po žingsnio Rani apgraibomis slinko virtuvės link. Zedas sulaikė seserį anksčiau, nei šioji pasiekė užpakalines namo duris.
— Durys užremtos iš išorės, — riktelėjo Zedas. — Eime į sandelį.
— Mes užtrokšime, — ištarė Rani. Akys jau pradėjo ašaroti.
— Sandėlis gerai vėdinamas, be to, erdvus. Net jeigu jie aptiko laukan išeinančias ventiliacijos angas, ten vis vien oro dar daug.
Zedas stumte stūmė ją pirm savęs. Koriosas niurgztelėjo ir atlapojo duris.
Laiptuose tvyrojo aklina tamsa. Rani galvoje šmėkštelėjo beprotiška mintis: palaukite, tuojau atsinešiu kuo pašviesti. Ji net sukikeno įsivaizdavusi, kaip lipa laiptais su dvokiančia Domnos Sam žvake rankoje. Zedas nulipo kelias pakopas žemyn ir ištiesęs ranką sugriebė jos pirštus.
— Eikš, — tarė. — Lipk žemyn, tik nesustok.
— Nieko nematau, — pasiskundė ji.
— Lipk ir tiek, Rani-ka, aš neleisiu tau nudardėti.
Pro atviras likusias duris vidun veržėsi dūmai. Galų gale bent liovėsi kaukusi signalizacijos sirena. Kosėdama Rani leidosi į tirštą, sausą tamsą. Koriosas jau atsidūrė ant laiptų jai už nugaros ir uždarė duris.