Gulėdamas lovoje tą vakarą Zedas bandė įsivaizduoti ją, snūduriuojančią savo kambarėlyje vergų korpuse. Regis, būtų visiškai paprasta interkomo ryšiu išsikviesti ją čionai. Bet… Zedas nenorėjo, kad tai įvyktų šitaip. Tačiau regėjimai jo neapleido: vaizduotėje jis matė ją besijuokiančią, besišypsančią jam, liečiančią jį — ir sprunkančią. Zedas blaškėsi, nerasdamas sau vietos patale. Jau nebesitikėjo, kad šiąnakt pavyks numigti.
Tačiau rytą, kai pabudo saulės užlietame kambaryje, jis suprato, kad miegojo — miegojo kaip užmuštas. Valandėlę stebėjo saulės spindulius, srūvančius kiaurai skeleto kaukolę. Zedas jautėsi smagus, kone nerūpestingas. Tai jam pasirodė beveik kaip kokia išdavystė. Jo dėmesį patraukė iš virtuvės atsklidęs skimbčiojimas; jis skubiai nusiprausė po dušu, apsirengė ir nudundėjo laiptais žemyn. Dariena tvarkingai dėliojo ant padėklo pyragaičius su kiaušininiu kremu.
— Tu neprivalai to daryti, — tarė Zedas.
Imelda, kuri bruzdėjo prie atidaryto stalčiaus, išsitiesė ir nudelbė Darieną suglumusiu, apmaudo kupinu žvilgsniu. Zedas ūmai susizgribo jau dabar nebegalvojąs apie merginą kaip apie vergę. O tai neišvengiamai sukels trintį šeimynoje. Bet jam tai nerūpėjo. Paėmęs keturis pyragaičius — po du kiekviena ranka — jis tarė:
— Galai nematė to padėklo. Vis vien nesinori valgyti viduje. Eime laukan.
Timitas jau buvo įjungęs vandens purkštuvus, bet jiems pavyko susirasti sausą žolės sklypelį. Aplink juos lankais trykštančiuose pursluose žaižaravo vaivorykštės. Juodu kibo valgyti.
— Labai skanu, — pagyrė Dariena.
— Nejaugi tau iki šiol neteko ragauti pyragaičių su kiaušininiu kremu? — paklausė Zedas, laižydamas tirštą, saldų kremą nuo pirštų. Iš krūmokšnių kyštelėjo galvą drakonkatė — gyvūnui labai magėjo pagelbėti Zedui nulaižyti pirštus. Bet vos užuodusi Darieną, drakonkatė tik sušnypštė ir nėrė atgal į krūmus.
— Ne, — atsakė Dariena, stebėdama tankmėje išnykstančią katę. — Ar jos ir veisiasi Čabade?
— Drakonkatės? Ne. Jos sukurtos Kerėtojo laboratorijose.
Vos tai pasakęs, jis susizgribo, kaip kvailai pasielgė, paminėdamas jos gimtąjį pasaulį. Darienos veidas sustingo. Zedas visai nenorėjo moters įskaudinti.
— Atleisk, — ištarė.
Ji papurtė galvą.
— Papasakokite ką nors.
— Apie ką?
— Apie bet ką.
— Gerai.
Jis ėmė pasakoti jai apie ligoninę. Prisiminęs jos specialybę, smulkiai apibūdino chirurginius kompiuterius — tuos nuostabius prietaisus, kurių dėka sužalojimo pobūdį galima nustatyti netgi anksčiau, nei chirurgas pamato žaizdą savo akimis — ir sužinojo, kad Dariena programuodavo kompiuterius Kerėtojo ligoninėms, nors taip niekad ir negavo pasižiūrėti savo darbo rezultatų.
— Koks absurdas, — pasipiktino Zedas. — Mažų mažiausiai jie turėjo pakviesti tave dalyvauti operacijoje.
— Mačiau hologramas.
— Tai visai ne tas pats, — užginčijo Zedas. — Gal norėtum kada nors su manimi skristi į Abanatą ir pabūti mano viešnia, kai turėsiu ką nors operuoti?
Jos veidas nušvito džiaugsmu.
— Taip. Būtų tikrai puiku.
Šįsyk, kai jie pakilo grįžti į namą, Dariena jau nebeatšlijo, kai Zedas ištiesė jai ranką, norėdamas padėti atsistoti.
Pavakary jis pasikvietė ją paskraidyti taip ir nesuremontuotu kateriu. Dariena gerte gėrė į save šiurpiai sausringų Čabado kalvų reginius, akys spindėjo ir nuostabos. Zedas pasuko katerį į šiaurę, sumanęs parodyti jai artimiausią žalią sklypelį — Levosų Šeimos užmiesčio valdą. Dėl gedimo užtemdymo mechanizme katerio vidus netrukus prikaito tiek, kad vėsinimo sistema nebeįstengė susidoroti su karščiu; tada jie pasuko atgal. Vakarieniavo virtuvėje drauge. Zedas norėjo praleisti su ja ir vakarą, bet staiga pasirodė, kad jiems lyg ir nėra kur įsikurti — kviestis jos į savo kambarį jis nenorėjo. Galiausiai paliepė Karai, kad ši paprašytų Timito išnešti stalą bei kėdes iš valgomojo nišos bei pastatyti ten du didžiulius krėslus su daugybe pagalvėlių.
Jis atsisėdo viename krėsle, ji įsitaisė kitame. Dariena įniko skaityti Nakamuros „Istoriją”. Zedas susirado knygą, kurią buvo netgi užmiršęs turįs — apie gana tradicinį ledo alpinizmą Lėjaus planetoje. Imelda padėjo maisto ir gėrimo taip, kad jie galėtų lengvai pasiekti, ir abi su Kara pasišalino ilsėtis. Zedas net neabejojo, kad moterys iki išnaktų liežuvaus apie jį. Jam jau mažumą įgriso nuolatiniai kreivi Imeldos žvilgsniai. Dariena sėdėjo didžiuliame mėlyname krėsle parietusi kojas po savimi, švelnios rusvų plaukų sruogos skaitant apkrito jos veidą. Zedas ne iš karto susizgribo, kad nuolat atitraukia akis nuo diaprojektoriaus ir žvilgčioja į Darieną. Retsykiais ji tai šio, tai to paklausdavo apie Nakamuros teiginius. Ir be paliovos tikrino abėcėlinę rodyklę.
— Ko tu ieškai? — paklausė jis.
Ji išraudo.
— Skaičiau tuos skyrius, kuriuose rašoma apie jūsų Šeimą, — prisipažino.
Zedas nusijuokė.
— Nakamuros nuomonė apie mus ne kažin kokia.
Ji atsakė:
— O juk visai įdomu… tai, ką jis rašo.
Zedas buvo daugmaž įpusėjęs skaityti penktosios kategorijos žygio į Lėjaus Karhido ledyną aprašą, kai staiga pratrūko ritmingai pypčioti interkomo signalas. Į nišą dirstelėjo Kara.
— Kažkas skambina kompiuteriniu telefono ryšiu, — tarė ji. — Norėsite, kad atsiliepčiau, Zedai-ka?
— Ne. — Išjungęs diaprojektorių jis pakilo ir mostelėjo Darienai. — Nueisiu pats.
Jis ėmė lipti laiptais aukštyn. Dariena nusekė jam įpėdžiui.
Nedrąsiai ji paklausė:
— Kaip manote, kas skambina?
Zedas nusišypsojo jai.
— Niekas, dėl ko vertėtų nerimauti, — atsakė. — Beveik neabejoju, kad skambina mano sesuo. Galėsi įsitikinti, kokios esate panašios.
Pravėręs duris jis stabtelėjo, nukrėstas netikėto šiurpulio. Tuščias, šešėliuotas kambarys pasirodė bauginantis, kupinas paslapties. Supykęs pats ant savęs Zedas plačiai atlapojo duris, žengė vidun, įžiebė šviesą. Tai buvo Rani kambarys, vis dar išsaugojęs jos kvapą — štai kas… O dar anksčiau tai buvo jo motinos kambarys. Dariena apėjo jį ratu, susižavėjusi apžiūrėjo tankaus audinio užuolaidas, storą kerito kailio kilimą, mėlynas sienas. Prisiglaudęs prie vienos sienos, gailiai tebepypčiojo kompiuteris.
Zedas priėjo priėjo, spustelėjo kelis klavišus. Ekrane įsižiebė užrašas: RANI JAGO KVIEČIA KOMANDORĄ ZEDĄ JAGO.
Zedas nuspaudė sujungimo klavišą. Ekrane pasirodė Rani veidas: ji šypsojosi. Bet vis vien atrodė rūsti; plaukai buvo taip suveržti, kad palei akis išryškėjo raukšlelės.
— Labas vakaras, Rani-ka, — pasisveikino Zedas.
— Labas vakaras, Zedai-ka, — atsakė ji. — Kaip sekėsi kelionėje? Kaip laikaisi?
— Atskridau be jokių sutrikimų, — pasakė jis. — Laikausi puikiai.
— Ar dvare viskas gerai?
— Taip, — atsakė jis rimtai. Pastebėjo Rani už peties stovintį Deiną — neaiškų tamsiai mėlyną šešėlį, o už šio — kiek mažesnį pavidalą; tikriausiai Imre, susigaudę jis. Zedui parūpo, ar Rani mato Darieną. Jis vogčiomis dirstelėjo sau už nugaros. Dariena buvo atsitraukusi kelis žingsnius atgal, kur nesiekė kameros akis. Ji įdėmiai žvelgė į ekraną.
— O kaip tu, sveika? — paklausė Zedas.