— Velnias, — suniurnėjo Rani — apie tai nebuvo pagalvojusi. — Tavo tiesa.
Niala pasakė:
— Ant stogo yra įrengtas katerių angaras, Rani-ka. Jei nusisamdytumėte pilotą…
— Aš turiu savo pilotą, — atsakė Rani.
Šešioliktas skyrius
Abanato policijos nuovados katerių angare trypčiojo visas būrys vyresniųjų policijos pareigūnų. Tarp jų — ir Sachiko Curada. Ji, atrodė, kiek nusigando, kai Rani pasuko tiesiai prie jos.
— Domna Rani, ar galėčiau jums pristatyti…
Ji ėmė vardinti pavardes. Katerių angare tvyrojo prietema, buvo vėsu. Jų jau laukė liftas — su liftininku, besišypsančiu vergu. Jie gana ilgai leidosi žemyn. Vienas iš svarbiųjų asmenų paaiškino:
— Domna, nuteistųjų kameros įrengtos antrajame požeminiame aukšte.
Deinas stengėsi nė per žingsnelį neatsitraukti nuo Rani. Blausiai švytinčios sienose įtaisytos lempos, garsai, narkotikų kvapas, grotos — visa tai Deinui labai jau gyvai priminė Tinklą. Curada rodė jiems įvairias patalpas, pro kurias jie ėjo. Aparatūros prikimštas kambarys, kuriame stovėjo dar ir lova, pasak jos, buvo kvotos kamera.
Rani tarė:
— Jūs naudojate narkotikus.
— Žinoma, Domna.
Ji paminėjo narkotiką, kuriuo apkvaitindavo kvočiamus įtariamuosius. Deinui parūpo, ar tik Rani nemano, kad policija, siekdama išlukštenti tiesą, nevengia pasitelkti ir jos brolio metodų. Vis dėlto narkotikais tą patį tikslą galima pasiekti kur kas greičiau. Tačiau tiesiog ore tvyrantis panašumas tarp policijos nuovados kamerų bei Tinklo buvo toks akivaizdus, kad Deiną ėmė krėsti drebulys. Jis klausėsi Curados balso net negirdėdamas žodžių. Pareigūnė buvo tokia pavargusi, kad jos balsas skambėjo kaip gerokai nubrūžintas įrašas.
— Nuteistųjų kameros štai toje pusėje, Domna.
Curada mostelėjo į vieną koridorių. Deinas ir tikėjosi ryškaus apšvietimo, salsvo narkotikų kvapo bei tylos. Tačiau manė išvysiąs ir kur kas daugiau grotų. O šių plačiame koridoriuje išvis nebuvo. Kaliniai sėdėjo arba gulėjo mažytėse, korio narelius primenančiose kamerose — visus galėjai matyti pro stiklines sienas. Sienos buvo aptrauktos garsą izoliuojančia medžiaga.
— Ar jie mus irgi mato? — paklausė Rani.
Jos balsas skambėjo tarsi kažkoks svetimas. Deinas pasijuto nejaukiai. Iki šiol neatrodė, kad reginiai ar kvapai Rani kaip nors veiktų.
— Ne, — atsakė Curada. — Tai poliarizuotas stiklas.
Dauguma kalinių tiesiog tysojo ant gultų — iš pažiūros atrodė miegantys. Vienas kitas sėdėjo, tuščiu žvilgsniu dėbsodamas į plyną sieną. Visi vilkėjo bjaurią šviesiai pilką aprangą. Kai trejetas lankytojų ėjo pro šalį, nė vienas net nekilstelėjo galvos. Prie vienos kamerų Curada sustojo. Susirangęs ant gulto, atsukęs nugarą į koridorių, gulėjo žmogus.
— Tai I-Okadas, — tarė ji.
— Noriu įeiti vidun, — pasakė Rani.
Įsiterpė Deinas:
— Domna, sienoje tikriausiai įtaisyta speciali anga, pro kurią galite pasikalbėti.
Vien nuo minties apie tai, kad reikės įžengti į tą ankštą, tuščią kambarėlį, delnai sudrėko nuo prakaito.
Pareigūnė Curada ramiai paaiškino:
— Jeigu tik norite, galite pas jį įeiti, Domna. Koridoriaus gale budi sargybinis, jis monitoriuje stebi visas kameras. Štai ši lemputė, — ji bakstelėjo pirštu į raudonos šviesos taškelį ant kameros sienos, — rodo, kad aparatūra veikia. Be to, jis apkvaitintas narkotikais, jums negrės joks pavojus.
— Prašau jūsų, — ištarė Rani.
Curada išsitraukė iš kišenės plastikinį diską ir įkišo jį į plyšį greta durų. Durys susilankstė, įleisdamos svečius vidun. Rani žengė į kamerą. Deinas sekėjai įpėdžiui.
Durys užsidarė. Deinas suprato, kad už jų Sachiko Curada liko stovėti koridoriuje ir laukti, kol jie užbaigs. Binkis nejudėdamas gulėjo siauroje lovoje.
— Binki, — ištarė Rani.
Deinas spėjo pagalvoti, kad kalinys tikriausiai miega — ir nieko nuostabaus po ištisą naktį trukusios kvotos, dingtelėjo jam — tačiau Binkis staiga pasuko galvą. Lėtai, pasiramstydamas, jis atsisėdo. Remtis jam teko abiem rankomis. Jis buvo basas; kažin ar grindys šaltos? — nejučia dingtelėjo Deinui. Basos kojos… jis vėl prisiminė Tinklą. Ne, nė už ką negalvosiąs apie tai dabar.
Binkis atrodė perkaręs — sulyso vos per vieną naktį. Nusvarinęs galvą į šoną, jis užsižiūrėjo į Rani. Jo akys nejudėjo, vyzdžiai buvo išplėsti. Jis apsilaižė lūpas.
— Rani Jago.
Jo balse nebuvo nei pagarbos, nei baimės — vien tik begalinis nuovargis.
Rani paklausė jo:
— Ar tu visuomet buvai Laisvųjų Čabado Žmonių organizacijos narys?
Buvęs sekretorius prašneko taip, tarsi ji nieko nebūtų klaususi:
— Man pranešė, kad tu likai gyva. Žinia mane pradžiugino — trupučiuką. Apgailestauju, kad gaisre žuvo Amri. Norėjau, kad liepsnos pasiglemžtų tavo brolį. — Tai jis galbūt leptelėjo nė nesusimąstęs. — Neprivalau su tavim kalbėti, — pridūrė. — Ištisą naktį kalbėjau su policija. Jų gali ir klausti visko, kas tave domina.
Rani atsakė susimąsčiusi:
— Kadaise mes buvome draugai.
Jis kostelėjo.
— Su tavimi — taip, buvome draugai.
— Ar tai reiškia, kad tu visą laiką apsimetinėjai? — ramiai paklausė ji.
Jis ilgokai tylėdamas žvelgė į ją, paskui staiga pasitrynė veidą abiem rankomis. Kai pakėlė galvą, veidas buvo išmuštas dėmėmis.
— Turbūt ne, — atsakė. — Ar kaip tik to ir atėjai sužinoti? Tuomet padaryk man paslaugą. Draugišką paslaugą. Nebevadink manęs Binkių. Mano vardas — Ramasas I-Okadas.
Deinas sudrebėjo: visai nenoromis staiga prisiminė, kaip Zedas — palengva, metodiškai — atėmė iš jo netgi vardą. O paskui vėl grąžino.
Rani pasakė:
— Gerai. Ramasai, ar papasakosi man, kas atsitiko?
— Kas atsitiko? — Jis silpnai susijuokė. — Atsitiko Zedas, štai kas. Tavo brolis. — Jo veido raumenys trūkčiojo. — Ne, netgi tai — ne visai tiesa. Yra ir dar kai kas. Neturiu iliuzijų, kad tu kada nors suprasi. — Kalbėjo jis be jokios intonacijos. — Aš niekada nebandžiau išsiginti savo nusikaltimų. Tinkle nuolat gaudavau privalomą dorazino dozę, ir visa, kas ten vyko, atrodė teisinga. Aukciono aš nebeprisimenu. O paskui mane nusipirkai tu. Išsigabenai į savo valdą, supažindinai su savo darbais, išmokei naudotis įranga. Ir dar kalbėdavai su manim kaip su žmogumi. Ilgainiui net ėmiau tikėti, jog iš tikrųjų esu žmogus. Bet… — Jis sukosėjo. — Tai netiesa, dabar jau žinau tai. Mane pastebėdavai tik tada, kai tau prireikdavo kokios nors paslaugos, o jeigu ne — praeidavai kaip pro tuščią vietą. Aš buvau nematomas, daiktas, mechanizmas, kuris, kai juo nesinaudodavai, automatiškai išsijungdavo.
— Aš niekada nelaikiau tavęs daiktu, — tarė ji.
— Negaudavau net dorazino, — kalbėjo jis. — Tikriausiai dėl to ir pradėjau po trupučiuką kraustytis iš proto. Tu net nenutuoki, Rani Jago, kaip tai žiauru — palikti namų vergus be dorazino. Mes dirbame tau, bet patys liekame savimi — mes veikiame ir galvojame, esame sveiko proto, esame beveik laisvi… — Jis vėl sukosėjo. — Tačiau neįmanoma vienu metu būti ir laisvam, ir vergu. — Jis pažvelgė į Deiną. — Reikia manyti, tu supranti, apie ką kalbu, ar ne? Tačiau tu bent.jau turėjai savo muziką. Štai supleškėjusių tavo įrašų man tikrai gaila.
Deinas sunkiai nurijo seilę.