Diuru Šeimos namuose atsiliepė vergas. Rani išgirdo jį sakant:
— Prašau truputį palaukti, tuojau perjungsiu skambutį žemyn.
Valandėlę buvo tylu. Paskui Niala pamojo jai.
— Domna, ryšys su Domniu Ferisu.
— Ačiū, Niala, — padėkojo Rani.
Niala taktiškai pasišalino. Iš ekrano piktai spitrįjo Ferisas. Jam už nugaros, kur Rani tikėjosi išvysianti bjauriais, sunkiais baldais apstatytą kabinetą, riogsojo kažkokios dėžės, kabojo šiurkščios užuolaidos. Iš pažiūros patalpa užvis labiausiai priminė sandėlį.
— Kodėl nepaskambinai anksčiau? — irzliai prapliupo Ferisas. Ir stipriai timptelėjo rankovę. — Aš taip dėl tavęs jaudinausi!
Rani vos neleptelėjo, kad jie dar nesusituokę, be to, jokiomis aplinkybėmis, nesvarbu, ar jie būtų vyras ir žmona, ar ne, jis neturįs teisės reikalauti iš jos ataskaitų.
Vis dėlto vyriškio veidas ir sutaršyti drabužiai labai jau aiškiai bylojo, kad žodžiai buvo visiškai nuoširdūs: Ferisas iš tikrųjų nerimavo dėl jos. Tad Rani pasakė tik tiek:
— Atleisk, Ferisai. Beveik nieko negalėjau imtis.
— Na, žinoma, suprantu, — atlyžo jis. — Tiesiog būčiau norėjęs… na, kad tu įsikurtum čia. Pas mane vietos nė kiek nemažiau nei Kynetų namuose, be to, mes juk… na, noriu pasakyti… čia… — susipainiojęs jis nutilo. Bet paskui susikaupė ir stulbinančiai oriai pareiškė: — Mano namai — ir tavo namai, Rani. Norėčiau, kad tai žinotum.
— Ačiū, Ferisai, — padėkojo Rani, nors nė neketino kada nors apsigyventi Diuru Šeimos namuose. Ten mane amžiais persekiotų Domnos Sam šmėkla, dingtelėjo jai.
— Aš vis galvoju… — droviai prašneko jis. — Ar tu ketini atstatyti namą?
— Taip.
Ji iš tiesų ketino pasistatyti naują namą sudegusiojo vietoje, tik jis būtų visai kitoks nei senasis, statydintas dar Lizos Jago. Visų pirma, galvojo Rani, man patiktų vieno aukšto namas, galbūt netgi su požeminiais kambariais.
— Gerai, — pasakė Ferisas. — Tada aš galėsiu tau padėti.
Rani smalsiai dirstelėjo į jį. Dar niekad negirdėjo Feriso sakant ką nors su šitokiu pasitikėjimu savimi. Ji atsakė:
— Tikiuosi, kad galėsi, Ferisai.
Vyriškis nusišypsojo.
— Pamatysi, — tarė. — Aš tikrai tau padėsiu. Ar tavo advokatai jau ruošia sutartį?
Rani atsakė:
— Ferisai, prašyčiau manęs nemygti.
Jis tučtuojau atsitraukė:
— Meldžiu atleisti.
Jau nebe pirmą kartą Rani užjuto, koks jis nelaimingas. Kažkur, pačioje jo esybės gilumoje, žiojėjo žaizda, o gal slypėjo asmenybės dalelė, kuri taip ir nesugebėjo suaugti, liko bejėgė tarsi mažo vaiko… Norėdama vyriškį apraminti, Rani tarė:
— Ferisai, ar galėčiau paprašyti tavęs paslaugos?
— Žinoma, — atsakė jis; jo pirštai kaipmat liovėsi timpčioję šilkinius chalato spurgus.
— Neabejoju, kad Diuru Šeima turi gausybę įvairiausių ryšių visame Abanato mieste, — tarė Rani. Ferisas išdidžiai linktelėjo.
— Kad ir kokiais kontakto kanalais naudotumeis, galbūt galėtum paskleisti jais žinią, kad visi dairytųsi, ar kur nepasirodys Maiklas A-Rae?
— Žinoma. O jeigu pavyktų jį aptikti, kiek suprantu, norėtum, kad tau apie tai būtų pranešta anksčiau nei Abanato policijai?
— Būtent, — patvirtino ji ir pagalvojo: o šitokia frazė nepadarytų gėdos net pačiai Domnai Sam! — Nuoširdžiai dėkoju.
— Džiaugsiuos galėdamas padėti, — patikino Ferisas. — Ir dar… Rani… — Jis ne be vargo rinkosi žodžius. — Atleisk man, jei padariau ką ne taip, kai tu paskutinį kartą lankeisi mano namuose…
— Jau pamiršau, — nuramino jį Rani. — Geros dienos, Ferisai. Paskambinsiu tau. — Ji išjungė ryšį ir garsiai tarė: — Dėkoju, Niala.
Niala tuojau pat įėjo į kambarį, o paskui ją įsekė ir Deinas. Jis vilkėjo mėlyno aksomo drabužį, ir Rani pasijuto galvojanti kažkokiu skausmingu Čaritos Diamos stiliumi: „O jergutėliau, tai jau taip, Rani Jago tikrai puikiai rengia tą savo jauną dailų vergą...”
Ji linktelėjo vergui, nė akimirkai neužmiršdama, jog kambaryje esama ir Nialos. Deinas nusilenkė.
— Labas rytas, Rani-ka, — tarė jis ir įteikė jai laišką.
Laiškas buvo iš Korioso. Šis prašėsi išleidžiamas į pensiją.
— Iš kur jį gavai? — paklausė Rani.
— Jis pats man padavė, — atsakė Deinas.
— Ar žinai, ką jis rašo? — Deinas papurtė galvą. Rani grąžino laišką jam. — Nagi perskaityk.
Kol Deinas skaitė, Rani galvoje aidėjo laiško nuotrupos: „…po daugelio metų tarnystės…”, „…didžiai vertindamas jūsų pasitikėjimą…” Staiga moteris pasijuto taip, tarsi būtų į dulkes subyrėjusi dalelė jos vaikystės, palikdama žiojinčią skylę rūmo, kuris jai atrodė toks tvirtas, sienoje.
— Ar patenkinsite jo prašymą? — paklausė Deinas.
— Žinoma.
Ji atsiėmė laišką svarstydama, kur dabar dėsis Koriosas. Laiške jis prisipažino norįs išvykti iš Čabado. Galbūt jam pavyks surasti kokią pilką planetą — pasaulį, kuriame tvyro amžina prieblanda, kur visą laiką debesuota ir ūkanota, telkiasi rūkai, kur saulė slepiasi pati, o ne žmonės nuo jos, kur Koriosas galės netgi vidur dienos išeiti laukan be tamsių akinių ir visos įprastos apsaugos nuo pernelyg ryškios šviesos. Kažin ar tokio pasaulio išvis esama? — parūpo jai. Galbūt Deinas tokį žino.
Ji perdavė laišką Nialai Hamiš.
— Prašau pasirūpinti, kad Koriosui Rului būtų išmokėta trijų tūkstančių kredų premija, ir pasakyk jam, kad Jago Šeima apmokės jam kelionę į bet kurią pasirinktą sektoriaus planetą ar už jo ribų.
— Gerai, Rani-ka, — atsakė Niala ir paėmė laišką. — Beje, apie pokylį…
— Kas? — paklausė Rani.
— Aš ryžausi savo valia atsidaryti įrašus kompiuteryje ir atsiversti sąrašą tų, kurie priėmė kvietimą… Ar nenorėtumėte, kad visiems jiems parašyčiau ir praneščiau, jog pokylis neįvyks?
— Dievulėliau… — sumurmėjo Rani. — Juk visi jie tikriausiai jau žino, ar ne?.. — Plyname Nialos veide pasirodė šiokia tokia nuostaba. — Ak taip, manau, tai geras sumanymas. Taip, padaryk tai, Niala, bet apie atšauktą pokylį pranešk kompiuteriniu ryšiu. Nėra jokios būtinybės rašyti laiškus ranka.
— Žinoma, Rani-ka.
Deinas atidžiai stebėjo ją. Rani parūpo, apie ką jis galvoja. Kažin ar visame šitame didžiuliame name atsirastų kokia nors kertelė, kurioje juodu galėtų pasislėpti ir mylėtis niekieno nekliudomi?..
— Mano brolis šiandien išvyksta atgal į užmiesčio valdą, — pasakė Rani.
Išgirdus pirmuosius du žodžius, Deino pečiai kilstelėjo, bet kai ji užbaigė sakinį iki galo, vėl atsipalaidavo.
— Ar šiandien mes kur nors eisime, Rani-ka? — paklausė vyrukas.
O jis puikiai apsimetinėja idealiai paklusniu vergu, kone smagiai pagalvojo ji.
— Kol kas dar nežinau, — atsakė. — Galbūt. Aš tave pasikviesiu.
Deinas nusilenkė ir patraukė prie durų. Rani staiga gnybtelėjo smalsumas: kažin ką jis veiks, kol jai jo prireiks? Skaitys? Šiuose namuose knygų — į valias. Klausysis muzikos? Staiga ji prisiminė tulžingus, neapykanta persunktus Binkio žodžius: „Aš buvau nematomas, daiktas, mechanizmas, kuris, kai juo nesinaudodavai, automatiškai išsijungdavo… ” Ne! — pagalvojo ji. Šitaip nebus. Aš šitaip tikrai nebesielgsiu.
Moteris dirstelėjo į Nialą. Pasilenkusi prie kompiuterio sekretorė suvedinėjo nurodymus išsiuntinėti pranešimą apie nebeįvyksiantį Jago Šeimos pokylį visiems, esantiems pakviestųjų sąraše. Rani tyliai pakilo ir nuėjo į vonios kambarį. Ten ji ėmėsi iš eilės atidarinėti spinteles; šviesa, krintanti ant jos pro matinius langų stiklus, išpiešė odą šešėlių ornamentais. Galiausiai Rani surado vaistinėlę. Aliza Kynet galima pasikliauti — ji būtinai padės po vaistinėlę kiekviename kambaryje, dingtelėjo jai. Rani išnaršė dėžutę, ieškodama matuoklio, kurį žinojo būtinai ten būsiant. Pagaliau surado, išėmė iš apsauginio dėklo ir pasikišo po liežuviu. Sveikas protas tvirtino jai, kad net jei ir būtų pastojusi, kol kas praėjo dar per mažai laiko, kad matuoklis užfiksuotų jos gleivių ir seilių sudėties pokyčius. Tačiau jai magėjo trūks plyš patikrinti. Nekantraudama ji šiaip ne taip ištvėrė privalomą minutę, tada išsitraukė matuoklį iš burnos ir pažvelgė į išgaubtą galiuką. Jeigu ji būtų nėščia, šis turėtų nusidažyti oranžine spalva.