— Man viskas gerai. Manau, netrukus parvyksiu ir aš. Gal po kokių trijų ar keturių dienų. Vis dar laukiu žinios iš mūsų svečio iš Kerėtojo.
Loraso U-Ęleno, suprato Zedas. Kažin ar Deinas tikrai rado būdą užmegzti ryšį su juo, kaip kad tvirtino? Tačiau melavo jis apie kažką kita — tai Zedui nekėlė abejonių. Vėl šmėkštelėjo nerami mintis: galbūt reikėjo išsyk jį paspausti, kad išklotų visas paslaptis?..
— O kaip laikosi Ferisas Diuras, Rani-ka? — paklausė jis.
Jos veidu slystelėjo šešėlis, perspėjęs Zedą, kad apie Ferisą Diurą ji kalbėti nenorinti — galbūt dėl to, kad netoliese buvo Imre.
— Kiek žinau, jis sveikas gyvas, — atsakė ji. — Zedai, Imre sulaukė kai kurių gana įdomių žinių, mudu abu norėtume pasidalyti jomis su tavimi. Atrodo, jau paskirta Maiklo A-Rae įpėdinė. Ji keliauja čionai iš Diksono Pasaulio. Vardu Kėtė Graem. Ką nors žinai apie ją?
Zedas triukšmingai įkvėpė.
— Iš Diksono Pasaulio? Esi tikra?
— Taip tvirtina Imrės informatorius.
— Diksono Pasaulis, — paaiškino Zedas, — yra samdinių planeta. Jos piliečiai — ar bent jau nemaža jų dalis — verčiasi parsisamdydami į kitas planetas: asmens sargybiniais, policijos pareigūnais, kariuomenės vadais. Prisimeni, prieš gerą dešimtmetį buvo įsiplieskęs pilietinis karas Kinijoje III? Vyriausybė nusisamdę nedidelę grupelę kariškių iš Diksono Pasaulio, kad numalšintų maištą. Ką jie ir padarė — per šešias savaites. Tačiau niekad nesu girdėjęs, kad kas nors iš jų dirbtų Federacijai.
Rani linkčiojo.
— O apie pačią Ketę Graem ką nors žinai?
Jis gūžtelėjo pečiais.
— Jos nepažįstu, bet Graemų klanas labai galingas ir visų gerbiamas.
— Hmmm… Suprantu, — pasakė ji. — Ar VIN spaudą vartei, Zedai-ka?
— Ne, — atsakė jis. — O ką? Kas nors atsitiko?
— „Referendumo varomoji galia slopsta”! — iškilmingai pacitavo ji. — VIN žurnaliūgos riebiomis raidėmis pirmuosiuose puslapiuose išplatino pranešimus apie nusikalstamą A-Rae elgesį, tad dabar jau niekas nebenori pasirašinėti peticijų.
— Vadinasi, jokio referendumo greičiausiai iš viso nebus, — spėjo Zedas.
— Būtent. Taigi kalbant apie tam tikrą pasiūlymą, kurį mudu su tavimi aptarėme… — Ji nutilo, ir brolis linktelėjo parodydamas, kad supranta, jog ji kalba apie galimybę pateikti prašymą Federacijai legalizuoti dorazino pergabenimą iš vieno sektoriaus į kitą.
— Taigi šito galbūt išvis nebeprireiks.
Zedas susiraukė mėgindamas prisiminti, ką žino apie Diksono Pasaulio gyventojus.
— Rani-ka, — tarė jis, — žinok, kad Diksono Pasaulio samdiniai veikia pasiutusiai efektyviai. Ir jeigu viena jų paskirta vadovauti kovai su narkotikų kontrabanda, nėra ko nė tikėtis, kad sustos pusiaukelėje. Ji gali net užbaigti tai, ką fanatizmo apakintas A-Rae pradėjo.
— Dar viena fanatikė? — paklausė Rani.
— Ne. Jie ne fanatikai. Bet paprastai sąžiningai atlieka darbą, kuriam samdomi.
Rani susiraukė.
— Suprantu, — tarė. — Taip. Tai keičia padėtį.
Zedas nenoromis prisivertė paklausti:
— Rani-ka, ar nori, kad grįžčiau į Abanatą?
Jis išgirdo, kaip jam už nugaros krustelėjo Dariena. Nemačiomis dirstelėjo į ją — ji purtė galvą.
— Ne, — atsakė Rani. Dariena atsiduso. — Atrodai atsigavęs. Lik ten, o aš prisijungsiu prie tavęs iš karto, kai sutvarkysiu visus reikalus čia. Jei per tą laiką atvyks Kėtė Graem, mėginsiu su ja susitikti — galbūt mudviem pavyks bent šiek tiek vienai kitą suprasti. — Ji nusišypsojo. — Labanaktis, Zedai-ka. Pasiilgau tavęs.
— Netrukus pasimatysime, — ištarė jis.
Ekranas aptemo. Zedas valandėlę stovėjo, stebeilydamas į jį. Dariena pritykino priėjo. Zedas užuodė jos kvapą, nepamirštamą kaip karčiosios kriaušės dvelksmas… Jis ištiesė ranką ir pirštu perbraukė ekraną.
— Na, ką manai? — paklausė.
Dariena susibruko rankas į kišenes, jos pečiai gunktelėjo.
— Taip, — tarė ji. — Suprantu, ką turėjai omeny.
Juodu išsiskyrė laiptų aikštelėje. Dariena nebetarusi nė žodžio nulipo laiptais žemyn ir pasuko į vergų koridorių. Zedas nuėjo į savo kambarį. Išvydus Rani, komandorą vėl sukaustė įtampa. Jis nusirengė. Kabantis kampe skeletas svaidė ant sienos šešėlių voratinklius. Zedas gailėjosi šitaip strimgalviais sprukęs iš miesto, užmiršęs apsirūpinti net nauja vaistinėle: jei dabar jam prireiktų migdomųjų, tektų ropštis į rūsį ir išrausti atsargas.
Kažkas pabarbeno į duris. Jis šūktelėjo:
— Įeik!
Manė, jog tai Kara. Tačiau kai durys prasivėrė, tarpduryje išvydo Darieną. Jis nespėjo nė pamėginti jos sulaikyti, o moteris jau įsmuko vidun ir uždarė duris. Vilkėjo ilgą auksinį chalatą. Jos plaukai kibirkščiavo. Dariena žengė prie lovos, tiesdama į Zedą ranką.
— Prašau tavęs, tik neliepk man išeiti.
— Ką čia darai? — išspaudė jis.
Dariena apsidairė kėdės, bet, taip ir nepamačiusi, prisėdo ant plačios lovos kojūgalio. Pasidėjo rankas ant kelių, sunėrė pirštus, paskui atgniaužė rankas, persibraukė plaukus, abiem delnais palietė savo skruostus, tarsi tikrindama, ar karšti…
— Vakar sakei, kad galiu laikyti save tavo drauge.
— Taip.
Ji pasilenkė arčiau Zedo — ir vėl žvelgdama tuo pačiu pernelyg tiesmuku žvilgsniu.
— Tuomet norėčiau ir miegoti su tavim, — ištarė.
Jo širdis ėmė daužytis dvigubu ritmu. Zedas pasijuto raustąs. Palietė delnu savo skruostą, nejučia atkartodamas jos judesį. Nuo adrenalino pliūpsnio perdžiūvo burna. Staiga atklydo tarytum pašalinė mintis: kažin kodėl kūnas suvokia šį jos prašymą kaip grėsmę?
— Ne.
Jis tikėjosi, kad ji paklaus: „O kodėl?” Ji nepaklausė. Pasiguldė rankas delnais aukštyn ant kelių ir įsižiūrėjo į jį. Paskui pasakė:
— Vadinasi, tai tiesa. Visa tai, ką pasakoja apie tave Barakuose.
— Aš nežinau, ką tau pasakojo.
— Įtariu, kad visi tie pasakojimai būtų panašūs.
— Ką gi, visi jie teisingi.
Dariena prikando lūpą, paskui burnos raumenys atsipalaidavo. Ji ištarė:
— Netikiu.
Zedas pareiškė:
— Vadinasi, tu kvaila.
— Ne, aš ne kvaila. Praleidau su tavim jau dvi dienas — dvi ilgas dienas. Taip ir nepastebėjau jokios tavo žiaurumo apraiškos.
— Tuomet paklausk apie tai Karos.
— Kara su manim nesišneka. Bet tai ir nesvarbu. — Jos pirštai ėmė riestis. Ji prisivertė juos atpalaiduoti. — Aš nelabai tai suprantu. Galbūt tie pasakojimai ir teisingi. Bet aš negaliu jais tikėti. Tai negali būti tiesa. Tasai Zedas Jago, kurį pažinau aš — švelnus žmogus.
— Pati nesupranti, ką šneki, — sušnibždėjo vyriškis.
— Aš puikiai suprantu, ką šneku. Visi tie pasakojimai — kaip ir ta knyga, kurią skaičiau: tik viena versija įvykių, nutikusių kažkada labai seniai ir kitiems žmonėms. Argi ne toks ir yra istorijos apibrėžimas?
Jis suprato. Ji ieškojo būdo pasiūlyti jam tai, ko jis užvis labiausiai troško, bet visa savo esybe suvokė negalįs priimti.
— Tai aš kvailys, — su kartėliu ištarė Zedas. Nubloškęs į šalį antklodę išsiropštė iš lovos. Sudėjo delnus Darienai ant pečių, čiuopdamas švelnius kaulų ir gyslų išlinkius… Norėjo liepti jai išeiti, nešdintis, dingti iš jo kambario — visa tai pernelyg greitai, pernelyg anksti, pernelyg pavojinga. Nespėjo nė susimąstyti, o mitrūs jo pirštai jau aptiko įdubą jos petyje, kur turėtų susmigti nykštys. Zedas atitraukė nuo jos rankas ir sunėrė pirštus.