Matuoklis buvo blyškiai rausvas — toks kaip visada.
Nuplovusi Rani įdėjo matuoklį atgal į dėklą ir uždarė vaistinėlę. Kaip keista — dabar ji jau netvėrė savame kailyje, kad tai nutiktų kuo greičiau. Vis dėlto, kaip Jago Šeimos atstovė, nėštumui ji buvo dar gerokai per jauna, be to — laikydamasi Šeimos tradicijų — turėtų vertinti tai kaip nemalonų kliuvinį, turėtų jausti apmaudą, galbūt baimę ar bent jau visišką abejingumą. Galbūt tai kažkaip susiję su amžiumi? — dingtelėjo jai. Galbūt jos motinai, taip pat ir senelei, ir prosenelei vaikus reikėjo gimdyti gerokai anksčiau, užuot įvedus Šeimos tradiciją dirbtinai pratęsti vaisingą amžių, kad vaikų galėtų susilaukti būdamos jau pagyvenusios? Ji žvelgė į veidrodį auksiniais rėmais, per savo pačios atvaizdą regėdama jame ir kitą, mažesnį — jaunos mergaitės rausvai auksiniais plaukais ir rimtu veideliu… Dievulėliau, pagalvojo ji, ūmai iki pat širdies gelmių perverta aštraus, nenumaldomo skausmo, jei mano motina būtų pagimdžiusi mane būdama trisdešimties, tegul keturiasdešimties, galbūt ji būtų mane mylėjusi, manęs troškusi, užuot regėjusi manyje tik varžovę, ilgainiui neišvengiamai paveršiančią iš jos valdžią…
Zedas maksimaliu greičiu ginė katerį virš Čabado kraštovaizdžio. Priešais jį bangavo beribė kalvota plynė. Šį kartą komandoro visiškai neguodė skrydis, vienatvė, mašinos, akimoju atsiliepiančios į jo rankų krustelėjimą, paklusnumas. Zedui norėjosi namo. Jo sandalai vis dar buvo dulkėti namo Abanate pelenais. Tačiau namai buvo tiktai tas žalias sklypelis išdžiūvusios kalvos šlaite, namai buvo užmiesčio dvaras.
Iš mažojo Nusileidimo terminalo jis paskambino į valdą, norėdamas pranešti Karai, kad pats jau grįžta namo, o Rani su Deinu parvyksią iš karto, kai tik galėsią.
— Gerai, Zedai-ka, — atsakė Kara ir jau susiruošė tęsti: — Atleiskite, Zedai-ka, bet jums vertėtų…
Tačiau jis nutraukė ryšį. Pats suprato, kaip nemandagiai elgiasi, bet nebegalėjo ilgiau laukti.
Skriedamas virš valdos angaro link, jis išvydo Timitą, mojantį jam stambia ranka; krūmuose šmėkštelėjo rusvas žaibas — kažkur nuliuoksėjo viena drakonkačių. Zedui pradžiugo širdis. Jis nutupdė katerį į angarą ir protekine leidosi į namą. Apačioje jo jau laukė Kara. Ji pasisveikino pabrėžtinai mandagiai:
— Sveiki sugrįžę, Zedai-ka.
Jis nusišypsojo jai:
— Dėkoju, Kara.
Iš virtuvės išniro Imelda.
— Zedai-ka, — tarė, — iškepiau pyragaičių su kiaušininiu kremu.
Zedas išsišiepė. Jis buvo jau kone persisotinęs pyragaičių su kiaušininiu kremu. Bet ne visai.
— Ačiū, Imelda, — padėkojo ir jai.
Ji, rodos, sakė dar kažką, bet Zedas nebegirdėjo — praėjęs pro virėją, jau kopė laiptais aukštyn. Keista buvo grįžti namo šitaip: be Rani, be jokio bagažo, be vaistinėlės ir ledo alpinizmo ekipuotės — be visų tų asmeninių pastovumo simbolių. Zedas nuėjo į savo kambarį. Viskas čia buvo sutvarkyta, išblizginta. Kampe, savo vietoje, kadaravo skeletas. Zedas delnu perbraukė jo mentikaulius ir nusišypsojo atsigręžęs į lentyną, prikrautą kasečių su knygų įrašais. Kelias artimiausias dienas, kol sugrįš Rani, jis praleisiąs tyloje — galbūt net iš tikrųjų sugebėsiąs pailsėti, rasiąs laiko paskaityti.
Jis palietė tuščią sklypelį ant lentynos. Čia taip puikiai tiktų toji Rani padovanota stiklinė skulptūrėlė — dabar, nebeatpažįstamai išsilydžiusi, besivoliojanti kažkur namo degėsiuose. Kaip gaila, dingtelėjo Zedui. Praskleidęs terasos užuolaidas, jis apgraibomis susirado rankeną ir atstūmė duris.
Terasoje sukryžiavusi kojas sėdėjo moteris; prie jos kojų stovėjo laistytuvas.
Ji tučtuojau pašoko. Buvo basa. Jos žvilgsnis — įdėmus, akys normalios, neįsmeigtos į vieną tašką, neišplėstais vyzdžiais. Vis dėlto tas žvilgsnis pernelyg jau įdėmus. Akivaizdu: moteris jo bijo. Jos baimė Zedo nei suerzino, nei sujaudino. Moteris pakreipė galvą — laukė, kol jis prašneks, kol kaip nors sureaguos ar nurodys, ką daryti… Baisi įtampa sukaustė Zedui krūtinę. Jis nebevaliojo įkvėpti. Valios pastangomis trūktelėjo gerą oro gurkšnį ir įtampa subyrėjo į druzgus, kaip subyra sudaužytas ledokšnis.
Zedui įpėdžiui į miegamąjį įėjo Kara. Kai prašneko, balse buvo aiškiai justi piktos gaidelės:
— Bandžiau jums pasakyti. Bet jūs nesiklausėte.
— Kada ji atkeliavo čionai? — paklausė šeimininkas.
— Ją pristatė Barakų kateris, — atsakė ūkvedė. — Vakar ėmė ir atgabeno — be jokio paaiškinimo. Turiu važtaraštį. — Ekonomė įsisprendė rankomis į klubus. — Zedai-ka, gal pasakysite, kaip ir kur mes galėtume pasinaudoti kompiuterių technikės paslaugomis?
Zedas net sumirksėjo — pernelyg jau nei į tvorą, nei į mietą buvo šis klausimas. Galiausiai jis ištarė:
— Kara, prašau išeiti.
Kara prasižiojo, bet tuojau pat užsičiaupė — lūpos pliaukštelėjo lyg užsitrenkiančios durys — ir išspūdino iš kambario. Zedas nenuleisdamas akių žvelgė į moterį terasoje. Nesitikėjo jau rasiąs ją čia. Kažin ko jai prišnekėjo apie jį Barakuose? Galvoje dūzgė viena mintis: būk žmogus, velniai tave rautų, Jago, būk geras. Išsiųsk ją iš čia, tuojau pat.
Jis negalėjo.
Pusbalsiu užkalbino moterį:
— Sakyk, kuo tu vardu?
Ji atsakė:
— Dariena Riis.
Ir iš išvaizdos, ir iš balso ji atrodė trapi it stiklas.
Zedas rėžė gana stačiokiškai:
— Nereikia manęs bijoti.
Ji palenkė galvą.
— Ar žinai, kas aš?
— Jūs — Zedas Jago. Prisimenu jus iš Tinklo.
Jis ten jos nematė. Tiesą sakant, Tinkle jis nematydavo daugelio belaisvių — kone visų. Būdamas vyriausiasis gydytojas, jis tikrindavo įrašus, bet jaunesnieji išsikviesdavo jį tik tuomet, jei kas nors rimtai susirgdavo.
— Aš tavęs neprisimenu, — pasakė Jago. — Ar tu sirgai? Gal buvau atėjęs tavęs gydyti?
Ji papurtė galvą.
— Pastebėjau jus per įlaipinimą. — Ji palietė savo plaukus. Šie buvo nepaprastai gražūs, ilgi, rusvai auksinio atspalvio, švelnūs ir plazdantys… — Mano plaukai tuomet buvo trumpesni.
Pakrovimo sambrūzdyje gydytojas tikriausiai galėjo praeiti pro šalį jos nepastebėjęs.
— Neatrodai apsvaiginta dorazinu.
— Ne. Dozės nebegaunu jau dvi dienas.
— Namų vergams mes dorazino neduodame.
— Ar aš priklausau jums? — paklausė ji.
— Ne, — atsakė jis. — Tavo šeimininkė — mano sesuo Rani. Aš pats vergų neturiu.
— Kaip man jus vadinti? — paklausė ji.
— Vadink mane vardu.
— Zedai, — ištarė ji. Akivaizdžiai nervinosi — balsas nuskambėjo dusliai. Ir buvo nepaprastai panašus į kimų Rani balsą.