— Rani…
— Ji sveika gyva, — patikino Zedas. — Eime.
Deinas nukėblino paskui jį svarstydamas, kur jie dabar traukia. Zedas atsakė į neišsakytą jo klausimą:
— Važiuojame pas Kynetus, jie mus priglaus. — Paskui jis grįžtelėjo į policininką: — O tą kitą jau suradote?
— Dar ne, komandore.
— Ieškokite, kol surasite, — paliepė Zedas.
Policijos autobusiuko durelės nuslydo į šalį. Jie sulipo vidun. Vyriškas balsas ištarė:
— Leiskite jums padėti, Domna.
Rani įlipo į autobusiuką ir klestelėjo ant sėdynės. Pažvelgė į Deiną, paskui — į Zedą. Paskutinis kiek neryžtingai įlipo Koriosas, prisimerkęs net nuo blausios šviesos palubėje. Be saulės akinių jo veidas atrodė susitraukęs ir kažkoks tarytum apsinuoginęs. Durelės užsivėrė, autobusiukas trūktelėjo iš vietos.
Rani paklausė:
— Gerai jautiesi?
Deinas ne iš karto susizgribo, kad moteris kreipiasi į jį. Nelabai žinojo, ką reikėtų atsakyti.
— Na, ne visai, — pasakė. Ir pabandė nusišypsoti, kad ji, jei panorės, galėtų pamanyti, jog jis juokauja. — O jūs?
— Ne, — pasakė ji.
Rani sukryžiavo rankas ant krūtinės. Buvo visa suplukusi, aplipusi purvu. Kažin kur ji spėjo praganyti marškinius? — šmėkštelėjo Deinui.
— Amri žuvo.
Zedas tyliai ištarė:
— Negalvok apie tai, Rani-ka.
Sesuo atsakė:
— Privalau apie tai galvoti! — Jos lūpos trūkčiojo. — Kad jį kur skradžiai! Tegul jį skradžiai ir te velniai nujoja! Norėčiau, kad pragaras iš tikrųjų egzistuotų, kad jis galėtų spirgėti ten per amžius!
Kas? — parūpo Deinui. Šitokios Rani jis dar niekad nebuvo matęs. Kunkuliuojantis jos įniršis baugino. Akys priminė du lydyto vario telkinius purviname veide.
— Tu nežinai, — sušvogždė ji, — tu net nenutuoki, ką reiškia girdėti degančios mergaitės klyksmą.
Deinas susizgribo, kad šie žodžiai skirti jam.
— Ne, — ištarė jis. — Nežinau.
— Tasai bailus apsimelavęs klastūnas… — Ji pristigo kvapo, atsikvėpė ir tęsė: — Aš dar pamatysiu jo lavoną, prisiekiu. Savomis akimis pamatysiu, kaip jis miršta.
Stipriai sugniaužusi kumščius ji užsimerkė. Zedas apglėbė seserį per pečius, atsidususi ji veidu prigludo jam prie krūtinės. Ramindamas brolis ėmė glostyti jai galvą.
Binkis, dingtelėjo Deinui. Tikriausiai ji kalbėjo apie Binkį. Juk Koriosas čia, o Amri negyva. Autobusiukas barškėjo gatvėmis, kol pagaliau atvežė juos į Promenadą ir sustojo prie Kynetų namų. Durys buvo atviros, ant laiptų lūkuriavo Aliza.
Ji iš karto atskubėjo artyn ir stvėrė Rani į glėbį. Margarita Kynet stovėjo tarpduryje, drauge su ja — ir keletas vergų.
— Vonią, — mestelėjo Aliza. — Pavalgyt ir į lovą. Rani, Margarita palydės tave viršun. — Ji pabučiavo Rani į skruostą ir stumtelėjo arčiau Margaritos, kuri pastvėrė moterį už rankos visai kaip vaiką. — Zedai, labai džiugu matyti, kad tu sveikas gyvas. Paruošėme tau kambarį greta Rani, šeimyniniame sparne.
— Aliza… — prasižiojo Zedas.
Ji kilstelėjo ranką, šitaip jį nutildydama.
— Zedai Jago, jei pradėsi dėkoti, man tai labai nepatiks. Vergų pusėje įkurdinsime jūsų vergą ir jūsų tarnautoją — jei tik jis neįsižeis. — Ji dirstelėjo į Koriosą.
Milžinas suniurnėjo kažką nesuprantama ir papurtė galvą.
Deinas ypač aštriai jautė, kokie purvini ir sudriskę jo drabužiai. Norėjosi padėkoti tai moteriai, kad įsileido į namus… Žvaigždės, pagalvojo, man svaigsta galva. Jis pasilenkė, kad neprarastų pusiausvyros, ir atitoko sėdįs ant laiptų; skrandis vartaliojosi kūliais. Tai tas prakeiktas gesinimo purškalas kaltas, dingtelėjo jam. Tikriausiai prisiuosčiau chemikalų.
Ant sprando nusileidusi Zedo ranka paveikė lyg elektros iškrova. Deinas atsikvošėjo akimirksniu, kraujas supulsavo gyslose. Virpančios kojos beveik neberėmė.
— Truputį vėliau norėsiu su tavim pasikalbėti, — tarė komandoras. — Neužmik.
Jis užkopė laiptais aukštyn. Deinas užsimerkė. Jautėsi visiškai išsekęs. Neužmik. O dievulėliau, šmėkštelėjo jam, tik ne dabar… Jis prisivertė atsistoti. Vienas vergų padėjo jam užlipti laiptais. Vos įžengęs į vėsius, gaiviai kvepiančius namus, Deinas suglebo atsirėmęs į sieną; jis karštai vylėsi, kad Zedas užmirš, kad susmuks, kad paliks jį ramybėje. Deinas juk turėjo ką slėpti — net pernelyg daug ką, dingtelėjo jam. Vergas nulydėjo jį skliautuotu koridoriumi ir įleido į kambarį baltais bei žaliais tapetais išklijuotomis sienomis.
— Čia bus tavo kambarys, — tarė jis.
Paskui parodė Deinui, kur vonia, ir susiprato pasišalinti. Deinas sudribo ant lovos. Reikėtų nusiprausti, įkalbinėjo save, bet, sykį atsisėdus, sunku buvo prisiversti net krustelėti. Akys lipte lipo. Ne, tikino jis save, nemiegok. Juk nenorėtum būti išsijungęs, kai pasirodys Zedas. Jeigu jis pasirodys. Velniai jį nujotų. Su pasibjaurėjimu apžvelgęs purvo sluoksnį, kuriuo buvo aplipusios jo rankos ir drabužiai, Deinas leido apsiaustui nuslysti žemėn ir vargais negalais pasikėlė.
Kambarys, į kurį Margarita atvedė Rani, buvo didelis ir visas rausvas. Neapkenčiu rausvos spalvos, pagalvojo Rani. Ji išgirdo, kaip šniokšdamas į vonią bėga vanduo. Į kambarį ir atgal zujo vergai: nešiojo patalynę, drabužius, maistą. Užuodus gardžius iš lėkščių sklindančius kvapus, Rani burna pritvinko seilių, bet, pamėginusi šio to užvalgyti, ji neįstengė nuryti nė kąsnio. Rani nusimetė drabužių likučius, o vergė atnešė jai chalatą — rausvą, gauruotą, pernelyg didelį.
Į kambarį įžirgliojo Margarita.
— Rani, ar tau dar pakaks jėgų šnektelėti su mano tėvu? — paklausė.
— Žinoma, — atsakė Rani, keldamasi iš krėslo.
Tuojau pat atėjo Imre. Net vidur nakties jis įsigudrino atrodyti puošniai, nors skruostai jau buvo apšepę.
— Domni, dėkoju, kad priėmei mano šeimyną į savo namus, — prašneko Rani.
Imre sugriebė abi jos rankas.
— Rani, nešnekėk nesąmonių, — tarė. — Šiąnakt visi namai Abanate — tavo. — Čia pat jam išgaravo visas santūrumas. Jis prapliupo: — Ak, brangioji, man… mums… mums visiems taip siaubingai gaila!
Rani lyg ir turėjo branginti tokius jo jausmus. Bet…
— Ne, — tarė. — Mes tik liūdime. O skaudžiai gailėsis tie, kurie šį gaisrą sukėlė.
Imrės akyse tvykstelėjo išgąstis, bet tuojau pat jis susitvardė ir puikiai ištreniruota ramybe pridengė savo reakciją. Paleidęs jos rankas, pasakė:
— Beje, jei jau prakalbome apie tai… Skambino iš Abanato policijos. Pareigūnė Curada. Prašė pasakyti tau, kad sugautas pabėgęs jūsų vergas, drauge su juo — ir dar keletas žmonių.
— Binkis… — Rani išsitiesė, įsitempė kiekvienas menkiausias raumenėlis.
— Taip, ji minėjo tokį vardą, — patvirtino Imre.
— Ar Zedas žino?
Imre papurtė galvą.
— Gerai. Nesakyk jam. Tegul Abanato policija laiko bėglį uždarytą, kol sulauks žinių iš manęs. — Rani pati išgirdo, ką kalbanti, ir išraudo. — Imre, atleisk man. Įsakinėju tau, lyg būtum mano sekretorius — tai neatleistina.
Kynetas nusišypsojo.
— Dar ir kaip atleistina. Su didžiausiu malonumu paskambinsiu į Abanato policiją ir perduosiu, ką sakei, o Zedui apie tai neprasitarsiu nė puse lūpų. Gal tau dar ko nors reikia?
— Ačiū, ne. — Man reikia naujo namo, pagalvojo ji, naujo pasaulio ir — o, Amri!
— Tuomet iškart tave ir paliksiu. Šiuose namuose gali visiškai nesibaiminti dėl savo saugumo. Policija sutelkė aplink jį beveik kariuomenės pajėgas, be to, vienas iš mano šeimynykščių visą naktį budės prie tavo ir Zedo durų.