— Ką padarysi.
Binkis sakė tiesą: Deinas iš tikrųjų suprato tai, dar ir kaip suprato. Prisiminė pirmąją savaitę dvare ir tą vieną beprotybės akimirksnį, kai nedaug trūko, jog būtų tiesiog ėmęs ir išėjęs pro vartus.
— Taigi aš pabėgau, — kalbėjo Ramasas. — Žinojau, kad ištrūkti nepavyks. Bet tiesiog privalėjau išsivaduoti nuo tavęs. O paskui tavo brolis parsigabeno mane atgal — ir… žinai, kas buvo tada, ir tu leidai, kad tai atsitiktų! Prakaukiau iki užkimimo ištisas dvi dienas ir dvi naktis — nejaugi dabar tvirtinsi, kad negirdėjai?
Rani veidas patamsėjo.
— Aš bandžiau, — tarė ji. — Bandžiau jį sulaikyti.
— Ne, — atkirto Ramasas. — Niekada tuo nepatikėsiu — nes netikiu, kad panorėjusi negalėtum jam sutrukdyti. Man atrodo, kad tau patinka tai, ką jis daro.
Dievulėliau… — pagalvojo Deinas. Jis matė, kaip, išgirdusi šitokį kaltinimą, išblyško Rani.
— Tu klysti, — ramiai ištarė ji.
— Ne, aš neklystu, — užginčijo vergas. — Jis tave garbina. Jis niekada nedarytų nieko, jeigu tu nenorėtum, kad jis tai darytų. Vadini jį dvyniu — jis ir yra tavo antroji pusė, Rani Jago. Tu — gera, švelni, nuolaidi vergams, kadangi turi jį — ir jis už tave padaro visa tai, ko niekada netenka daryti tau pačiai. Dažnai įsivaizduodavau, kaip tu stovi koridoriuje už kambario, į kurį jis įkišo mane, durų ir su malonumu klausaisi. Ar tikrai taip buvo? Ar tu tikrai klauseisi?
— Liaukis! — įdūkusi riktelėjo Rani.
Jis tik pasijuokė iš jos.
— Priversk mane liautis. Kankink, kad liaučiausi.
Įsiterpė Deinas:
— Rani, tau nebūtina ilgiau likti čia. Galime jau eiti.
Ramasas nusijuokė, bet juoką pertraukė kosulys.
— Visiškai teisingai, gink ją. Bet neužmiršk, ką pasakiau. Jeigu prireiks, ji tavęs tikrai neapgins.
Jis atsišliejo į sieną.
— Ne, — tarė Rani. — Noriu likti čia. Aš vis dar noriu išgirsti apie Laisvuosius Čabado Žmones.
Ramasas linktelėjo.
— Gerai, papasakosiu, — pasakė. — Kodėl gi ne? Jei nepapasakosiu aš, tai padarys policija. Visi jie — hipererdvės farai. Aš šito nežinojau, kai pasisiūliau jiems padėti. Na ne, buvo ne visai taip — jie patys kreipėsi į mane. Laišku. Laišku, atėjusiu drauge su visais kitais tau adresuotais laiškais, kuriuos kiekvieną dieną atplėšdavau aš… Jie prašė manęs pašnipinėti tave — nedaugiau; tiesiog perduoti jiems žinias, kur tu eini, su kuo susitikinėji, ką veiki per dieną, kokia tavo darbotvarkė — tai aš ir dariau. Pasakodavau jiems viską. Tiesą sakant, vyliausi, kad jie tave nužudys. Jei tavo šeimininkas miršta, tu atgauni laisvę.
— Jei paaiškėja, kad ir pats prisidėjai prie šeimininko mirties, tuomet — ne, — atsakė Rani.
— Žinau, bet tikėjausi, kad jie pakankamai apsukrūs. Po to, kai jie numetė tą bombą, policija net nenutuokė, kur ieškoti kaltininkų. Prireikė šiek tiek laiko, kad suvokčiau, jog jie neketina tavęs žudyti. O tu gudri, pati tai perpratai. — Jis sukosėjo ir apsilaižė lūpas. — Norėčiau atsigerti vandens, — ištarė.
— O kur jo yra? — paklausė Rani.
Jis dūrė pirštu į čiaupą, kyšantį iš sienos. Greta ant kablio kabojo puodelis. Rani pripylė vandens ir per mažytę kamerą ištiesė puodelį Ramasui.
Jis godžiai išgėrė vandenį.
— O gaisras? — paklausė ji.
— Gaisras? Tai jau mano sumanymas.
— Hipererdvės farai apie tai net nežinojo? — paklausė Deinas.
— Žinojo. Jie ir aprūpino mane visa reikalinga įranga. Tačiau jie manė, kad gaisrą aš sukelsiu vidury dienos — nutaikęs momentą, kada nieko nebus namuose.
— Ar liepei man nešdintis kuo toliau vien tam, kad išgelbėtum mano gyvybę?
— Ne. Vyliausi, kad tave ir apkaltins sukėlus gaisrą. Kadangi nebūtų radę ir mano kūno, maniau, įtarinės tiek mane, tiek tave.
— Jis išsišiepė. — Viską suplanavo Maiklas A-Rae — viską iki menkiausios smulkmenoj, išskyrus tą paskutiniąją dalį. Jis siekia tave sužlugdyti, Rani-ka. — Staiga jo balse aiškiai suskambėjo pagieža. — Tikiuosi, jam pavyks. Jis turi paruošęs tau ir dar šį tą — kažką, apie ką netgi aš ničnieko nežinau, tad nieko ir negaliu papasakoti, kad ir kiek mane pumpuotų narkotikais. Jis niekina tave. Bet tavo brolio jis neapkenčia kur kas labiau — netgi labiau nei aš.
Išgirdus jo intonaciją, Rani veide neliko nė lašelio kraujo. Tačiau prašneko ji vis taip pat ramiai:
— Jis visai kvailas, jei mano, kad grasindamas privers mane pulti į paniką.
Ramasas atsakė:
— Tavo tiesa, jis tikrai kvailas. Galėjau perspėti jį, kad tu nesiduosi lengvai įbauginama. — Jis suglebo, atsišliejęs į sieną. Plaukai užkrito ant akių, o kalinys nė nekilstelėjo rankos, kad juos nusibrauktų. — Palik mane ramybėj, — ištarė. — Išeik. Aš jau atsakiau į tavo klausimus ir pavargau. Tikriausiai šiąnakt pat jie mane nužudys, tad tau nebeteks sukti galvos dėl manęs.
Deinas paklausė:
— Ką nori tuo pasakyti — jie tave nužudys?
Rani ir jos vergas sužiuro į jį su visiškai vienodomis veido išraiškomis. Atsakė Ramasas, gerokai suirzęs:
— Aš juk bandžiau ją nužudyti. Tai įtraukta į vergystės sutartį… jeigu vergas nužudo ar pabando nužudyti savo šeimininką, pats baudžiamas mirties bausme.
— Tu tai žinojai — ir vis vien mėginai? — apstulbo Deinas.
— Žinoma. — Ramaso šypsena priminė kaukolės vypsnį. — Nejaugi nori pasakyti, kad, turėdamas galimybę suversti kaltę kam nors kitam, praleistum progą nugalabyti Zedą?
Deinas gurktelėjo seilę.
— Aš nežinau. — Jį supykino vien nuo minties apie bandymą nužudyti Zedą — mat jeigu neišdegtų… — Bet Zedas nėra mano šeimininkas.
— Koks skirtumas, — atrėmė Ramasas. — Ji — nėmaž negeresnė už jį.
Deinas pastebėjo, kaip sutrūkčiojo sunertos Rani rankos.
— Aš taip nemanau, — tarė jis.
— Na ir kvailys per visą pilvą. — Jis ištiesė puodelį. — Dar vandens, prašau jūsų. — Rani netarusi nė žodžio vėl pripildė puodelį ir padavėjam. — Ačiū, Rani-ka.
Paskutinysis skiemuo nuskambėjo tūžmingai. Deinas įsitempė. Žvilgsnis nejučia slystelėjo prie raudono žiburiuko sienoje. Šis vis dar švietė nemirksėdamas, o Sachiko Curada kantriai lūkuriavo koridoriuje.
Staiga Rani žingtelėjo pirmyn. Atsiklaupė ir uždėjo delną vergui ant kelio.
— Ramasai… Binki. Ar tau baisu?
Jis dirstelėjo į ją, kiek atšlydamas prie sienos. Jį nupurtė drebulys.
— Žinoma, baisu. — Jis nurijo seilę. — Aš nenoriu mirti. Aš… — Jis užsikirto. — Nagi, dėl Dievo meilės, išeik, palik mane. — Jo veidas buvo baltesnis už kreidą.
Rani švelniai paklausė:
— Ar tikrai nori, kad išeičiau?
Tarp jų užsimezgė kažkoks bežodis ryšys, lyg būtų nusidriekęs nematomas, paslaptingas siūlelis. Kas tai? — pagalvojo Deinas. Viltis? Meilė? Jis nesuprato, kas dedasi. Rani atsigręžė į duris, kurios iš šios pusės buvo pilkos, neperregimos.
— Pareigūne Curada, — tarė ji. — Norėčiau šnektelėti su jumis.
Durys kaipmat atsivėrė, tarpduryje išdygo Sachiko Curada.
— Klausau jūsų, Domna.
— Kas dabar bus? — paklausė Rani. Ji vis dar tebeklūpojo.
Policininkė atrodė šiek tiek sutrikusi.
— Na, jis prisipažino. Tad nuosprendis skelbiamas automatiškai. Paprastai laukiame iki vakaro, tada narkotiku užnuodijame maistą ir tada… — Ji taip ir neužbaigė.
— Kokį narkotiką vartojate vykdydami mirties nuosprendį? — paklausė Rani.