— Net du kartus, — atsakė Rani. — Ji buvo vagilė, Deinai, išradinga, nepataisoma vagilė. Kai įkliuvo pirmą kartą — jai buvo vos keturiolika, — teismas nusprendė, kad mergaitei gali padėti reabilitacija, ir išsiuntė ją gydytis. Išleista iš klinikos ji ištvėrė savaitę — ir vėl griebėsi senojo amato. Tąsyk jai buvo atliktas minimalus smegenų praplovimas, tokį jie vadina raminančiuoju. Bet tai nepadėjo. Tad antrą kartą lindo šiek tiek giliau. Galiausiai neteko vilties ir išsiuntė ją į Tinklą. Klinikos telepatas manė, kad vergovė galbūt padės tinkamai atkurti kai kuriuos smegenų procesus.
Deinas paklausė:
— Na, ir kaip… suveikė?
— Iš kur galiu žinoti? Iš manęs Amri niekada nieko nevogė, jei tave domina tai.
— Sunku patikėti… Ji atrodė tokia tyra.
— Tai įprastas smegenų praplovimo poveikis. Gal jau sukime atgal.
Deinas pakreipė katerį, sukdamas į pietvakarius, spirale skriedamas žemyn slystančios saulės link.
— Kaip tik dėl to dėl jos mirties užvis labiausiai ir kaltinu Binkį, — pridūrė Rani. — Amri tikrai nusipelnė galimybės tapti kuo nors kitu, nei buvo anksčiau.
Deinui galugerklyje susitvenkė tulžis. Jis pasijuto esąs kvailys paskutinis: manė, kad Amri — pats nekaltybės įsikūnijimas, o ji tuo tarpu buvo tik mažametė nusikaltėlė, pernelyg daug kartų įkliuvusi. Žvaigždžių Kapitonas — vergas, mergaitė — vagilė: Čabadas labai jau dažnai vertė aukštyn kojom tai, ką jis manė žinąs. Tai buvo neteisinga. Staiga vyrukas prisiminė žaislines hologramas, su kuriomis žaisdavo kadaise: jas apvertus atrodydavo, kad figūrėlė viduje sujudėdavo, bet pažvelgęs dar kartą įsitikindavai, jog ji nė nekrustelėjo, o jei bandydavai jas paliesti, ranka susidurdavo tik su glotniu plastiku…
Šitaip jis žaisdavo Peline, būdamas dar visai mažas vaikas. Žvaigždės, jis ir dabar dar vaikas, toks pat vaikas, kaip ir Amri…
— Deinai! — sukliko Rani.
Jis pašoko krėsle.
Nežinia, kaip tai galėjo nutikti, bet jie grėsmingai priartėjo prie kito katerio. Deinas labai aiškiai išvydo piloto veidą: šio burna beprasmiškai žiopčiojo. Jis staigiai pasuko į kairę, antroji skraidyklė spirale nušvilpė žemyn. Vis dėlto jiems pavyko prasilenkti. Grumdamasis su oro srove, kuri blaškė abu katerius tarsi kamščius vandens paviršiuje, Deinas sušniokštė:
— Ačiū!
Kvaily tu! — Tai buvo ne Rani balsas, be to, skambėjo jis tiesiog galvoje. — Čia Tamerlanas Orionas, Abanato vyriausiasis pilotas. Ir kur tu mokeisi skraidyti, pusgalvi nematytas? Nemėgink atsakyti, aš vis vien neišgirsiu. Bet kitąsyk malonėk akis išpūtęs žiūrėti, kur lakstai virš mano miesto, kitaip turėsi pasiaiškinti Zedui Jago, kodėl vos neužmušei jo sesers, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad oro keliuose pasitaiko ir kitų transporto priemonių.
— Deinai, kas? — primygtinai paklausė Rani. — Kas čia dedasi?
Ryšio pabaiga, — niauriai pridūrė balsas.
— Deinai!
— Luktelėk, — išspaudė Deinas.
Jam spengė ausyse. Jo paties laimei, jo gebėjimas bendrauti su telepatais buvo labai ribotas. Nekse jam kartą teko laikyti egzaminą pas telepatus — tada, kai siekė pelnyti Žvaigždžių Kapitono medalioną; po to jis visą tą dieną drybsojo paslikas.
Deinas nurijo seilę.
— Su manim ryšį buvo užmezgęs vyriausiasis pilotas, — paaiškino.
Rani dėbtelėjo į vergą taip, tarsi jis būtų staiga kuoktelėjęs. Ir atsargiai paklausė:
— Kaip? Aš ničnieko negirdėjau.
— Tu ne… ak. — Deinas gerokai nustebo. — Juk jis telepatas, Rani-ka.
— Tikrai? — Ji viena ranka pasitrynė smakrą. — Kaip keista. Aš to nežinojau, nors buvau su juo susidūrusi.
Visą likusį kelią virš Abanato Deinas vairavo katerį labai labai atidžiai, kol galiausiai pasuko žemyn, Kynetų namų link. Angaro stogas jau laukė jo atviras. Deinas jautė, kad jam būtina arba gerai išsimiegoti, arba nulįsti kur nors, kur niekas jo negirdėtų, ir kaip reikiant išsirėkti. Nežinia ką būtų atidavęs už galimybę išgelbėti savo muzikinius įrašus, žuvusius per gaisrą Jago Šeimos namuose.
Juodu nusileido į angarą.
— Palauk, — tarstelėjo Rani, kreipdamasi kažkur į šešėlius.
Deinas išjungė variklius ir liko sėdėti, rankas susidėjęs ant kelių. Rani atsirėmė į jį. Jo lūpomis šiūstelėjo jos plaukų banga. Deinas dirstelėjo į moterį ir labai aiškiai išvydo amžiaus bei įtampos išbrėžtas raukšleles palei jos lūpų bei akių kampučius.
— Deinai, ar tu neapkenti manęs?
— Neapkenčiu tavęs? — priblokštas pakartojo jis. — Ne.
— Nepaisant viso to, ko Binkis prišnekėjo apie Zedą ir mane?
Jis leido sau delnu prisiliesti prie moters skruosto.
— Ne. Nejaučiu tau jokios neapykantos.
— Džiaugiuosi. Turėčiau tau pasakyti…
— Pasakyti man — ką?
— Ne, — tarė ji. — Kol kas dar ne. Eime vidun.
Jis sulaikė ją.
— Rani, tau reikėtų…
Jos lūpos priartėjo prie jo burnos. Juodu apsikabino — tarsi du sutapę dėlionės kibučiai. Rani pirštai glostė Deinui nugarą. Jis giliai įkvėpė moters kvapo. Jos krūtys ir šlaunys prigludo prie Deino, ir jis pajuto, kaip jo kūnas krustelėjo atsiliepdamas.
Šitaip nieku gyvu negali tęstis, pagalvojo Deinas ir suaimanavo, kai moteris jį palietė.
— Rani. — Jis sugriebė ir abiem rankomis suspaudė jos plaštakas. — Rani, pasakyk man kai ką.
— Jei tik galėsiu.
— Kiek mes dar viešėsime šiuose namuose? Tris, keturias dienas? Savaitę? Dvi?
— Turbūt savaitę, — atsakė ji.
— O paskui grįšime į užmiesčio valdą. Ar Zedas pasiliks Abanate?
— Aišku, ne. Dvaras — jo namai. Jeigu jį iškvies į ligoninę, galės skraidyti iš ten.
— Ar dažnai tai gali nutikti?
Ji gūžtelėjo pečiais.
— Gal kartą per savaitę.
— Tavo brolis labai įžvalgus, — tarė Deinas. — Kaip manai, kiek laiko truks, kol jis perpras, kad mes buvome meilužiai?
— Tu kai ką užmiršai, — tarė Rani.
— Ką?
— Darieną Riis.
Iš tikrųjų — ją Deinas buvo visai užmiršęs. Kokius ten niekus Rani kalbėjo apie ją?.. A, Čerylo dėsnis, štai kaip ji tai įvardijo.
— Net nenutuokiu, ką ji gali pakeisti, — pasakė jis. — Šito nežinai ir tu. Rani, jeigu Zedas sužinos, kad dalijaisi patalu su manim, jis mane nužudys. Arba dar blogiau. Jis gali padaryti ir dar blogiau.
— O ko tu nori? Ką turėčiau padaryti?
Privalau paprašyti, tarė Deinas sau.
— Grąžink man laisvę.
Gintarinės moters akys taip ir smigo jam į veidą.
— O ką tu darysi atgavęs laisvę?
— Išvyksiu, — atsakė jis.
— Bet tu juk pažadėjai surasti Lorasą U-Eleną.
— Ir surasiu. Aš jau padariau, ką galėjau. To… mano draugė užmegs ryšį su juo — tuo nė trupučio neabejoju.
— O aš jau dėl nieko nesu tikra, — ištarė Rani Jago. Jos akys blykstelėjo prietemoje. — Jei aš negrąžinsiu tau laisvės, Deinai, ar mėginsi bėgti?
— Būčiau kvailys, jei mėginčiau, — atsakė jis, galvodamas apie Tori Lamoniką, apie savo laivą, apie hipererdvę…
— Bet ar mėginsi? — Rani nusipurtė Deino rankas ir pati įsikibo jo marškinių. — Ar mėginsi? — Ir pati sau atsakė: — Tikriausiai taip.
— Galėčiau tau pameluoti, — tarė jis.
— Nereikia, — atsiliepė Rani. — Nenorėčiau, kad man meluotum. — Ji piršto galiuku perbraukė Deino lūpas. — Deinai, paklausyk. Tu man reikalingas. Negaliu pasakyti tau kodėl, kol kas dar negaliu, tad žinok tik tiek: tu tikrai man reikalingas, tavo buvimas čia man gyvybiškai svarbus — dėl priežasčių, kurių tu negali žinoti. Prašau, prašau tavęs — sutelk kantrybę.