Vergui iš paskos atsekė Aliza Kynet.
— Labas rytas, brangioji, — pasisveikino.
Ji pabučiavo Rani ir nusišypsojo taip, kaip galėtų nusišypsoti vyriausiajai dukteriai, paskui atsisuko į Zedą. Didžiai Rani nuostabai, šis stovėjo nė nekrustelėdamas, kol Aliza pabučiavo ir jį.
— Miegojote? — paklausė ji jų abiejų.
Zedas atsakė:
— Taip, Aliza. Ačiū.
Rani tarė:
— Ačiū, puikiai. — Ji mostelėjo į padėklą. — O čia kas?
— Laiškai, atėję tavo vardu su rytiniu paštu. Daugumą jų pasiuntiniai įteikė tiesiai į rankas. Laiškai iš viso Abanato — žmonės reiškia užuojautą, galbūt siūlo prieglobstį… — Ji nusišypsojo be lašelio pagiežos. — Ir kas galėjo pagalvoti, kad Jago Šeimai Čabade prireiks prieglobsčio?
— Nė vienas iš mūsų, — atsakė Rani.
Ji pasklaidė popierius. Laiškus buvo atsiuntę Ferisas Diuras ir Teo Levosas, daugybė smulkesnių Abanato šeimų, Jago verslo partneriai, bankai, netgi Čarita Diamos — šį laišką Rani pakėlė, kad pamatytų Zedas ir Aliza. Šie nusijuokė. Atėjo oficialus pranešimas iš Čabado Tarybos Žemesniosios Grupės — šie reiškė užuojautą ir siūlė pagalbą, tiesa, konkrečiai nenurodydami kokią. Buvo laiškas ir iš Kleros Brion; be kita ko, ji rašė: „Jei tik galiu kuo nors padėti, paskambink man. ” Iš Tulės laiško nebuvo. Popierių šūsnyje Rani aptiko ir spausdintą Abanato policijos raštą, pranešantį, kad Ramasas I-Okadas kalinamas centrinėje policijos nuovadoje drauge su dar penkiais Laisvųjų Čabado Žmonių grupuotės nariais, kurie pasidavė patys. Šį Rani vogčiomis įsibruko į kišenę. Krūvos apačioje buvo VIN laikraštis rėkiančia antrašte: „JAGO ŠEIMOS NAMAS NUŠLUOTAS NUO ŽEMĖS PAVIRŠIAUS!” Rani susiraukusi tik dėbtelėjo į jį.
— Rani, Aliza, tikiuosi, atleisite man… — prasižiojo Zedas ir žengė durų link. Tarpduryje vos nesusidūrė su trečiu vergu, nešančiu dar vieną padėklą, nukrautą šešių ar septynių patiekalų pusryčiais. Zedas pasičiupo nuo padėklo pyragėlį su kiaušininiu kremu ir išžirgliojo lauk.
Rani tarė Alizai:
— Norėčiau pasisamdyti sekretorių.
Aliza atsakė:
— Na, žinoma, brangioji. O kol kas Imre liepė vienai iš savo sekretorių pagelbėti tau, kiek tik reikės. Jos vardas — Niala Hamiš, ji labai sumani.
— Vienai iš savo sekretorių?
— Jis samdo tris, — paaiškino Aliza. — Atleisk, brangioji, ar tau iškart reikės daugiau nei vienos? Žinoma, mes galėtume…
— Ne, ne, — pasiskubino paprieštarauti Rani. — Vienos pakaks į valias. Tiesiog man išvis niekad nereikėjo daugiau nei vieno sekretoriaus.
Aliza papūtė putnias lūpas.
— Tasai vienas turėtų būti išties neeilinis.
— Taip, — sutiko Rani. — Toks ir buvo. O kur galėtų būti vergas, atkeliavęs vakar su manimi, ir namų ūkvedys?
— Abu juos apgyvendinome vergų kambariuose.
— Norėčiau pamatyti Deiną. Vergą.
Aliza mostelėjo vienai savo vergių ir pusbalsiu sumurmėjo įsakymą.
— Ir paprašyk Nialos, kad ateitų čionai, — pridūrė ji. — Rani, kol dar nieko nepradėjai planuoti, norėčiau pasakyti, kad šį namą gali vadinti savo namais tiek, kiek tik norėsi.
Rani papurtė galvą.
— Aliza, niekur nerasi tokios kilnios širdies kaip tavo, — pasakė, — bet nemanau, kad tavo namų darbininkai bus labai patenkinti, jei reikės rūpintis dviem šeimynomis. Kai tik galėsime, mudu su Zedu grįšime į užmiesčio valdą. Puikiausiai galime gyventi ir ten.
— Bet namą vis vien atstatysite? — šūktelėjo Aliza.
— Būtinai, — užtikrino Rani.
Koridoriuje sušnarėjo žingsniai. Ant slenksčio išdygusi nedidukė apvalaina moteriškutė nusilenkė. Rani ją atpažino — telefono atsakiklyje jau buvo mačiusi jos veidą.
— Domna, — tarė ji. — Aš — Niala Hamiš.
Rani jai nusišypsojo.
— Prašau užeiti, — pakvietė ją; Rani išsyk patiko ir moters balsas, ir laikysena. Atrodė rami ir išmananti savo darbą. — Mano šeimynykščiai vadina mane Rani-ka. Esu labai dėkinga, kad Domnis Imrė laikinai atleido tave nuo darbų, kad galėtum pagelbėti man. Pirmų pirmiausia reikia susidoroti su šita krūvai. — Ji parodė į popierių šūsnimi apkrautą padėklą. — Reikia į visus juos atsakyti, kai kuriems teks rašyti laiškus ranka. Ar galėtum surasti man kaligrafą?
Niala atsakė:
— Aš pati kaligrafe, Domna… atleiskite, Rani-ka.
— Nuostabu, — pasakė Rani.
Staiga ji pajuto, kokie gundantys pusryčių kvapai tvyro kambaryje. Priėjusi prie apkrauto padėklo, išsirinko gabalėlį keptos žuvies.
Vėl prašneko Aliza:
— Rani, brangioji, dabar jau turiu tave palikti. Jei tau ko nors reikės — tik pasakyk Nialai.
Ji nulingavo prie durų. O dar po kelių akimirkų pro jas įėjo Deinas. Jis irgi vilkėjo švariais drabužiais, o jo veidas buvo sutinęs; kodėl? — parūpo Rani.
Jis sustojo per kelis metrus nuo šeimininkės ir nusilenkė.
— Labas rytas, Rani-ka, — pasisveikino.
Jai labai magėjo pasakyti jam: o aš jau buvau patikėjusi, kad tu pabėgai. Knietėjo paklausti: ar tikrai bėgtum, progai pasitaikius? Ir dar labai norėjosi jį paliesti, apglėbti…
— Jeigu neprieštarausi… — grįžtelėjo ji į Nialą.
Sekretorė suprato iš pusės žodžio ir nedelsdama pasišalino; paskui ją išsekė ir vergai. Rani luktelėjo, kol spragtelės užsitrenkusių durų užraktas, ir tik tada įveikė atstumą, skiriantį ją nuo Deino. Abiem delnais palietė vyriškio rankas. Nuo jo sklido tas pats vonios aliejaus aromatas, kokiu dvelkė ir ji. Deinas stvėrė Rani į glėbį, patyliukais ištarė jos vardą, bet tuoj pat vėl paleido.
— Užmiršau tavo mėlynę.
Rani tik nusijuokė.
— Seniai sugijo. — Ji labai švelniai palietė jo skruostą. — O kaip įsitaisei šitą?
— Įtaisė policininkas, — atsakė jis, — vakar naktį. Kai jie dar manė, kad tai aš sudeginau namą.
— Namą sudegino Binkis.
— Žinau, — pasakė Deinas.
— Iš kur žinai?
— Atspėjau. Tiesiog jo ten nebuvo, supranti? O paskui, vakar naktį, tą pat pasakė ir Zedas.
— Ar mano brolis?… — Rani taip ir neįstengė užbaigti klausimo. Tačiau Deinas suprato ir papurtė galvą, atrodė kiek suglumęs.
— Ne. — Rani uždėjo delną jam ant krūtinės. Po plonu tunikos audiniu pajuto jo širdies tvaksėjimą, skubrų it sravus upeliukas.
— Binkis… jis liepė man bėgti. Pasakė: „Zedas žino”. Pati gali įspėti, ką aš pamaniau.
— O, taip, žinoma.
Ji iš tiesų galėjo tai įsivaizduoti, ir net labai gyvai. Bendra vizija pastūmėjo juos vienas kitam į glėbį. Deinas sudvejojo, paskui palietė jos plaukus.
— Aš taip jaudinausi dėl tavęs, Rani, — ištarė jis.
— O aš — dėl tavęs. Labai džiaugiuosi, kad paskambinai. Jei nebūtum paskambinęs…
— Nedaug trūko, kad ir nebūčiau, — prisipažino jis. — Bet Binkio elgesys sukėlė kažkokį neaiškų nerimą. Jis buvo… na, keistas kažkoks. — Deinas giliai įkvėpė. — Žvaigždės, buvau kvailys paskutinis.
— Visi mes elgėmės kaip tikri kvailiai, — atsakė ji. — Ar tu papusryčiavęs? Eikš, užvalgyk.
Ji žiūrėjo, kaip vyrukas valgo. Deinas nesirinkdamas kimšo stačiais kąsniais. Kai šiek tiek sulėtino tempą, Rani paklausė: