— Morfidiną.
Deinas apie tokį buvo girdėjęs. Preparatas efektyviai slopino skausmą, bet, pasak gandų, priėjo buvo priprantama ypač greitai. Žinoma, šiuo atveju tai visiškai nesvarbu, pagalvojo Deinas. Nuo kvapo, sklindančio iš koridoriaus, jį ėmė pykinti. Jis pasistengė kvėpuoti giliai, kad apmalštų šleikštulys.
Rani ištarė:
— Binki?..
Vergo rankos drebėjo.
— Aš… o, tai nelengva.
— Tuomet pasilieku, — tarė Rani. Atsisėdo greta Ramaso ant siauros lovos ir pažvelgė į pareigūnę Curadą. — Neprieštaraujate?
Curada visai sutriko.
— Ne, Domna, — atsakė. — Tiesiog tai… neįprasta.
— Na ir kas, man nerūpi, — pareiškė Rani. — Eikite, neškite čionai savo narkotiką, pareigūne.
Curada išėjo. Deinas nusišluostė delnus į kelnes; jį jau kaip reikiant pylė prakaitas. Curada grįžo nešina puodeliu su nedidele juoda piliule vienoje rankoje ir pritrauktu švirkštu kitoje.
— Ką renkiesi? — paklausė ji.
Ramasas įsmeigė žvilgsnį į jos rankas. Linktelėjo į švirkštą.
— Tai juk greičiau, ar ne? — kimiai paklausė.
Deinui svaigo galva. Jis viena ranka atsirėmė į baltą sieną, kad nesvirduliuotų. Manęs visiškai nepykina, įtikinėjo jis save. Atsisakau leisti, kad mane supykintų.
— Taip, tai greičiau, — patvirtino Curada.
— Tada renkuosi šitą. — Jis pažvelgė į Rani. — Sakei, kad pasiliksi. Iki pat galo?
— Iki pat galo, — sutiko ji.
Pareigūnė Curada užtrenkė duris. Pakėlė švirkštą prieš šviesą — tikrina tirpalą, dingtelėjo Deinui.
— Prašau kairįjį riešą, — ištarė.
Ramasas atkišo jai kairįjį riešą. Šis drebėjo; Ramasas bandė prilaikyti jį antrąja ranka, bet drebulys nesiliovė. Rani ištiesė abi rankas į žmogų, kuris bandė ją nužudyti, ir sugriebė jo plaštaką. Curada įsmeigė adatą po oda. Iššoko vena. Curada stumtelėjo švirkštą, tada truputėlį patraukė stūmoklį atgal — į švirkštą patekęs kraujo lašelis nudažė skystį vos pastebimu rausvumu. Ramasas atsiduso; bejausmių lempų šviesoje jo veidas atrodė perregimas. Curada pastūmė stūmoklį — sustūmę visą, iki pat galo.
Kai ji ištraukė adatą, ant Ramaso riešo ištryško kraujo karoliukas. Burna prasivėrė. Jis apsilaižė suskeldėjusias lūpas, bandė prašnekti, bandė suriesti pirštus, nors raumenyse neliko net kūdikio jėgos. Jam taip ir nepavyko.
— Šalta… — sukuždėjo jis. Ir suglebo lyg maišas, iš kurio kažkas iškratė turinį. — Pasakykite mano dukteriai… — dar bandė tarti, bet raukšlės įtemptame jo veide staiga išsilygino. Jis dar įtraukė kelis menkus oro gurkšnius, nebegalinčius pripildyti plaučių, ir mirė.
Jie išėjo į koridorių. Deinas gniaužė kumščius, kol paskaudo krumpliai, visą dėmesį sutelkęs į regėjimo pojūtį. Rani kalbėjosi su policininke apie hipererdvės farus.
— Kas laukia jų?
— Jie — Federacijos pareigūnai, — atsakė Curada. — Tad juos išgabens į Neksą, kur bus teisiami ir, tikiuosi, pripažinti kaltais.
— Ar jie užsiminė ką nors apie naujus A-Rae planus? — Rani balsas buvo šaltas, ramus, intonacija neperprantama.
— Tik tiek, kad jis numatė, jog turėsiąs slapstytis.
— Galvojau apie tai, ką man pasakė Binkis… Ramasas.
Curada papurtė galvą.
— Apie tai jie nieko nesakė.
— Ar kiti A-Rae darbuotojai slapstosi drauge su juo?
— Atrodo, su juo liko tik pats branduolys, gal dešimt žmonių. Visi kiti hipererdvės farai šmirinėja po palydovą, vadovaujami laikinai einančios kapitono pareigas Henrietos Malons. Mus pasiekė gandai, kad kapitono pareigoms jau paskirtas naujas asmuo, moteris, ir kad ji, kad ir kas būtų, jau pakeliui į čia.
Pagaliau jie pasiekė liftą, sulipo į jį ir vėl iškilo į žemės paviršių. Deinas pajuto, kaip atsileidžia skrandžio raumenys.
Rani pasakė:
— Norėčiau pamatyti tų penkių policininkų apklausos įrašus. Ar įmanoma juos gauti?
— Visa informacija suvesta į kompiuterį, Domna. Pasirūpinsiu, kad medžiaga būtų persiųsta jums.
— Ačiū. Jūs labai maloni.
Liftas pagaliau užgabeno keleivius ant stogo.
Jie išlipo tiesiai į katerių angarą. Rani mandagiai atsisveikino su Sachiko Curada, paspaudė jai ranką ir paleido eiti sau. Deinas laukė. Šleikštulys jau neberaižė vidurių, bet nervai buvo tokie įtempti, kad jam atrodė, jog gruzda oda. Rani paskui jį įsiropštė į katerį. Stogas nuslydo į šalį, viršuje sutvisko dangus, ir pagaliau jie išsiveržė į laisvę. Deinas pasuko mažąjį aparatą tiesiog į šviesą. Ir paklausė:
— Kur nori skristi?
Rani dirstelėjo į jį nustebusi.
— Į Kynetų namus, savaime suprantama.
Jis pasuko katerį į pietus. Prieš akis nusidriekė Promenada. Rani atsiduso.
— Luktelėk, — ištarė. — Suk į vakarus.
Jis nuvairavo katerį virš žaižaruojančių ledkalnių.
— Tau jau geriau? — paklausė ji.
Deinas linktelėjo.
— Nemaniau, kad pastebėsi.
Moteris kilstelėjo antakius.
— Žinoma, pastebėjau. — Ji pasilenkė, prisipylė puodelį vandens, atsigėrė. — Deinai, tau juk niekad neteko savo akimis stebėti ko nors mirštant, tiesa?
Jis linktelėjo.
— O man teko. Mano motina numirė namuose. Taip pat ir Domna Sam. Man mirtis nėra visai nepažįstama. — Po medaus spalvos moters oda susitvenkęs kraujas nudažė ją bronzos atspalviu. — Tačiau stebėti šitą mirtį toli gražu nebuvo lengva. Kaip tik todėl ir likau su juo — nes buvo nelengva.
Deinas tarė:
— Nesuprantu tavęs.
— Žinau. Ir nesitikėjau, kad suprasi. — Ji atlošė galvą, apnuogindama kaklą. Kažkuo šita jos poza Deinui gyvai priminė Zedą, tik jis niekaip nebegalėjo prisiminti kuo. — Aš kai ką nuslėpiau nuo tavęs — turiu savų paslapčių, kaip ir tu. Binkis… — Ji užsikirto, bet tuoj pat tęsė toliau: — Binkis sakė tiesą. Buvo neįtikėtinai žiauru atiduoti jį Zedui į nagus. Privalėjau apkvaitinti jį dorazinu.
Kažkuri Deino sąmonės dalis sutiko su ja, jam knietėjo tai ir pasakyti. Bet čia pat jis pasijuto galvojantis: juk tu nieko negalėjai pakeisti, negalėjai žinoti, kaip jis jaučiasi — suprato atleidžiąs jai už nenorą žinoti, neigiąs jos kaltę, kurią ji pati pripažino.
— Tik nesugalvok apkvaitinti dorazinu manęs, — tarė jis. — Tuomet būčiau visai niekam tikęs pilotas.
— O iš Binkio nebūtų išėjęs sekretorius.
Juodu plaukė virš ledkalnių viršūnių. Ant vieno ledinių šlaitų Deinas pastebėjo krutančią figūrėlę. Ledo alpinistas? — dingtelėjo jam.
— Ar galiu kai ko tavęs paklausti?
— Klausk, — tarė Rani.
— Už kokį nusikaltimą buvo nuteistas Binkis… Ramasas?
— Turi omeny — Kerėtojuje? — Rani atsiduso. — Jis vertėsi iš padeginėjimo. Tiesa, pats nieko nepadeginėjo — vadovavo gaujai.
Deinas prisiminė Binkio žodžius, kuriuos šis sviedė jam dar pirmąjį vakarą dvare: „Juk aš galiu būti ir padegėjas ar žudikas, uždaužęs ką nors kirviu”. Kateris, pakliuvęs į šalto oro srovę, niurktelėjo žemyn; Deinas nė nesusimąstęs išlygino skraidyklę. Jis apsilaižė lūpas ir paklausė:
— O Amri?
— Ką — Amri? — nesusigaudė Rani.
— Kuo ji nusikalto? Buvo tokia jauna, tokia vaikiška…
Jo siaubui, Rani nusijuokė.
— Ak, Deinai, — tarė ji, jos balse skambėjo nuovargis. — Ak tu vargšas naivuoli. Nejaugi iki šiol niekad nesi sutikęs nė vieno žmogaus su praplautomis smegenimis?
— Praplautomis smegenimis? — Jis nepatikėjo savo ausimis. — Amri?