Zedas tarė:
— Gali nieko nesakyti.
Janis atsiliepė:
— Privalau. — Jo akyse sužvilgo ašaros. — Aš… o dievulėliau, atleisk man. Labai gailiuosi, kad priverčiau tave kalbėti. — Jis pakilo. — Jau eisiu.
— Palauk, — tarstelėjo Zedas.
Jis žingtelėjo pirmyn, pats dorai nesuprasdamas, kodėl šito paprašė. Janis lūkuriavo. Zedas ištiesė dešinę — sveikąją — ranką. Janis pasitempė, kilstelėjo pečius — suėmė save į nagą. Zedas švelniai palytėjo jo skruostą. Šis buvo apšepęs vakarykščia barzda.
— Neatsiprašinėk, — tarė Zedas. — Viskas gerai. Man kaip tik to ir reikėjo. Ačiū tau — nors privalau perspėti, kad galbūt niekad nebegalėsiu į tave net pažiūrėti. Vis dėlto turiu pasakyti, kad tu būsi puikus gydytojas — matau tai. O jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, tikriausiai būtum ir puikus draugas.
Septynioliktas skyrius
Kitą rytą Zedui po akimis juodavo šešėliai.
Rani išsyk tai pastebėjo, kai brolis atėjo įjos kambarį palinkėti labo ryto.
— Zedai-ka, — ištarė sesuo, tiesdama jam abi rankas.
Jis padarė tą pat. Rani buvo užmiršusi sužalotąją jo ranką, tad dabar, išvydusi tvarstį, pasijuto šiek tiek sukrėsta. Zedas pabučiavo ją į skruostą.
— Labas rytas, — tarė.
Kažkas Zedui buvo negerai. Rani nenuleido akių nuo brolio, kuris blaškėsi po kambarį. Galiausiai atsidūrė prie lango. Praskleidė užuolaidą, susiraukė, vėl paleido. Keista, galvojo ji, aš pati minu ratus po kambarį, kai noriu surikiuoti mintis, o Zedas žingsniuoja, kai išvis nenori galvoti ar bent nenori kalbėti.
— Dabar jau mano eilė paklausti, — su švelnia pašaipa ištarė ji. — Gerai miegojai?
— Šiaip sau. — Tarsi netverdamas savo kailyje jis apsuko dar vieną ratą ir vėl stabtelėjo prie lango. — Rani… — ištarė ir nutilo. O Zedui buvo labai nebūdinga ką nors — kad ir sakinį — pradėti ir neužbaigti. — Rani, aš noriu grįžti į dvarą.
Valandėlę ji nieko negalvojo, išvis nieko. O paskui atslinko mintis: vadinasi, jau. Kai Zedas įėjo į kambarį, Rani kaip tik pynėsi kasą; dabar, ją prisiminusi, apsičiupinėjo pakaušį. Kasa išsileido. Rani suveržė vešlias sruogas, kasos galą susirišo blizgučiais nusagstyta tampria juostele. Zedas stovėjo prie lango — masyvus šešėlis užuolaidos fone.
— Ką tu ten veiksi? — paklausė Rani.
Zedas atsakė:
— Vaikštinėsiu po sodą. Skaitysiu. Miegosiu.
— O kaip ten nusigausi?
— Išsinuomosiu katerį Nusileidimo terminale.
Ji įsivaizdavo brolį žingsniuojantį per vešlią sodo žolę. Norėčiau ir aš važiuoti kartu, pagalvojo. Jau visiškai nebepakenčiama gyventi čia — ne savo namuose. Galėtume grįžti į valdą drauge, visi keturi: taip pat ir Deinas, ir Koriosas. Timitas apsidžiaugtų mūsų sulaukęs… Tik dabar ji prisiminė taip ir nepasikalbėjusi su Kara bei Imelda, nors ir prašė Nialos joms paskambinti ir padrąsinti.
— Rani… Ar galiu išvykti?
Išgirdusi Zedo balsą, moteris atsitokėjo. Įsižiūrėjo į jį per visą rausvą kambarį.
— Keliauk, — pasakė. — Tau tikrai jau metas išvykti. O jei man prireiktų su tavimi pasikalbėti, paskambinsiu. Ir dar, Zedai-ka… prašau tavęs… — Ji prisiminė, ką sakė Binkis… Ramasas — kad Maiklas A-Rae Zedo neapkenčia. — Prašau tavęs, būk budrus.
— Jei tik pastebėsiu prie manęs artėjantį kokį katerį be atpažinimo ženklų, tuoj pat apsisuksiu ir grįšiu atgal.
Juodu apsikabino. Nuo brolio sklido sezamo kvapas. Rani susimąstė. Bene jau bus suskubęs ir papusryčiauti? Galbūt ir daiktus jau susidėjo — nors tiek ir tėra tų jo daiktų. Rani parūpo, kas galėjo nutikti tarp vakarykščio vakaro ir šio ryto, kad Zedas taip nenustygsta.
Apie Darieną Riis ji žinojo nieku gyvu nepaklausianti.
Niala buvo išrūšiavusi visus jai adresuotus laiškus, bet mandagiai nė vieno neatplėšusi — šiaip ar taip, ji buvo tik paskolinta sekretorė, algą jai mokėjo Kynetų Šeima. Rani įknibo į suverstą ant padėklo šūsnį laiškų. Dauguma jų buvo užuojautos laiškeliai — variacijos neišvengiama tema. Vienas — oficialus laiškas iš Kristinos Vu, glaustas ir aiškus: „Akivaizdu, kad mūsų susitikimą teks atidėti. Apgailestauju dėl jūsų namo. Paskambink man. ”
Rani susiraukė. Jai visai išgaravo iš galvos, kad buvo sutarusi susitikti su Kristina pokylio dienos rytą — pokylio, su karčia ironija pagalvojo ji, kuris turėtų įvykti šiandien. Kaip tik tam jai labiausiai ir reikėjo sekretoriaus — kad primintų tokius ir panašius dalykus. Binkis tikrai nebūtų užmiršęs… Jos pirštai susigniaužė, storo popieriaus lakštas sučežėjo. Ji nenorėjo nė prisiminti Binkio.
Įėjo Niala.
— Labas rytas, Dom… Rani-ka.
Rani jai nusišypsojo.
— Labas rytas. Ačiū, kad išrūšiavai laiškus.
— Toks mano darbas, Rani-ka, — atsakė sekretorė.
— Žinau. Bet vis vien esu dėkinga. Gal būsi tokia maloni ir paskambinsi į Kristinos Vu biurą? Norėčiau pasikalbėti su ja pačia, jeigu neužsiėmusi.
— Žinoma, Rani-ka. — Niala atsidarė nišą sienoje, kur buvo paslėptas kompiuteris, ir atsisėdo į plastikinę kėdę. — Neatsakytas skambutis jums, Rani-ka, — tarė.
— Kas skambino?
— Domnis Ferisas Diuras.
Ferisas… Rani atsiduso. Žinojo, ką jis norėjo jai pasakyti. Pirmiausia pratrykštų užuojauta dėl sudegusio namo, o paskui imtų kniaukti, kam ji, užuot tučtuojau persikrausčiusi pas jį, prisiglaudė po Kynetų stogu. O paskui dar paklaustų, ar ji jau pradėjusi rengti vedybų sutartį. Tarsi šiuo metu jai nerūpėtų niekas kita! A, bala nematė. Juk Rani pažadėjo tekėsianti už jo — ir iš tiesų tekės, esama pakankamai svarių priežasčių taip ir padaryti… Gerai bent tai, pagalvojo ji, kad santuoka jau nebereiškia privalomų lytinių santykių…
Niala pasakė:
— Domna Rani, sujungiau jus su advokate Vu.
Rani priėjo prie ekrano.
— Kristina, — kreipėsi į smulkučiukę moterį širdelės formos veidu, kuri žvelgė į ją iš ekrano. — Galėjai man perskambinti.
— Na jau, nekalbėk niekų, — gyvai atsakė teisininkė. — Kaip laikaisi?
— Gerai. Ar neskaitai VIN laikraščių?
Kristina nutaisė išraiškingą grimasą.
— Niekad, — atsakė, — jei tik pavyksta išvengti. — Ji viliūgiškai vyptelėjo iš ekrano. — Manau, paskyrei susitikimo datą, nes norėjai aptarti kažką, kas ypač svarbu — dėl smulkmenos juk būtum palikusi raštelį, ir tiek. Gal norėtum susitikti rytoj? Aš turėsiu laiko.
Raištis ant teisininkės akies blizgėjo. Prieš kelerius metus Kristina patyrė kvailą nelaimingą atsitikimą, per kurį neteko akies. Sužalojimas nebuvo nepataisomas, tačiau po operacijos liko randai, tad akį ji verčiau slėpdavo, nei rodydavo kitiems. Šiandieninis pleistras buvo drugelio formos.
Rani sujaudino pasiūlymas — ji puikiai žinojo, kokia yra Kristinos sugebėjimų paklausa. Taip pat gerai žinojo, kad Abanate nutinka išties nedaug tokių įvykių, apie kuriuos Kristina nenutuoktų.
— Ačiū, Kristina, — tarė ji. — Kokiu metu?
Kristina mostelėjo ranka.
— Tegul dėl to sutaria mūsų sekretorės.
Ji išjungė vaizdo ryšį. Niala klausiamai pažvelgė į Rani.
— Rani-ka, ar turite kokių pageidavimų dėl valandos?
— Ne, — atsakė Rani. — Sutark taip, kaip patogiau Kristinai. O kai sutvarkysi tai, prašau sujungti mane su Ferisu Diuru.