— Dar pora laiptelių — ir grindys, — pranešė Zedas.
Ji prisiminė Amri.
— Amri? — ištarė.
Zedas tvirčiau sugniaužė jos pirštus.
— Amri žuvo, Rani.
Ji linktelėjo prisiminusi siaubingą klyksmą.
— Tegul juos skradžiai, tegul juos skradžiai, — kvėptelėjo ji. — Kokia šiurpi mirtis.
— Ne, — atsakė Koriosas. — Nusisuko sprandą.
— Tu nusukai jai sprandą? — paklausė Rani.
— Taip.
— Rani, — ištarė Zedas, — jeigu ištiesi rankas į priekį, užčiuopsi sieną.
Ji ištiesė rankas priešais save ir delnais atsirėmė į plastiką. Šis buvo šiurkštus, gruoblėtas. Išsekusi Rani atsirėmė į sieną, nelygus paviršius skaudžiai braižė nuogą petį. Ji susizgribo pametusi marškinius. Kažką murmėjo Koriosas — jis tolo, balsas vis labiau silpo:
— Atsargų spintelė, atsargų spintelė, šaldytuvas, šaldytuvas, vandentiekio vamzdis, radiatorius, filtras, ventiliacijos anga…
— Kur? — pertarė Zedas. — Rani, eime.
Ji pajudėjo per karščiu alsuojantį rūsį. Palietė kažką šaltą. Vandentiekio vamzdis, dingtelėjo jai. Įkaitęs oras veržėsi į plaučius. Juk tai Binkis, persmelkė ją skausminga mintis. Binkis melavo. Binkis padegė namus.
Prie jos sugrįžo Zedas.
— Ventiliacijos angos atviros, Rani-ka, — tarė jis.
— Ką tai reiškia? — paklausė ji.
— Tai reiškia, — atsakė Zedas, — kad šį kartą liksime gyvi.
Virš galvos į grindis trenkėsi kažkas didelis. Rūsio lubos driokstelėjo ir sudrebėjo.
— Ar griūva namas?
— Gabalais, — atsakė Zedas.
Oras rūsyje darėsi vis troškesnis. Rani neįstengė pravirkti. Ji atsišliejo į Zedą ir pajuto jo delną, glostantį jai plaukus, o visą kūną purtė nesiliaujantis drebulys.
Penkioliktas skyrius
Vos išniręs iš šiaurinės Bulvaro pusės šešėlių, Deinas išvydo liepsnas. Tik dabar susizgribo jau kelias minutes girdėjęs sirenos kauksmą. Galvoje prašmėžavo blausi mintis: kažin kur ir kas dega, o jei tai iš tikrųjų gaisras, ar jis didelis, ar netoli nuo Jago Šeimos namų… Suvokimas, kad vis dėlto pernelyg arti, smogė staiga; Deinas pasileido tekinas. Virš galvos šmaižiojo kateriai, gausiai spjaudydami kažkokius baltus chemikalus: pusiau skystį, pusiau dūmus. Deinas prabėgo Įkūrėjų Lanką ir sustojo įsirėžęs į susimetusį žioplių būrelį. Šie jį apurzgė. Deinas išsprogino akis. Jago Šeimos namo nebebuvo. Tiesa, sienos tebestovėjo, bet stogas išnyko, lyg nebuvęs, taip pat ir durys, langai; nebeliko vidinių koridorių, išgaravo ir visas antras aukštas, tarsi sieros rūgšties nuėstas. Abanato ungniagesių gausiai liejama cheminė medžiaga ugniai slopinti ilgomis žaižaruojančiomis vijomis rangėsi ant šen ten vis dar pliūpčiojančių liepsnos liežuvėlių, ant akmeninių laiptų, ant gatvės. Ugniagesiai, vilkintys apsauginius kostiumus, nešini talpyklomis su ilgomis žarnomis, braidė po tuos šiurpius griuvėsius, baltais debesimis apipurkšdami vis ištrykštančius žiežirbų spiečius.
— Girdėjau, jie surado vieną kūną, — netoliese pasigirdo moters balsas — tai buvo viena žiūrovių. — Įdomu kieno.
Deinas nurijo seilę. Ne, galvojo jis, negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo namo, virtusio nuolaužų krūva; dūmai jau ėmė graužti akis. Ne, šito negali būti…
— Prašome išsiskirstyti, — atsklido kažkieno kito, oficialus, balsas. Žibinto spindulys plykstelėjo Deinui į veidą, jis žengė atatupstas. — Pasitraukite… Ei, stok!
Kažkieno rankos stvėrė jį. Dievulėliau, spėjo pagalvoti Deinas, visą kelią skutau tekinas — tiesiai Abanato policijai į glėbį! Jis kryptelėjo, stengdamasis išsukti riešą iš pareigūno gniaužtų, ir jau pasiruošė bėgti, bet kažkas sunkus vožėsi jam į nugarą. Skaudžiai. Deinas dar bandė muistytis. Jį sučiupo dviese ir privertė išsitiesti.
— Vardas?
Jis papurtė galvą.
Jie trūktelėjo aukštyn jo rankovę. Šviesos spindulys vėl ėmė slankioti veidu.
— Tai tikrai jis, — sumurmėjo kažkas. — O štai ir „J”. Kuo tu vardu?
— O tu kas? — atsiliepė jis.
Vietoj atsakymo jis susilaukė stipraus smūgio atgalia ranka, po kurio neišsilaikė ant kojų. Pargriovę kniūbsčią, policininkai surišo jam už nugaros rankas.
— Vardas! — nieko gera nežadančiu tonu pareikalavo balsas.
Deinas nurijo galugerklyje susitelkusį kraują ir atsikosėjo.
— Deinas Ikoro.
Jie grubiai pastatė jį ant kojų, šviesa plykstelėjo į akis. Jis užsimerkė ir buvo pavaišintas skambiu antausiu. Prašneko jau kitas balsas:
— Elkis su juo švelniai — pamiršai?
Pirmasis balsas atsakė:
— Tai šūdas, nieko jam nenutiko.
Deinas prasimerkė. Aplink jį spietėsi keturi policininkai.
— Jo veidas tinsta, — tarė vienas.
Tas, kuris jam smogė, susiraukė.
— Kam rūpi, kaip jis atrodo? Elkitės su juo švelniai… Kaip panorėsiu, taip ir pasielgsiu, štai kas. Tasai, kuris taip įsakė, spirga kažkur tame sukruštame gaisre.
— Dar ne visus kūnus pavyko rasti, — tarė kažkuris.
Deinas prasižiojo:
— Kas čia atsitiko? — Jam jau skėlė galvą.
Tasai, kuris jam smogė, atsigręžė.
— Kaip tik šito mes dar paklausime tavęs. Turėtum žinoti, kad vergas neišleidžiamas į laisvę, jeigu jo šeimininkas miršta smurtine mirtimi. Vieną kūną tame pragarėjau suradome. — Jo veido raumenys slankiojo po oda. — Man regis, tau reikėtų jį pamatyti. Mėgsti gerai paskrudintą kepsnį? Kas nors juk turi atpažinti lavoną. — Jo pirštai susmigo Deinui į žastą. — Eime.
Jie nužingsniavo prie namo griuvėsių, po kojomis treškėjo chemikalų kristalai. Staiga kažkas suriko, vienintelį žodį atkartojo aidas:
— Gyvi! Gyvi!
Deiną laikęs policininkas sustingo, visi kiti pasileido tekini riksmų link. Kiek įmanoma žemiau nusileidęs kateris nukreipė į griuvėsius baltą galingo žibinto spindulį. Deinas prisimerkė. Staiga tarsi iš niekur, iš po žemių, iš pačios griuvėsių tirštumos, išdygo trys pavidalai — trys juodos figūros baltos šviesos sraute. Viena jų tikrai buvo Koriosas; iškėlęs ranką jis dangstėsi veidą. Kiti du stovėjo susiglaudę ir buvo vienodo ūgio.
Ugniagesiai džiaugsmingai stūgavo. Deinas atsišliejo į policijos autobusiuką. Nuo smūgio jam maudė žandikaulį. Zedas ir Rani lėtai patraukėjų link apsupti policininkų. Vadinasi, žuvo Amri, sumojo Deinas. Žibintas staiga užgeso, kateris šovė aukštyn. Deino akys pasruvo ašaromis, kurios jau niekuo negalėjo padėti.
Netoliese sušnarėjo balsai. Staiga kažkas ištarė:
— Palaukite.
Sunki ranka šleptelėjo jam ant peties.
— Deinai. — Tai buvo Zedas. Deino akys palengva ėmė vėl apsiprasti su tamsa. Zedo skruostą puošė juodų suodžių dryžis, drabužiai buvo virtę skarmalais. — Deinai, kodėl tu bėgai?
Deinas apsilaižė lūpas. Zedo pirštai įsikirto jam į petį.
— Binkis liepė man bėgti, — ištarė jis.
Zedas linktelėjo ir jį paleido.
— Atriškite jį, — įsakė.
Tasai, kuris jam smogė, prasižiojo:
— Bet, komandore, sakėte, kad jis — pabėgęs vergas, tad mes pamanėme…
— Suklydau, — pratarė Zedas. Sprendžiant iš balso, turėjo būti neišpasakytai pavargęs. — Velniai griebtų, atriškite jį. Jis nė nemano bėgti.
Deinas stovėjo nekrustelėdamas, kol kažkas perpjovė pančius. Tada pasimasažavo riešus.