— Ar norėtumėte, kad būčiau jūsų draugė?
Toks pasiūlymas buvo nei geresnis, nei blogesnis už bet kokį kitą.
— Gali manyti ir šitaip.
Ji neatlyžo:
— Ar toks ir bus mano darbas?
— Ar tau nepatinka?
— Tam aš neturiu tinkamų įgūdžių, — pasakė ji. — Esu kompiuterių technikė.
— Esu tikras, mano sesuo ras kur panaudoti tavo sugebėjimus. Galbūt jai prireiks ir kompiuterių technikės. Be to, jai teks apmokyti naują sekretorių.
— Kodėl? — paklausė Dariena.
Zedas keliais žodžiais jai paaiškino. Ji pasitrynė smakrą.
— Aš turiu šiokios tokios patirties dirbti sekretore.
— Galbūt Rani norės, kad bent laikinai padirbėtum sekretore.
— Man patiktų.
Kai jie parėjo į virtuvę, ji atsigręžė į šeimininką. Namų mechanizmai dūsavo. Dariena palietė savo kairįjį žastą.
— O kaip bus su šituo? — paklausė.
— Net jei ir norėčiau, — atsakė Zedas, — aš negalėčiau grąžinti tau laisvės. Nė vienas vergas nėra mano nuosavybė.
Dariena prjkando apatinę lūpą.
— Aš pamėginsiu, — ištarė ji krestelėdama galvą; ilgi palaidi plaukai nuvilnijo nugara — švytintys tarsi saulėlydžio žara. Zedas taip ir nesuprato, ar ji kalba su juo, ar pati su savimi.
— Ačiū, — tarė jis. — O dabar aš einu į savo kambarį. Jis viršuje, trečios durys nuo galo kairėje pusėje. Pasimatysime vėliau, Dariena.
Jis pirmą kartą ryžosi ištarti jos vardą. Ji nusišypsojo jam.
Zedas patraukė į savo miegamąjį. Dar niekada šis kambarys jam neatrodė toks saugus prieglobstis. Zedas priglaudė abu delnus prie šalto durų į terasą stiklo. Gyvenamuose Pasauliuose egzistavo daugelis religijų, bet nė viena jų neprigijo Čabade; nors Zedas buvo girdėjęs bent apie keletą jų, pats tikėjimu taip ir nepersiėmė. Tačiau dabar jis troško — troško taip karštai, kad tai kone prilygo maldai — nepristigti kantrybės, kuri padėtų jam išvengti pavojų, slypinčių jo paties reakcijose.
Ji tokia tyra, galvojo jis. Nenoriu jos skaudinti. Jis surietė pirštus, kairįjį delną persmelkė skausmas. Neleisk man jos įskaudinti. Tegul ji pasitiki mano gera valia — ir tenelieka apvilta.
Tegul ji trokšta manęs.
Pavalgė jis vienas savo kambaryje. Užkandį jam atnešė Imelda, tiesa, vis dar akivaizdžiai ant jo įsiutusi (galbūt dėl to, kad jis taip grubiai išgujo Karą). Zedas tingiai peržiūrėjo diskus su knygomis, prisimindamas Darienos klausimus apie valdą ir Oriną Jago. Net pasijuto smagiau, tarp kitų netikėtai aptikęs ir seną Nakamuros „Istorijos” diską. Vėlyvą popietę Zedas patraukė į angarą remontuoti katerio. Skrisdamas jis pastebėjo įtrūkį, dėl kurio korpusą užtemdantis mechanizmas sukeldavo mirgėjimo efektą. Zedas daugmaž nutuokė, kur galėtų slypėti gedimo priežastis, bet jis nebuvo inžinierius. Šiaip ar taip, bent bus kuo užsiimti… Jam teko išimti iš laivelio visą mechanizmą, kurį pasidėjo po ryškia lempa ant darbastalio. Zedas užtruko bent kelias valandas, kol aptiko silpną grandį mikroschemoje. Pats pakeisti jos jis negalėjo — teks užsisakyti naują mikroschemą iš Nusileidimo terminalo, o kol ją pristatys, praeis bent kelios dienos. Na ir bala nematė. Zedas sumontavo prietaiso mechanizmą atgal į vietą. Angare buvo vėsu, bet nepakankamai — kol užbaigė darbą, Zedas spėjo nusimesti permirkusius marškinius, bet nugara vis vien sruvo prakaito upeliai.
Ant varstoto sėdėjo Dariena ir stebėjo jį.
Zedas net nenutuokė, kiek laiko ji ten prasėdėjo.
— Negirdėjau, kaip atėjai, — tarė jis.
Nebuvo pernelyg patenkintas, ją išvydęs. Visą popietę vis vešliau kerojo įsitikinimas: Jago, tu kuoktelėjai. Jis jau beveik nusprendė išsiųsti ją atgal.
Ji ištiesė jam rankšluostį.
— Štai, — pasakė, — jums tikrai pravers.
Moteris sakė tiesą. Paėmęs rankšluostį, Zedas trynėsi juo plaukus ir veidą tol, kol prakaitas liovėsi graužęs akis, paskui užsimetė jį ant pečių. Dariena buvo atnešusi ir vaisių gėrimo. Pripylė taurę, padavė jam.
Gėrimas buvo kaip tik toks, kokį jis mėgo: nė kiek ne per saldus.
— Gurkštelėk ir tu, — pasiūlė Zedas jai.
Dariena prisipylė antrą taurę. Ji vis dar vilkėjo žalią drabužį, bet plaukus jau buvo susirišusi. Patapšnojo varstotą. Zedas atsargiai prisėdo greta jos.
— Ką veikėte? — paklausė ji.
— Šalinau gedimą: katerio korpuse kažkas sukelia mirgėjimą. Bandžiau pašalinti gedimą, — čia pat pasitaisė jis. Tada susigraibė marškinius ir apsivilko.
— O aš maniau, kad jūs — gydytojas ir pilotas, — tarė ji.
— Taip. Tačiau man teko stebėti ir inžinierių darbą. Kartais pagalvoju, kad, progai pasitaikius, reikėtų grįžti į Neksą pastudijuoti inžinerijos.
Dariena pasakė:
— Aš niekada nebuvau Nekse. Bet mačiau hologramas. Norėčiau kada nors ten nukeliauti.
— Ar tau patinka dideli miestai? — paklausė jis.
— Nelabai.
— Tada nepatiks ir Neksas. Išskyrus Skrydžių lauką, visas Neksas yra vienas didelis miestas, o jei ir esama nedidelių neužstatytų plotelių, jie lėkšti, apsėti javais. Kalnų išvis nėra. Tiesa, vandenyno esama, gal net dviejų, bet ir tie patys paversti žuvivaisos įmonėmis bei jūros dumblių plantacijomis. Įsivaizduok milžinišką miestą, apkėtusį pusę žemyno — štai tau ir bus Neksas. O kosminis uostamiestis užima tik labai nedidelę jo dalį.
— Nekso Kompcentras, kur leidžiasi visi žvaigždėlaiviai… — nutęsė ji. — Norėčiau juos pamatyti.
— Tinklas — irgi žvaigždėlaivis.
— Tai ne tas pats. Gal papasakosite man apie juos?
Pasijutęs pamalonintas, jis ėmė pasakoti jai apie Kosminį Uostamiestį: lynais judančius katerius, slenkančias šaligatvių juostas, Tiltą — ore kybančių takų sistemą, skirtą pėstiesiems — metančią šešėlius ant medžiais apsodintų alėjų. Jis nupasakojo ir Skrydžių lauką, nusidriekusį per daugelį kilometrų į žemyno gilumą. Dariena sėdėjo ir įdėmiai klausėsi, rankas susidėjusi ant kelių, kiek pakreipusi galvą. Jie ištuštino visą gėrimo ąsotį. Galiausiai išėjo iš angaro į jau susitelkusią lauke prieblandą. Greta minkštais žingsneliais tykino prislinkusi drakonkatė.
— Totai, — ištarė Zedas.
Didžiulė katė leido Zedui pakasyti jai sprandą. Bet vos ją paliesti pabandė Dariena, gyvūnas kaipmat atšlijo.
— Jos visos taip elgiasi, — pasakė Dariena. — Atrodo, aš joms nepatinku.
— Ką tie žvėrys išmano, — tarstelėjo Zedas.
Drakonkatės uodega sutrūkčiojo. Įsižeidęs gyvūnas nėrė šalin.
Kol jie žingsniavo medžių pavėsyje, Zedo krūtinę išpylęs prakaitas išgaravo, išdžiūvo ir drabužiai. Zedas vėl nusivilko marškinius ir, pašaipiai vyptelėjęs, paliko juos kadaruoti ant medžio šakos. Timitas, be abejo, juos suras ir parneš į namus. Zedui panižo nugarą, jis siektelėjo ranka pasikasyti.
— Leiskite man, — nėmaž neįsiteikdama pratarė Dariena. — Nejudėkite. — Juodu stovėjo po karčiąja kriauše, kol ji kasėjam nugarą.
Dariena pirštu palietė jo kairįjį petį.
— O kas čia?
— Apgamas. — Jis buvo strėlės pavidalo, dviejų centimetrų ilgio. — Aš gimiau su juo.
— Kerėtojuje, — tyliai ištarė moteris, — tokius trūkumus mes lengvai pašaliname.
Oda jis jautė jos pirštų vėsą. Atsisukęs sugriebė jos ranką ir nebepaleido.
— O mes Čabade, — atsakė, — anaiptol ne tokie kruopštuoliai.
Susikibę už rankų juodu lėtai žingsniavo skalūnu nubertais takeliais. Dariena tylėjo. Galbūt ji laukia, kol prašneksiu aš? — parūpo Zedui. Tyla lyg ir turėjo būti nejauki. Bet nebuvo. Zedas vogčiomis stebėjo Darieną, žavėdamasis jos šaltakraujiškumu. Ji nei nervingai dirsčiojo į jį, nei nenustygo savame kailyje, ji nebandė ištraukti rankos, neatšlijo nuo jo prisilietimo, nesiveržė eiti sparčiau.