— Eikš, palydėk mane į sodą, — tarė jis.
Dariena nusekė paskui Zedą laiptais žemyn į virtuvę. Imelda ten kaip tik šluostė stalviršį. Ji pakėlė galvą ir kietai suspaudusi lūpas dėbtelėjo įjuos. Prie pietinės gėlių lysvės klūpojo Timitas, krapštinėjosi prie vandens purkštuvo. Jis pamojavo.
Dariena tarė:
— Čia labai gražu.
Zedas numanė, kad po Tinklo ir Barakų valdos žaluma moteriai susisiejo su prisiminimais apie laisvę. Dariena dairėsi po apylinkę. Zedas aistringai vylėsi, kad ji dar nepradėjo dairytis kelių pabėgti.
— Iš kur tu kilusi? — paklausė jis.
— Iš Kerėtojo.
— Ar ši aplinka tau primena namus?
— Nė trupučio, — atsakė ji. — Tiesiog man čia gražu. — Moteris mostelėjo ištiestu delnu. — Ar jau seniai čia šitaip?
— Maždaug šimtą metų. Valdą įkūrė dar mano senelė. Jos vardas buvo Orina Jago.
— Ta pati, kuri skrido į Neksą?
— Taip. Ta pati.
— Sužinojome apie ją, mokydamiesi sektoriaus istoriją.
Juodu žingsniavo po karčiosiomis kriaušėmis. Dariena ištiesė ranką ir nusiskynė žemai kybantį vaisių. Zedas stvėrė ją už rankos.
— Ne, — tarė.
— Atsiprašau.
— Nėra ko atsiprašinėti, — pasakė jis. — Tie vaisiai tik gražiai atrodo, bet jie nevalgomi. Aš tik nenorėjau, kad patirtum, koks bjaurus jų skonis.
Ji užvertė galvą ir apžvelgė medį.
— Argi tai ne kriaušės?
— Žinoma, kriaušės. Tačiau Čabado dirva nepaprastai šarminga, tad šarmingumas paveikia visus mūsų auginamus vaisius bei daržoves. Auginti juos mes galime, bet niekaip negalime padaryti, kad būtų skanūs.
— Tai man atrodo neteisinga, — pasakė Dariena.
— Čia viskas neteisinga, — atsakė Zedas.
Smulkūs moters pirščiukai dideliame jo delne virpėjo. Zedas paleido jos ranką ir atsisėdo į žolę. Dariena pasekė jo pavyzdžiu.
— Papasakok apie save, — paprašė jis.
Ji prisitraukė kelius ir pasirėmė jais smakrą.
— Aš visą gyvenimą pragyvenau Kerėtojuje. Kol suėjo dvylika, gyvenau šeimyninėje grupėje, paskui, nuo dvylikos iki keturiolikos — bendraamžių grupėje. Pradėjau mokytis kompiuterių technikos, nes man patiko taisyti visokius prietaisus. Pastaruoju metu dirbau Kerėtojo laboratorijoje.
— O už ką pakliuvai į kalėjimą?
— Padariau kvailystę, — atsakė ji ir delnu pasitrynė veidą, tarsi norėdama nuslėpti nuoraudį. — Susinioviau su kitu techniku. Jis vis kabinėjosi, niekaip nenorėjo atstoti. Aš tiesiog geidžiau juo atsikratyti. Kartą jis pasikvietė mane į svečius, ir aš trupučiuką prikišau nagus priėjo viryklės. Jam baigėsi tuo, kad gerokai apsvilo. O man — kad pakliuvau į kalėjimą. — Ji šyptelėjo lūpų kampučiu. — Bandžiau įtikinti juos, kad tai buvo tik nevykęs pokštas, bet teismas manimi nepatikėjo.
— Ar tai iš tikrųjų tebuvo pokštas?
— Ne, — atsakė ji. — Aš ir norėjau kaip reikiant jį pasvilinti.
Zedas pasakė:
— Čia, Čabade, yra toks posakis: „Praeitis telieka praeityje ”. Daugiau tavęs apie tai neklausinėsiu.
Moteris nuleido galvą. Šis judesys atrodė siaubingai — net ne bylojo, o šaukte šaukė apie jos silpnumą.
— Ką girdėjai pasakojant apie mane Abanate? — paklausė jis.
Prieš pakeldama akis, Dariena lyg ir sudvejojo. Balsas nuskambėjo abejingai:
— Girdėjau, kad jūs — gydytojas. Ir pilotas.
— Ir tai viskas?
— Ne. — Ji giliai įkvėpė, paskui išpūtė orą. — Dar man sakė, kad jūs — sadistas, kad jums malonu kankinti žmones.
— Ar tai blogiausia, ką girdėjai apie mane? — Jis palinko prie vergės.
— Taip, — atsakė ji.
Jam parūpo, ar ji sako tiesą. Net jam pačiam teko viena ausimi girdėti gandų, sklindančių apie jį ir Rani. Jo paties rankos virpėjo. Zedas palietė žemę, norėdamas pajusti stabilumą. Žolynų stiebeliai apsivijo jo riešus. Dariena atšlijo.
— Nebijok, — tarė Zedas. — Prašau tavęs, nebijok.
— O kaip?
— Ištark mano vardą.
— Zedas.
Jo pirštai susigniaužė smigdami į dirvą lyg žvėries nagai. Darienos balsas vis dar skambėjo lygiai taip pat kaip Rani.
— Tu labai panaši į mano seserį, ar žinai tai? — paklausė jis.
Dariena atsakė:
— Mačiau jos hologramą.
— Na, ir kaip? Ar sutinki?
— Neįžvelgiau jokio panašumo.
— Palauk, kol susitiksi su ja akis į akį. — Jis dirstelėjo namo pusėn. — Tavo plaukai rusvesni nei jos, be to, tavo akys rudos. Jos — topazo spalvos. Tačiau forma lygiai tokia pat.
Dariena pasitrynė smakrą. Viena garbana tarsi varinė viela nudryko jos skruostu. Ne, tu nepanaši į ją, galvojo Zedas. Tu panaši į ją tokią, kokia ji buvo — tais laikais, kai tu drauge su savo šeima tūnojai Kerėtojo žiemos sniegynuose, kai ateitis atrodė tokia daug žadanti, kaip ir tas ant artimiausio medžio nokstantis vaisius — o man buvo penkiolika.
Jis norėjo paliesti ją nuo pat pirmosios akimirkos, kai tik išvydo. Poreikis buvo toks stiprus, kad net baugino. Darienos kombinezonas buvo žalias, žaižaruojantis atspindinčiais sidabriniais siūleliais — žiūrėdamas į jį, Zedas nejučia pagalvojo apie tuos metų laikus, kurių Čabade niekad nebūna, o Dariena dėl to atrodė tokia šviežia, nelytėta… Jis taip ir neišdrįso moters paliesti. Vis tuo pačiu tykiu, kimiu balsu ji paklausė:
— Kodėl mane nusipirkote?
Juodu žiūrėjo į kits kitą tarsi į atspindį kreivame veidrodyje, mirguliuojančiame karčiosios kriaušės šešėlyje.
Ji kalbėjo Rani balsu. Zedas atsakė jai teisybę:
— Kitaip negalėjau.
— Ar todėl, kad aš panaši į jūsų seserį? — Jis linktelėjo. — Kodėl tuomet mane klausinėj ate? Juk visiškai nesvarbu, kas aš. Pakaks vėl skirti man dorazino dozę — ir aš būsiu bet kas, ko tik panorėsite.
— Ne! — Zedas riktelėjo taip, kad ji net atšlijo. — Oi ne, nesigąsdink, — tarė jis ir nevilties apimtas, įsitempęs ištiesė ranką, švelniai prisilietė jos skruosto. — Man reikia visai ne to.
— Ko tuomet jums reikia?
To jis negalėjo jai pasakyti. Juk negalėjo imti ir iškloti: man reikia tavęs tam, kad mane mylėtum ir nebijotum manęs. Negalėjo atskleisti: man reikia, kad padėtum sunaikinti tai, ką taip kruopščiai formavau savy ištisus devyniolika metų. Visi jo barjerai ėmė trupėti ir eižėti. Zedas jautėsi rimtai išsigandęs. Nereikėjo šitaip išsipasakoti tam Janiui…
— Jei norėčiau lėlės, užsisakyčiau, kad ją man pagamintų, — pasakė jis.
Ji atmetė plaukus: kaip iš akies trauktas Rani judesys — anos, septyniolikametės Rani. Nuo tokio šiurpaus panašumo Zedo širdis suspurdėjo krūtinėje.
— Nesuprantu, — tarė Dariena.
— Ir nemėgink, — atsakė Zedas. Jis pakilo ir ištiesė ranką, norėdamas padėti atsistoti jai. — Grįžkime į namą, — tarė.
— Kaip norite, — tyliai atsakė vergė. Ir atsistojo, tarsi nepastebėjusi ištiestos jo rankos, nusibraukė prie kombinezono prikibusius žolynus.
Zedui dingtelėjo mintis, kad ji kažkaip neįtikėtinai, mažne bauginančiai greitai apsiprato su juo, kone tarytum būtų sutverta būtent jam. Kažkur giliai manyje tūno romantiškai nusiteikęs kvailys, galvojo jis, tiesiog girdžiu, kaip jis klykįa. Juk tai tik nelemtas sutapimas, kad ji atrodo ir kalba — šiek tiek net ir juda — visai taip pat kaip Rani kadaise. Tai tiesiog privalo būti tik nelemtas sutapimas. Jokiais gamtos dėsniais šito negalima paaiškinti.
Moteris droviai palietė jo dešiniąją ranką.