Rani nurijo beišsprūstančią pastabą apie policijos pajėgų efektyvumą.
— Ar Zedas tai žino? Verčiau pasakyk jam, kitaip apsauginiui gali tekti nemaloniai nustebti, jei mano brolis vidury nakties sumąstys išeiti iš kambario.
Imre atsakė švelniai:
— Brangioji, dabar ir yra vidurys nakties. Bet pasakysiu jam.
Jis išėjo; jam įpėdžiui išsekė ir Margarita. Rani nuslinko į vonią. Vonios kambarys buvo milžiniškas, beveik tokio pat dydžio, kaip ir miegamasis; čia buvo matinio stiklo langai, visa įranga puošta aukso plokštelėmis. Rani trynė nuo savęs purvus tol, kol oda ėmė degte degti. Kai pagaliau ji išlipo iš didžiulės į grindis įleistos vonios, jos jau laukė vergė su rankšluosčiais, kvepalais, kremais.
— Palik viską čia, — tarė Rani. — Aš pati.
— Klausau, Domna.
Nuskalavusi nuo savęs gaisro ir mirties dvoką, Rani nuoga, nepasikvėpinusi šmurkštelėjo į rožinę lovą. Rausva patalynė buvo vėsi, nuostabiai maloni paliesti. Rani prisiminė, kaip gruzdėdamos rangėsi liepsną pagavusios užuolaidos. Negalvok apie tai, įsakė ji sau. Kambario durys virstelėjo.
— Rani-ka…
Ji kilstelėjo pasirėmusi alkūne.
— Zedai? Įeik, aš nemiegu.
Zedas įėjo vidun. Vilkėjo tamsiai žalią chalatą, kuris ties pečiais vos neiro per siūles.
— Kieno drabužius vilki? — paklausė Rani.
— Imrės. O tu?
— Tikriausiai Margaritos. O tu išsiprausęs kaip reikiant.
Ji pakėlė brolio ranką, priglaudė delną prie savo skruosto. Zedas neatitraukė rankos. Rani jautė, kaip jis dreba. Paskui brolis nuėjo į vonios kambarį, ji išgirdo tekant vandenį.
— Žiūriu, jie mėgsta nepaprastai prašmatnius vonios kambarius. Manoji vonia tokia didelė, kad panorėjęs galėčiau nardyti. — Jis parspūdino atgal, rankoje nešėsi puspilnę vandens stiklinę. — Štai. — Zedas ištiesė abi rankas. Kairiajame delne gulėjo dvi juodai baltos kapsulės.
— Kas tai? — paklausė Rani.
— Miegas.
— Nenoriu, — atšlydama ištarė sesuo.
— Išgerk. Tau šito reikia, reikia mums abiem. Paimk vieną kapsulę. Antroji — man.
Rani dvejojo. Paskui vis dėlto paėmė kapsulę, įsimetė į burną, paėmė iš brolio stiklinę su vandeniu. Zedas įsidėjo į bumą savąją. Rani nurijo kapsulę, jautė, kaip ši slysta stemple žemyn — dirbtinė užmarštis, pagalvojo. Kaip paprasta. Ji atidavė stiklinę Zedui, žiūrėjo, kaip sutrūkčiojo jo Adomo obuolys. Zedas padėjo stiklinę ant marmurinio staliuko prie lovos.
— Kodėl tau neatsigulus? — pasiūlė.
Rani išsitiesė ant pagalvių.
— Kol kas dar neima miegas.
Jis nusišypsojo.
— Nesibaimink. Tuojau užmigsi.
Staiga sesuo sunerimo.
— Nenorėčiau nieko sapnuoti.
— Ir nesapnuosi. — Zedas atsisėdo ant lovos krašto.
Aprimusi ji leido raumenims atsipalaiduoti. Netrukus pasijuto grimztanti. Gerai, pagalvojo Rani. Tačiau kai ją jau ėmė semti be galo ilga naktis, dar įstengė apversti liežuvį:
— Zedai-ka. Deinas… ar jis žinojo?
Pajuto, kaip brolis krustelėjo.
— Manau, ne, — tarė.
— Aš irgi taip manau.
Pirštų galiukais jis švelniai paglostė jos skruostą.
— Nesirūpink dėl šito, Rani-ka. Miegok. — Lova sujudėjo — jis pakilo. — Labanakt, dvyne.
— Labos nakties, Zedai, — sukuždėjo sesuo.
Išlindęs į koridorių Zedas linktelėjo moteriai, kuri su paralyžiuokliu rankoje stovėjo kiek į kairę nuo Rani durų. Ji irgi atsakė jam linktelėjimu, bet jos žvilgsnis nė akimirkai nenukrypo nuo koridoriaus bei šešėliuose skendinčių laiptų pakopų. Zedas liežuviu išstūmė neprarytą kapsulę iš burnos. Negalėjo eiti ilsėtis, kol nesutvarkys dar vieno reikalo. Jis nužingsniavo koridoriumi ir susirado vergą.
— Parodyk man, kur apsigyveno tie žmonės, kurie atvyko su mumis.
Jis ketino prislinkti prie durų be garso, tačiau pervargęs kūnas atsisakė klausyti: žingsniai gaudžiai aidėjo vergų koridoriuje. Kai Zedas atidarė Deino kambario duris, šis jau buvo pabudęs. Viename kampe spingsojo lempa. Kambarėlis buvo siauras, be jokios puošybos: lova, drabužių spinta ir beveik nieko daugiau. Lentynėlė tuo pačiu atstojo ir rašomąjį stalą. Nišoje greta jos stovėjo kėdė su skersine lentele vietoj atlošo. Zedas ją apsuko, atsisėdo apžargomis, sukryžiavo rankas ant krūtinės, nugara atsirėmė į beveik visai statmeną atlošą.
Deino plaukai buvo šlapi, kambaryje dvelkė muilu. Viena pusė Deino veido buvo pamėlynijusi ir išpurtusi. Zedas pasitapšnojo per skruostą.
— Čia skauda?
Deinas papurtė galvą.
— Ne, Zedai-ka.
Jis atrodė sukrėstas, tačiau ne ištiktas šoko. Gerai.
— Kaip tai atsitiko?
— Man smogė policijos pareigūnas.
Abiem rankomis jis laikė sugniaužęs antklodės kraštą, tarytum baimindamasis, kad ją gali iš jo atimti. Zedas pasistengė labiau atsilošti. Deino gniaužtai kiek atsipalaidavo. Zedas tarė:
— Šįvakar Rani buvo išsiuntusi tave su užduotimi.
Deinas vėl įsitempė.
— Taip, — atsakė.
— Turėjai surasti Lorasą U-Eleną.
Įtampa neatlėgo.
— Taip.
— Suradai?
Deinas nurijo seilę.
— Radau kai ką, kas gali surasti jį, Zedai-ka. Sumokėjau jai aštuoniasdešimt penkis kredus, kad perduotų Rani žinią.
— O paskui? — paragino jį Zedas.
— Paskui išėjau ir grįžau iki namų. Prie kampo mane pasitiko Binkis.
— Gatvėje.
— Taip. Jis pasakė… — Deino pečiai kilstelėjo. — Jis pasakė, kad judu su Rani susikivirčijote… kad jūs labai įpykęs. Dar jis pasakė, neva Rani pasiuntusi jį manęs pasitikti ir perspėti neiti į namus. Jis net atnešė man apsiaustą. — Deinas dirstelėjo į drabužių spintą. — Apsiaustas ten.
Zedui parūpo, ar tik tai nebūsiąs jo paties apsiaustas.
— Ar tiek jis ir tesakė?
Deinas linktelėjo, paskui pridūrė:
— Ne… dar jis pasakė, kad nesirodyčiau šešias valandas. Tai ir viskas.
— Ar jis pasakė, dėl ko mudu su Rani susivaidijome?
Deino akių vokai virptelėjo.
— Ne, — atsakė jis.
Zedas išsitiesė. Deinas nenuleisdamas akių sekė kiekvieną jo judesį. Zedo rankos nusviro prie šlaunų.
— Namą padegė Binkis, — tyliai prašneko jis. — Ir pasistengė atsikratyti tavęs, kad vėliau, kai visi, išskyrus judu, jau bus žuvę, galėtų dėl gaisro apkaltinti tave. Mums jis pasakė — pasakė labai įtaigiai, mes juo patikėjome, — kad tu ketini bėgti. — Deino akys išsiplėtė. — Aš pranešiau policijai, liepiau tavęs ieškoti. Bet paskui tu paskambinai. Binkis girdėjo, kaip Rani pasakė man, jog tu skambinai. Tada jis ir išsmuko pro duris. O kai atsidarė durys, pratrūko kaukti sirena. Matyt, Binkis sutriko ir įplieskė gaisrą — kaip, šito kol kas nežinau — ir pasipustė padus. Galimas dalykas, jam kažkas talkino. Jį sugaus, savaime suprantama. Rani, Koriosas ir aš išsigelbėjome nulindę į rūsį. Tikriausiai šito jis nenumatė. Amri stovėjo pernelyg arti sprogimo epicentro. Jos drabužiai akimirksniu užsiliepsnojo.
Iš Deino veido buvo matyti, kad jis rimtai priblokštas.
— Tai šunsnukis, — tyliai ištarė jis.
— Taip, — sutiko Zedas. Jis pakilo, kėdę nuspyrė šalin.
— Ar tu žinojai, kas rengiama, Deinai? Ar Binkis tau pasakė, o gal tu padėjai jam viską parengti? Ar dėl to negrįžai namo laiku?
Praėjo gera sekundė, kol Deinas įsisąmonino jam sviestus kaltinimus. Jis prasižiojo.