Jis paklausė:
— Tai ar grąžinsi man laisvę, Rani?
Ji atsakė:
— Taip, Žvaigždžių Kapitone. Bet dar ne dabar.
— Ir nepasakysi kada.
— Ne. — Ji tvirtai įsikibo jam į pečius. — Deinai, nebandyk bėgti. Pasitikėk manimi.
— Ne tavimi aš nepasitikiu, — tarė jis ir atidarė katerio dureles. — Po tavęs, Rani-ka.
Ji išlipo iš katerio. Jis uždarė dureles ir nužingsniavo pas Rani, lūkuriuojančią jo prie laiptų žemyn į namą, tuo pačiu galvodamas: gerai, Rani Jago, aš pasitikėsiu tavimi — tiek pat, kiek tu, regis, linkusi pasitikėti manim.
Kynetai valgyti sėsdavo visi drauge prie medinio stalo — tokio milžiniško, kad, norint jį pakelti, netgi skeliečių šeimynai tektų gerai paprakaituoti.
Zedas sėdėjo greta Deivio Kyneto. Berniuko artumas jį išgąsdino, bet netrukus komandoras atsipalaidavo. Prie stalo sėdėjo vienuolika žmonių: devyni Kynetų šeimos nariai, Zedas ir Rani. Stalas tiesiogine prasme suaimanavo, kai vergai apkrovė jį maistu. Visi Kynetai: ir didesni, ir mažesni — kirto pilna burna. Apžiūrėjęs namų griuvėsius Zedas jautėsi prislėgtas, tad jo apetitas gerokai nustebino jį patį. Iš gaisravietės jis patraukė tiesiai į ligoninę, tačiau ten darbo jam nebuvo, taigi kokią valandą pasisukiojęs po ambulatoriją Zedas grįžo į Kynetų namus ir griuvo miegoti.
Rani sėdėjo ir valgė. Zedas įdėmiai ją stebėjo: ji atrodė kažkokia pernelyg susitelkusi, kas jam kėlė nerimą. Prieš pat pietus ji pranešė jam apie Binkio mirtį. Kai išsivadėjo pirminis šokas — ne, ne šokas, galvojo jis, o įsiūtis, prisipažink, Zedai Jago, juk tikėjaisi, kad Binkis atiteks į tavo nagus, — jis liovėsi seserį kamantinėjęs. Dabar Rani kirto su apetitu, ir Zedas mintyse nuoširdžiai jai už tai paplojo. Jau daugelį valandų nervinė įtampa buvo vienintelė sesers varomoji jėga — jai reikėjo papildyti kuro atsargas.
Imre ir kažkuri iš vidurinių jų jo dukterų, Vera, karštai susiginčijo. Imre išpūtė skruostus ir pašiaušė barzdą, Vera atmetė raudonus plaukus ir trinktelėjo kumščiu į stalą. Atrodė, kad, išskyrus Zedą, niekas to nepastebėjo. Aliza per pusę stalo kažką suriko Rani — kažką apie orą; Rani atsakė taip pat pakeltu balsu. O tuo pačiu dirstelėjo į kitapus stalo sėdintį Zedą. Susišnekėti buvo išvis neįmanoma, bet Zedas perskaitė jos mintį iš akių: Viskas čia visiškai kitaip!
— K… k… k… komandore… — išspaudė Deivis. Berniukas kilstelėjo duonos lazdelę, tarsi manytų, kad ši gali imti ir kažką jam pasakyti.
— Juk kartą jau sakiau, kad nevadintum manęs šitaip, — tarė Zedas. — Argi nepasisakiau, kuo aš vardu?
— Taip, bet… — Deivis ėmė neramiai rangytis.
— Na, tai kuo aš vardu?
— Z… Z… Zedas.
— Na, matai. Ar norėjai ko nors manęs paklausti?
— Taip, norėčiau. Ar skrisdami kosmose žmonės valgo tokį pat maistą kaip mes?
— Turi omeny — tikrą maistą? — Zedas pasiėmė duonos lazdelę ir atsikando. — Kartais. Priklauso nuo to, kas esi, ar tau labai svarbu, ką dedi į bumą, kokiu laivu skrendi.
Duonos lazdelė buvo su sezamo prieskoniu.
— Tarkime, Tinkle?
— Tinkle mes gabenamės tikro maisto, panašaus į šį, tik… na, tokia patiekalų įvairove tikrai negalime pasigirti. Kai laivas yra kosminės stoties dydžio, maisto atsargos net keliems tūkstančiams žmonių neužima per daug vietos. Negalėtume pasiimti pakankamai maisto tik tada, jei iškeliautume ilgam, bet mūsų reisai trunka vos tris mėnesius. Be to, dauguma žmonių Tinkle ištisas dienas sėdi arba miega. Valgo jie nedaug.
— O jeigu skristame mažu laiveliu?
— Pasakyk, kokio tipo.
Berniukas išraudo.
— O jeigu MPL?
— Laivas pakankamai didelis, kad juo galėtų skristi kapitonas ir įgula: daugiausia — šeši žmonės. Tokį turėjai omeny? — Jis šyptelėjo berniukui. — Matau, kad domėjaisi tuo. Dauguma MPL tipo laivų gabenasi maistines plyteles. Orientuotis hipererdvėje ne visada būna lengva, kelionė kartais gali užtrukti gerokai ilgiau, nei tikiesi. Taigi, užuot skaičiavęs, kiek tikro maisto atsargų tau gali prireikti, ir užgrūdęs jomis laivą — o paskui galbūt vis vien pritrūkęs jų pusiaukelėje, — verčiau prisikrauni maistinių plytelių. Jos susispaudžia, o maitintis jomis gali tiek, kiek reikia, su sąlyga, jei užgeri pakankamu kiekiu vandens.
Įsiterpė viena jaunesniųjų mergaičių:
— Nejaugi ilgainiui nenusibosta?
— Dar ir kaip. Bet, kita vertus, skrisdamas hipererdvėje arba, šiaip ar taip, imi alkūnes graužti iš nuobodulio, arba visą dėmesį sutelki į tai, kaip išgelbėti nuosavą kailį, o jau tada nelabai jauti skonį, kad ir ką valgytum. — Vergas priešais jį pastatė didžiulį dubenį, prikrautą pyragaičių su kiaušininiu kremu. — Pripažįstu: toks maistas nė iš tolo neprilygsta valgiams, kurių skanauja jūsų šeimyna — jiems neįmanoma atsispirti, tokie gardūs.
Aliza nusišypsojo.
— Rani sakė, kad tu ypač mėgsti pyragaičius su kiaušininiu kremu.
— Ir dar duonines lazdeles, — pilna burna atsiliepė Zedas.
Deivio veidą išpylė raudonis.
Jo sesuo pastebėjo su kone profesionaliu susidomėjimu:
— Pažvelkite, vaikis išraudo.
Deivio ausys jau mažne liepsnojo, toks jis buvo sutrikęs; berniukas ėmė keltis iš už stalo. Imre nepiktai aprėkė dukterį. Zedas ryžosi uždėti ranką vaikui ant peties.
— Neišeik.
Aliza pabeldė į stalą, reikalaudama tylos. Vaikai aprimo, visų galvos pasisuko į motiną.
— Net nenumanau, ką Jago Šeima pagalvos apie Kynetų Šeimos svetingumą, — prašneko Aliza, — kai mes elgiamės taip, kaip elgiamės visada: rėkaliojame visa gerkle. — Imre sukikeno. — O tu nė kiek negeresnis už juos, — pareiškė jam žmona, turėdama omeny jųdviejų vaikus.
— Tikiuosi, dar blogesnis, — atsiliepė Imre. — Tu tik pagalvok, kiek jau metų aš lavinu tokius sugebėjimus.
Aliza atsakė:
— Tai aš labai gerai žinau. O dabar, mano mielieji, Rani nori pasikalbėti su tėčiu, taigi, mažieji ir vidurinieji vaikai, — visi marš viršun.
Siūbtelėjo visuotinis stūgavimas. Vera užriko:
— O ką mums pasiūlysi veikti viršuje?
Aliza atsakė:
— Žaisti.
Tokį pasiūlymą pasitiko mirtina tyla. Vėl prašneko Vera:
— Motin, netgi Deivis jau per didelis žaisti.
Deivis energingai sulinksėjo.
Prasižiojo Imre:
— Nagi, visi lauk iš čia! Šori, Jani, Margarita — jūs pasilikite.
Zedas kuštelėjo į ausį bepakylančiam Deiviui:
— O kas yra vidurinieji vaikai?
— Tie, kuriems daugiau nei keturiolika, bet mažiau nei dvidešimt. Tai Vera ir Kasparas, ir Joris, ir Šandoras…
— Valandėlę! Tai kiek jūsų čia iš viso?
Berniukas išsišiepė.
— Iš viso? Priskaičiavus mamą ir tėtį — dvylika. Kitų čia nėra — jie išvykę mokytis visokių dalykų.
Vergai nukraustė stalą. Rani pasiliko lėkštę jūros dumblių paplotėlių. Zedas neatidavė savojo dubens pyragaičių su kiaušininiu kremu. Visiems buvo įpilta vyno. Vienas iš vergų nunešė viršun lėkštę saldumynų.
— Dėl šventos ramybės, — paaiškino Aliza. — Kitaip jie nusuks vieni kitiems sprandus — turėsime viršun siųsti Zedą tvarstyti žaizdų.