— Ar tau pavyko susisiekti su Lorasu U-Elenu?
Kąsnis, kurį jis kaip tik siuntė į burną, sustingo pusiaukelėje.
— Sutikau kai ką, kas gali jį surasti. Sumokėjau jai aštuoniasdešimt penkis kredus. Pasakiau, kad perduotų jam, jog tu nori su juo pasikalbėti — jis turėtų atsiliepti laišku.
— Ar esi tikras, kad žinia jį pasieks?
Deinas, rodos, nustebo.
— Taip, — atsakė. — Esu tikras. Ji… na, kai ji pažada ką nors padarysianti, paprastai ir padaro.
Kas? — knietėjo paklausti Rani. Bet čia pat ji prisiminė prižadėjusi Deinu pasitikėti. Be to, jai nesinorėjo matyti, kaip vergo akis aptraukia migla, labai aiškiai išduodanti, kad jis svarsto, kaip geriau pamelavus.
— Binkis uždarytas centrinėje policijos nuovadoje, — tarė Rani.
— Zedas to nežino. Noriu jį pamatyti.
Deinas susimąstė.
— Nejaugi jie negali atgabenti jo čionai?
— Ne, — atsakė ji. — Tuomet Zedas neišvengiamai sužinotų. Dabar jis išėjęs, ketino apžiūrėti… na, namą, tačiau bet kuriuo metu gali grįžti. Be to, noriu pamatyti jį ten — už visų tų durų, užraktų ir grotų.
— O kas girdėti apie Laisvuosius Čabado Žmones? — pasiteiravo Deinas.
— Jie irgi sutupdyti į kameras.
Pagrabaliojusi kišenėje ji užčiuopė policijos pranešimą. Ištraukė, padavė Deinui.
Skaitydamas jis sudorojo dar vieną gabalėlį žuvies.
— Ramasas I-Okadas? — tarstelėjo nesupratęs.
— Tai tikrasis Binkio vardas, — paaiškino ji.
— Dievulėliau. Kodėl tuomet tu vadinai jį Binkiu?
Rani atsakė:
— Kadaise turėjau žaislą tokiu vardu.
Deinas išsprogino akis.
— Žaislą? Kokį žaislą?
Deino intonacija ją suerzino.
— Koks dabar skirtumas? Kiek prisimenu, tai buvo žaislinis gyvuliukas. Na, minkštas žaislas. Kažkoks Senosios Žemės gyvūnas — žirafa. — Ji skėstelėjo rankomis. — Žvėris ilgu kaklu. Deinai, dabar tai visiškai nesvarbu.
— Taip, — sutiko jis. — Tikiu, kad tau taip atrodo.
Ji suraukė antakius:
— Gal malonėsi paaiškinti, ką nori tuo pasakyti?
Jis raustelėjo.
— Atleisk, Rani-ka. Prašau užmiršti apie tai. Jeigu nori keliauti į Abanato policijos nuovadą — kada ketini eiti? Dabar pat?
— Ar tu pasiruošęs? — tiesiai rėžė ji.
Jis linktelėjo.
Rani pagalvojo: tikriausiai reikėtų perspėti juos, kad atvykstu. Ji apsidairė po kambarį, bet kompiuterio niekur nepastebėjo.
Jei jis kur nors čia ir buvo, moteris tiesiog jo nematė. Priėjusi prie durų, atvėrė jas ir kyštelėjo galvą į koridorių.
— Niala! — Sekretorė akimoju išniro iš gretimo kambario. — Nuoširdžiai dėkoju už kantrybę. O dabar gal galėtum ateiti?
Niala šypsodamasi įžengė į kambarį.
— Ieškojau kompiuterio, — tarė Rani.
— Taip, žinoma, Do… Rani-ka.
Apskritaveidė moteris priėjo prie rausvais apmušalais aptrauktos sienos ir spustelėjo kažką, kas atrodė panašu į šilumai jautrią plokštelę. Sienos segmentas pasisuko, atverdamas nišą su ekranu, ryšio įranga bei klaviatūra.
— Neblogai, — įvertino Rani. — Gal sujungtum mane su Abanato policijos nuovada? Paprašyk Sachiko Curados… pareigūnės Curados.
— Žinoma, Rani-ka.
Smulkūs Nialos pirštai ėmė vikriai lakstyti klavišais. Ją stebint, Rani užplūdo skausmingi prisiminimai apie Binkį, apie tą pirmąją dieną, kai jis tapo jos sekretoriumi. Rani įsigijo jį per Aukcioną; kažkas jame moterį patraukė — galbūt vergo santūrumas? Ji nė pati nebežinojo, tačiau tai, kad ir kas tai buvo, švietė net iš po dorazino sukelto kvaitulio. Binkis iš tiesų buvo santūrus, uždaras žmogus. Ilgainiui jis atsipalaidavo, nebebūdavo toks įsitempęs jos akivaizdoje, apsiprato ir su namų papročiais; jis buvo mandagus, o retsykiais su juo net būdavo visai smagu. Juodu net pajuokaudavo, pralinksmindavo vienas kitą. Rani pasakodavo jam apie savo vaikystę, savo ruožtu Binkis su ja dalijosi — tiesa, labai labai šykščiai — slapčiausiais troškimais ir sielvartais.
Rani tiksliai prisiminė datą tos vasaros nakties, kai juokas nutilo visam laikui.
Ji tikrai nenorėjo, kad sekretoriui tektų šitaip kentėti. Perspėjo jį — toli gražu ne vieną kartą. Bet jis nesiklausė…
— Rani-ka… — tarstelėjo Niala.
Rani ne be pastangų prisivertė grįžti į dabartį.
— Ką?
— Sujungiau jus su Sachiko Curada.
Rani nuėjo prie kompiuterio. Iš ekrano į ją žvelgė tamsus Curados veidas. Ekrano pakraščiai mirguliavo: Curadai už nugaros vaikščiojo žmonės, tai patekdami į regėjimo lauką, tai vėl išnykdami.
— Domna Rani, — prašneko policininkė. Atrodė išsekusi, taip pat skambėjo ir balsas. — Džiaugiuosi matydama, kad jūs saugi.
— Ji krenkštelėjo. — Jūsų vergas — Ramasas I-Okadas — suimtas, jis čia. Jam pateikti oficialūs kaltinimai: pasikėsinimas nužudyti savo šeimininkę ir kitos vergės, Amri Utasdatter, nužudymas. Taip pat areštinėje laikome penkis Laisvųjų Čabado Žmonių organizacijos narius. Jų pavardės… bet jūs tikriausiai nė nenorėsite sužinoti jų pavardžių, ar ne, Domna? Visi jie — Federacijos policijos pajėgų narkotikų skyriaus darbuotojai.
Rani išgirdo, kaip aiktelėjo Deinas.
— Beprotybė kažkokia, — burbtelėjo jis.
— Turime visų jų pasirašytus prisipažinimus, Domna, — kalbėjo toliau Curada. Ji netgi šyptelėjo. — Taip pat turime ir jų atsistatydinimo prašymus — laukiame, kol laikinai einanti kapitono pareigas juos patvirtins.
— Ar, be prisipažinimų, turite kokių nors kitų įrodymų? — pasiteiravo Rani.
— Anas piršto atspaudas ant laiško sutampa su vieno iš jų piršto atspaudu. Be to, paėmėme visą jų įrangą. Galbūt vieną kitą iš jų jūs net atpažintumėte, Domna. Jie saikstosi, kad užpuldinėdami jus neketino nužudyti.
Rani atsakė:
— Tuo aš tikiu. Ar jau pričiupote A-Rae?
— Ne. Niekaip nepavyksta jo rasti. — Curados balsas nuskambėjo piktai.
— Dievulėliau, — suniurnėjo Deinas. — Hipererdvės farai tapo žudikais?
Rani pranešė:
— Pareigūne Curada, norėčiau atvykti aplankyti Bi… savo vergo.
— Jo apklausos įrašą saugome kompiuteryje, Domna. Norite jį paskaityti?
— Ne. Noriu pati su juo pasikalbėti. Sakėte… — Ji sudvejojo, bet paskui prašneko vėclass="underline" — Sakėte, kad jam pareikšti oficialūs kaltinimai. Bet aš nepateikiau jokių kaltinimų.
— Kaltinimus pateikia įstatymas, Domna. Procesas pradedamas automatiškai. — Curada pasitrynė akis. — Atleiskite, turėjau pasakyti aiškiau. I-Okadas ne tik kaltinamas pasikėsinimu jus nužudyti, Domna. Jis jau nuteistas, paskelbtas ir nuosprendis.
— Taip greitai, — sumurmėjo Deinas.
Rani pareiškė:
— Noriu su juo pasimatyti, pareigūne Curada. Nuosprendžio vykdymą prašau atidėti tol, kol aš su juo pasikalbėsiu. Jeigu dabar pat išeisiu iš šių namų, slenkančiomis šaligatvių juostomis atkaksiu iki jūsų durų per trisdešimt minučių. Taigi ateinu. Palaukite manęs.
— Gerai, Domna, — atsakė Curada ir nutraukė ryšį.
Niala tyliai paklausė:
— Ar tai jau viskas, Rani-ka?
Rani jautė maudulį plaučiuose, tarsi gana ilgokai būtų pamiršusi kvėpuoti.
— Taip, — tarė ji. — Deinai?..
— Taip, Rani-ka. Galime eiti. Bet…
Ji susiraukusi dėbtelėjo į vergą.
— Kas dar nutiko?
— Nemanau, kad jums verta keliauti per visą miestą slenkančiomis šaligatvių juostomis, — pasakė jis. — Juk jūsų atvaizdas puikuojasi kiekvieno VIN laikraščio pirmajame puslapyje.