— Ne, — ištarė. — Ne!
Zedas priėjo prie lovos ir pasilenkė prie Deino. Šis atšlijo — traukėsi tol, kol pakaušiu atsirėmė į sieną. Delnu apglėbęs jo smakrą, Zedas jautriais pirštais apčiupinėjo žandikaulį. Užčiuopė pulsą. Šis tvaksėjo it padūkęs. Zedas surado nervą ir lengvai spustelėjo; Deinas jau alsavo trūksmingais gurkšniais. Zedas luktelėjo, kol pajuto, kaip nevalingas drebulys ima purtyti Deino raumenis.
— Jeigu man pamelavai, — Zedas prašneko labai švelniai, priversdamas persigandusį Deiną atidžiai klausytis, — jeigu pamelavai, prisiekiu, sudraskysiu tave į gabalus.
Jis palaukė, kad Deinas gerai suvirškintų, ką išgirdęs, paskui nuleido ranką. Deinas nekrustelėjo. Visas jo veidas žvilgėjo prakaito karoliukais. Zedas paliepė:
— Pasakyk dar kartą.
Deinas sukuždėjo:
— Aš nieko nežinojau.
Zedas stebėjo, kaip palengva slūgsta drebulys. Kol dar galutinai neišsivadėjo, Zedas ištiesė ranką ir piršto galiuku perbraukė bjaurią mėlynę ant Deino skruosto.
— Aš tavimi tikiu. — Jis pirštu lengvai patapšnojo Deino smakrą. — Bet aš pavargęs, šiąnakt mano akyse žuvo niekuo dėtas vaikas, tad mano nuotaika gana prasta. Ir dar — aš tave pažįstu, Deinai. Tu kažką sumelavai, kažką nuo manęs slepi.
Raumenys aplink Deino akis susitraukė, vėl atsipalaidavo. Jis pasakė:
— Taip, slepiu. Tačiau tai visiškai nesusiję nei su Binkių, nei su gaisru… nei su dar kuo nors panašaus. Tai ne mano paslaptis — kai kieno kito.
Zedas linktelėjo.
— Taigi, — tarė jis, — norėtum, kad leisčiau tau iškloti viską iki galo.
— Prašau… — ištarė Deinas.
Zedas svarstė, kaip jam pasielgus. Neatitraukdamas rankos nuo Deino gerklės, žvilgsniu jis skvarbė jauną jo veidą, ieškodamas išdidumo, išpuikimo, kuris bylotų apie polinkį į manipuliacijas. Bet taip ir neįžvelgė nieko panašaus. Jis labai stipriai jautė poreikį spjauti į prašymą ir priversti Deiną kalbėti — tam prireiktų dešimties minučių, tikrai nedaugiau, — bet pats suprato, jog tai darytų tik pykčio akinamas. Toli gražu nebuvo lengva sėdėti įkaitusiame, prirūkusiame tamsiame rūsyje ir laukti, kol namas visiškai sudegs arba kol kas nors užgesins gaisrą — laukti ir justi, kokia persigandusi Rani, ir žinoti, kad jam pačiam labai baisu ir kad jis ničnieko negali padaryti…
Komandoras atitraukė ranką. Tai buvo geležinė jo taisyklė: žaisti su aukomis sąžiningai. Priėjęs prie durų, Zedas atidarė jas, bet dar atsisuko. Deinas spoksojo į jį akis įsmeigęs, jo veide sustingo begalinė nuostaba. Zedas pridūrė:
— Manau, kad tiek aš tau skolingas. Perspėjau policiją, kad elgtųsi su tavim švelniai, bet jie nė nemanė klausyti. Kitąsyk tikriausiai taip paprastai neišeičiau, bet dabar jau vėlu, mes abu pavargę, pagaliau čia ne mano namai. Leisiu tau pasilikti vieną paslaptį, Deinai.
Rani atplėšė galvą nuo pagalvės.
Akimirką ji nesusigaudė, kur atsidūrusi. Patalynė palietus atrodė nepažįstama. Saulės spinduliai, besiskverbiantys pro rausvas (rausvas?!) užuolaidas, užtvindė kambarį blausiai rožiniu švytėjimu. Šviesa kažkodėl įžiebė mintį apie ugnį… Rani pirštai susirietė po antklode — ji prisiminė gaisrą, prisiminė akimoju užsiliepsnojusias užuolaidas, prisiminė Amri klyksmą. Akys perštėjo nuo taip ir neišlietų ašarų. Na taip, jos atsidurta Kynetų namuose — atvažiavo čia vakar naktį policijos autobusiuku drauge su Zedu, Koriosu ir Deinu. Tačiau be Binkio… Binkis sėdi kalėjimo kameroje, Binkis nužudė Amri, Binkis supleškino jos namus.
Rani išsiropštė iš lovos. Ant sienos kadaravo išsiuvinėta juosta, sujungta su varpeliu; Rani ją timptelėjo. Po akimirkos kažkas pabeldė į duris.
— Įeikite! — šūktelėjo Rani.
Į kambarį įėjo vergė, nešina glėbiu drabužių.
— Domna, — ištarė ji, mėgindama nusilenkti su visu nešuliu, — štai jums drabužiai.
Vergė užrioglino drabužių kaugę ant kėdės ir nutrepsėjo į vonios kambarį — prileisti vonios, dingtelėjo Rani. Ji peržiūrėjo drabužius. Purvinų jos pačios kelnių niekur nebebuvo matyti; tikriausiai Aliza išardė jas ir suvedė matmenis į kompiuterį, o paskui išmetė. Rani aptiko ketverius marškinius, ketverias kelnes, dvi tunikas ir suknelę, visa kas — iš jos mėgstamų audinių ir net jos mėgstamų spalvų: blizgančios sidabrinės, mėlynos, gintaro ir raudonai rudos.
— Kiek dabar valandų? — paklausė ji vergės.
— Domna, dabar trys valandos po saulėtekio.
Tokių nekonkrečių atsakymų Rani negalėjo pakęsti. Ji apžiūrėjo kambarį, kol galiausiai surado sieninį laikrodį. Jis buvo spintelėje lovos galvūgalyje. Nusimetusi rausvąjį chalatą Rani nužingsniavo į vonios kambarį ir apsišlakstė veidą šaltu vandeniu. Jos jau laukė vandens pripilta vonia. Moteris paskubomis išsimaudė. Matyt, Kynetai kur kas labiau mėgo vonią nei dušą. Kai ji išniro iš vandens, oda buvo glotni kaip šilkas — vergė buvo įpylusi į vonią kažkokio gaiviai kvepiančio aliejaus. Kol Rani grįžo į miegamąjį, susivyniojusi į rankšluostį, didesnį už ją pačią, lova jau buvo kuo dailiausiai paklota, užuolaidos, išskyrus nėriniuotą dieninę — atitrauktos. Per užuolaidos miglelę Rani išvydo išsikėtojusią geometriškai tikslios formos pagrindinę ligoninę, o kiek tolėliau — rudą pliką Dykvietės viršugalvį. Mintys galvoje ėmė burbuliuoti. Jai reikėjo pasikalbėti su Imre, pasikalbėti su Zedu, susirasti naują sekretorių, pasikalbėti su Deinu… Kažin ar jam pavyko užtikti Loraso U-Eleno pėdsaką?
Rani apsirengė sidabriniais bei mėlynais drabužiais. Staiga užgriuvo savojo kambario ilgesys: šioje svetimoje vietoje sunku buvo susikaupti ir galvoti, nuo pastelinių spalvų, regis, mirguliavo pats oras. Rani skausmingai pasigedo ryškių, griežtų savo namų apybrėžų. Anksčiau, regis, niekada nekreipdavo į tai dėmesio.
Visa tai sudegino Binkis. Siūbtelėjęs pyktis palaimingai atgaivino. Staiga plačiai atsilapojo durys, į kambarį įžengė Zedas. Jis irgi buvo apsirengęs sidabriniais bei mėlynais — Jago Šeimos spalvų — drabužiais; Rani akimirką tvirtai suspaudė brolį glėbyje. Ir vėl jųdviejų reakcija buvo vienoda. Dvyny! — mintyse kreipėsi ji.
— Miegojai? — ėmė kamantinėti jis.
Sesuo nusišypsojo.
— Štai tau užkietėjęs medikas. Taip, pone vyresnysis gydytojau, miegojau kaip užmušta.
— Ką veiksi šįryt?
Binkis… Tačiau ji neketino prasitarti Zedui apie Binkį.
— Kažką veiksiu, — miglotai numykė ji. — Man reikės naujo sekretoriaus.
— Aš štai pamaniau, kad reikėtų nueiti pasižiūrėti, kaip atrodo mūsų namas, — tarė Zedas.
— Abejoju, ar jį dar pavyks atstatyti, — švelniai atsiliepė Rani.
— Bent jau tokį, koks buvo.
— Aš ir nebenorėčiau tokio, koks buvo. O tu? — paklausė brolis.
— Nežinau, — atsakė ji. — Dar negalvojau apie tai.
— O aš maniau, kad jis tau nepatinka, — pasakė Zedas.
Man jis iš tikrųjų nepatiko, pagalvojo Rani. Tačiau tą namą statė dar Liza Jago. Tai šioks toks simbolis, reiškiantis šį tą daugiau nei asmeninę Šeimos istoriją. Staiga jai kilo įtarimas. O jeigu Imre nesilaikė pažado?
— Kodėl atsikėlei taip anksti? — paklausė ji.
— O tu? — klausimu į klausimą atsakė Zedas.
Ji šyptelėjo ir nerūpestingai atsakė žinodama, kad brolis nepatikės:
— Zedai-ka, aš šį bei tą nuo tavęs slepiu.
Bet jis nenusijuokė, tuo mažumėlę seserį suglumindamas.
— Tikrai? — Jo žvilgsnis staiga paaštrėjo. — Rani…
Jį pertraukė beldimas į ir šiaip atviras duris. Garsiai linkėdamas labo ryto vidun įėjo vergas, nešinas padėklu su milžiniška kauge popierių. Lygiai taip pat paštą atnešdavo Amri, pagalvojo Rani ir pajuto, kaip širdis susigniaužia krūtinėje lyg suspaustas minkštas žaisliukas.